„Ančiukų lenktynių“ ambasadorė G.Tetenskaitė: „Pinigų reikia stogui virš galvos, duonai ir mažoms svajonėms“

Lietuviškąsias „Ančiukų lenktynes“ organizuojantis Vilniaus „Rotaract“ klubas šiemet renka lėšas vaikams, turintiems neįtikėtiną talentą, tačiau neturintiems finansinių galimybių tobulėti.

Klubas prisideda prie 8 vaikų – sportinių šokių šokėjo, karatė ir dziudo sportininkų, dviejų sunkiosios atletikos atstovų, irkluotojo bei cirko akrobatės – ateities kūrimo. „Ančiukų lenktynių“ pagalba „Rotaract“ klubas finansuoja treniruotes, išvykas, instrumentus ir sporto reikmenis, varžybų mokesčius ir kelionių išlaidas šiems motyvuotiems ir talentingiems vaikams.

„Investavimas į kitą, į jauną asmenybę – gražiausia, ką gali padaryti žmogus. Kiekvienam iš mūsų, jau suaugusių, kelyje į tai, kas esame ar kuo galėjome būti, buvo momentų, kai reikėjo palaikymo ar postūmio. Psichologinio, motyvacinio ar finansinio. Būtent apie tai yra „Ančiukų lenktynės“. Tai gėris, kurį galime daryti masiškai, nesireklamuodami  ir žinodami, kad jis pasieks adresatą“, – apie pažintį su „Ančiukų lenktynėmis“ pasakoja „Radiocentro“ laidų vedėja Gabrielė Tetenskaitė, viena iš šio renginio veidų. 

Padėti talentingiems ir motyvuotiems vaikams gali kiekvienas. Tereikia įsigyti ančiuką. Tai – bilietas į lenktynes, kurios šiemet vyks Vilniuje birželio 6 dieną, sekmadienį. Planuojama, kad lenktynėse dalyvaus keli šimtai geltonsnapių, o greičiausi savo šeimininkams atneš „Ančiukų lenktynių“ rėmėjų dovanas.

Dėl pandemijos organizatoriai tikslios lenktynių vietos neskelbia. Tačiau kaip ir kiekvienais metais lenktynių dalyviai bus sunumeruoti, priskirti už juos sumokėjusiems žmonės, surinkti į vieną vietą ir vienu metu paleisti į upę. Veiksmą lenktynių trasoje ančiukų savininkai galės stebėti „Ančiukų lenktynių“ feisbuko paskyros transliacijoje.

Startą lenktynėms duosianti ir finiše nugalėtoją paskelbsianti G.Tetenskaitė pažvelgė į „Ančiukų lenktynes“ iš kitos prizmės, pasidalino mintimis kaip ir kokias visuomenės problemas ši iniciatyva sprendžia.

Gabriele, ką manote apie idėją remti vaikus, augančius nepasiturinčiose šeimose, tačiau turinčius paslėptą talentą?

Šis socialinis projektas įkvepia tikėjimą, kad net ir tiems, kurie neturi finansinių galimybių siekti svajonių – viskas yra įmanoma. Ir nuostabu yra tai, jog absoliučiai kiekvienas galime prisidėti prie šio didesnio gėrio bei svajonių išsipildymo!

Kokį talentą vaikystėje puoselėjote pati? Ar buvo situacijų, kai jį reikėjo paskatinti ir kas tai padarė?

Jaučiu begalinį dėkingumą savo šeimai, jog vaikystėje turėjau galimybę save išbandyti ne vienoje srityje: lankiau gimnastiką, dailųjį čiuožimą, pramoginius ir hip-hop šokius, muzikos mokyklą, teatro būrelį ir visuomet jaučiau artimųjų užnugarį bei skatinimą veikti, siekti ir tobulėti. Vaikystėje tikrai buvo momentas, kai dėl finansinių galimybių turėjau rinktis iš kelių būrelių ir kažko atsisakyti. Kai kam net ir vieno lankymas kainuoja milžiniškus pinigus. Todėl esu labai dėkinga savo šeimai, jog reikiamu metu nukreipė mane reikiama kryptimi ir niekada neleido pasiduoti, visuomet skatino ieškoti savo tikrojo pašaukimo ir laimės.

Kas jums yra talentas? Kiek svarbu jį ugdyti?

Mano nuomone, talentas yra tam tikra saviraiškos priemonė, tarsi sielos kalba. Tai gabumas, išskirtinumas, kurį turi kiekvienas žmogus be išimčių, tačiau galbūt ne visiems taip lengvai ir greitai apčiuopiamas. Dėl to ir svarbu jį ugdyti, nenustoti jo ieškoti ir skatinti tai daryti.

