Jis retai kada minimas tarp geriausių pasaulio dailininkų. Gal kalta sunkiai įsimenama pavardė? Priežasčių – daug, bet visos veda į tai, kad mūsų herojus buvo vokietis. O tauta, kuriai ordnung muss sein („turi būti tvarka“), neskubėjo žavėtis anarchišku menininku.
Dabar sakoma, kad **Martinas Kippenbergeris** (1953–1997) atsirado per anksti, todėl Vokietijos galerininkai ir muziejininkai jo nesuprato. Tačiau garbūs kultūros vyrai nesuprato tautiečio ir tada, kai šis surengė personalinę parodą Pompidu centre, išgarsėjo pasaulyje. Nors čia reiktų patikslinti: yra du laikai, ir juos skiria menininko laidotuvės. Didžiąją gyvenimo dalį Martinas pagrįstai jautėsi nepripažintas ir neįvertintas. Bet vos miręs tapo legenda – ir tiems, kas ieškojo dievų, ir šėtono garbintojams. O kultūros vyrai lengviau atsiduso, kad dabar, kai Martino nebėra, niekas netrukdo rimtai vertinti jo meno.