Jeigu dabar šį tekstą skaito žmogus, kuris galvoja: „Oi, jau aš tai tikrai neturiu jokio talento“, – prieštarauju! Jį turime kiekvienas, tik kartais reikia kantrybės bei artimųjų palaikymo jo ieškant.

„Ančiukų lenktynėse“ link finišo skuos ir jūsų ančiukas. Esate vienas iš nedaugelio žmonių, kuris turėjo progą su juo „pabendrauti“. Turite tikslų ar tikslas – dalyvauti?

Su savuoju ančiuku susitikau „Radiocentro“ studijoje. Gerai praleidome laiką, pasidarėme kelis selfius, vienas kitam palinkėjome sėkmės. Sakyčiau, susidraugavome, pajautėme abipusę simpatiją. Tačiau man visiškai nesvarbu, kelintas mano ančiukas parskuos į finišo tiesiąją, gali ir paskutinis. Vis tiek juo didžiuosiuosi (juokiasi). Kur kas svarbiau, kiek vaikų mes šiais metais, šių lenktynių dėka, padarysime laimingais ir kiek vaikų galės iš tiesų šypsotis žinodami, jog šiais metais jie galės savo talentą puoselėti, demonstruoti bei realiai pasiekti svajonę be jokių finansinių kliūčių ar kito galvos skausmo.

Kaip manote, kokią įtaką svajonių siekimui turėjo pandemija ir kodėl būtent jos akivaizdoje yra svarbus visuomenės susitelkimas?

Nėra ko slėpti, pandemija paveikė visuomenę, jų psichologinę būseną. Daugelis žmonių tapo irzlesni, uždaresni, piktesni, atšiaurūs ir, tiesą pasakius, mažiau laimingi. Visi pavargome nuo nuolatinio užsidarymo, sėdėjimo namuose, kai kurie net atpratome nuo bendravimo su kitais žmonėmis, tad svajonės, tiek vaikų, tiek suaugusių, tikiu, jog galėjo būti patrauktos į kampą. Bet, būtent šią birželio 6-ą dieną linkiu kiekvienam (net ir sau pačiai) nusimesti tuos šarvus, įsileisti meilę, tikėjimą bei viltį, vėl pradėti svajoti ir tas svajones pildyti!

Daug talentingų pasaulio sportininkų, muzikantų, verslininkų yra kilę būtent iš nepasiturinčių šeimų. Ar šis projektas gali užauginti naujas pasaulines žvaigždes Lietuvoje?

Vienareikšmiškai! Žmonės, kurių finansinės galimybės vaikystėje buvo ribotos dažniausiai ir šauna į olimpo viršūnes, nes žino, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu, žino kokia laimė yra tiesiog daryti tai, kas patinka, žino kiek darbo reikia įdėti ir kiek tikėjimo širdy reikia turėti. Aš tikiu ir žinau, kad vaikų, kuriems šiais metais finansiškai „Ančiukų lenktynės“ padės, pavardės dar tikrai garsiai nuskambės ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame pasaulyje!

Pinigus leisti moka visi, tačiau tą daryti prasmingai – tikrai ne kiekvienas. Kiek tai svarbu Jums?

Mama mane kartais pavadina „Kiaule – taupykle“, nes pinigus taupyti aš moku. Nesu iš tų žmonių, kurie vos gavę atlyginimą ištaško pinigus į kairę ir dešinę brangiai avalynei ar vardinėms rankinėms. Dar vaikystėje mama mane išmokė taupyti, todėl kuo puikiausiai suprantu pinigų svarbą, tačiau jų neišaukštinu ir nesudievinu. Laimė yra ne pinigai, o žmonės, emocijos. Pinigų gera turėti tiek, kad užtektų stogui virš galvos, duonai ant stalo ir kad dar truputį liktų savo slaptų svajonių pildymui.

Kaip manote, kur tokios socialinės iniciatyvos ir galimybė visiems kartu užauginti talentus veda visuomenę?

Viliuosi, kad veda link šviesios, tikinčios, brandžios bei laimingos visuomenės. Tokio pobūdžio projektai iš pagrindų keičia vertybes bei prioritetus, tad nuoširdžiai noriu padėkoti kiekvienam kuriančiam ir prisidedančiam prie šios socialinės akcijos, ačiū, kad atsigręžiate į mūsų jaunuosius talentus ir verčiate juos jaustis laimingesniais.

Įsigyti ančiuką ar renginio atributikos ir taip prisidėti prie talentingų vaikų puoselėjimo galite paspaudę ant šios nuorodos: https://vrac.lt/anciuku-parduotuve/