Andrė Balžekienė: „Kinas po žvaigždėmis“ yra gyvas pavyzdys, kaip reikia nepaliauti ieškoti naujų formų“

Apie šių metų festivalį ir „Kino po žvaigždėmis“ istoriją kalbama su festivalio vadove Andre Balžekiene.

15-asis festivalis. Mažytis jubiliejus. Kaip jaučiatės?

Sulaukti festivalio ir porai savaičių virsti naktiniais gyvūnais yra šventė. Naktiniais gyvūnais sakau todėl, kad seansai prasideda tik sutemus, po 22 val., o kai kurie iš jų baigiasi ir po vidurnakčio. Tada kartu su kitais žiūrovais pabyrame į naktinį Vilnių, kuris atrodo be galo fotogeniškai. Kiekvienais metais eidama pėstute namo po „Kino po žvaigždėmis“ seansų fotografuoju šv. Onos bažnyčią, mano telefone yra tikrai ne viena tokia nuotrauka iš skirtingų laikotarpių, bet kaskart negaliu susilaikyti. Atkreipti dėmesį savo aplinką, kinematografiškai ją pamatyti – yra gero filmo, kokius mes ir rodome festivalyje, šalutinis efektas.

Ką prisimenate apie pirmuosius festivalius, kaip gimė idėja rengti tokius seansus po atviru dangumi?

Festivalį nuo pat pradžių kuria kino teatro „Pasaka“ komanda. Vienas iš jos įkūrėjų – Tomas Balžekas, kurį laiką gyveno Amerikoje ir iš ten buvo parsivežęs kino po atviru dangumi pavyzdį, Vilniuje su draugais organizavo seansus, kuriuos gali stebėti iš automobilių. Kiek pamenu, tai ir buvo jo mintis, pasiūlymas, kad pamėgintume surengti „Kiną po žvaigždėmis“.

Pirmaisiais metais festivalis vyko Pranciškonų rūmų kiemelyje. Kai dabar pasižiūriu nuotraukas, yra juokinga matyti, kad vietoje kėdžių buvome pastatę medinius suolus, kurie dažniausiai naudojami miesto šventėse. Vėliau keletą metų festivalis vyko vidiniame Šiuolaikinio meno centro kieme. Ten dienos metu būdavo muziejaus darbuotojų automobilių statymo aikštelė. Nors nuo pat ryto ant mašinų langų išdėliodavome lapelius su prašymu vakarais patraukti juos iš kiemo, kartą viena mašina liko centre, su vairuotoju nepavyko susisiekti, taigi mes apstatę ją kėdėmis iš šonų, rodėme filmą.

Ir tik po šių dviejų skirtingų lokacijų bandymų, „Kinas po žvaigždėmis“ persikėlė į Valdovų rūmų kiemą, kur, manyčiau, galutinai susiformavo kaip festivalis, atrado savo formatą ir sėkmingai vyksta iki šiol. Kas išliko nuo pirmųjų metų iki dabar – tai milžiniškas pripučiamas ekranas, kuriame filmus rodome iš kino projekcijos. Tuo skiriamės nuo visų kitų kino renginių po atviru dangumi.

Dažniausias klausimas, kylantis galvojant apie kiną lauke, yra oras. Juk lietus gali niekais paversti visą pasiruošimą.

Tomis savaitėmis visų kolegų telefonai fiksuoja padidėjusį domėjimąsi orų programėlėmis, o streso lygis kyla su kiekvienu apsiniaukusio dangaus lopiniu ar iškritusiu lietaus lašu. Būna labai sunku, kai jau esi pakeliui iš namų į vakarinį renginį, bet pas tave pliaupia lietus, nors kolega yra kitame Vilniaus mikrorajone ir pas jį giedra. Atšaukti? Neatšaukti? Nustos lyti ar dar labiau įsismarkuos? Atrodo, kad nėra teisingo atsakymo, prisiimti atsakomybę visada sunku, nes yra buvę seansų, kuriuos atšaukėme, o po to išsigiedrijo. Ir žiūrovai pyko, ir mums apmaudu.

Ne mažiau sunku ir atvejais, kai lietus išbaido visus iš kiemo. Galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų ištikimiausi žiūrovai yra iš serijos „nėra blogo oro, tik netinkama apranga“ ir per daug nesijaudina dėl keleto lietaus lašų ar nakties vėsos. Aš pati esu rugpjūčio mėnesį filmus žiūrėjusi ir su rudeniniu paltu. 2019-aisiais buvo be galo karšta ir net vidurnaktį visi jautėmės gerai su suknelėmis ir trumpomis rankovėmis.

Pernai, atvirkščiai, buvo netikėtai šaltas „Kino po žvaigždėmis“ sezonas. Koncentruojamės į filmus, kuriuos norime parodyti, patirtį, kurią norime suteikti, apie orą galvojame, kai jis tampa problema ir jau turime žingsnius, kaip elgiamės, pavyzdžiui, daliname žiūrovams vienkartinius lietpalčius.

Kaip per šiuos metus pasikeitė „Kinas po žvaigždėmis“?

„Kinas po žvaigždėmis“ man asmeniškai yra gyvas pavyzdys ir pamoka, kaip reikia transformuotis ir nepaliauti ieškoti naujų formų. Iš pradžių keitaliojome vietą, porą metų organizavome nemokamą atidarymo seansą Katedros aikštėje, kaip šventišką festivalio startą. Festivalis prasidėjo kaip tam tikras kino teatras po atviru dangumi, filmus rodydavo praktiškai visą vasarą, beveik kas vakarą.

Vėliau supratome, kad nuo to pavargstame ir patys, ir mūsų žiūrovai, nebejaučiantys renginio išskirtinumo. Atėjo metas apsispręsti – esame kino teatras po atviru dangumi ar labiau festivalis? Tuomet sukoncentravome programą į dešimt dienų ir priėmėme, atrodo, rizikingą sprendimą rodyti tik kino klasiką. Rizikingą, nes Valdovų rūmų kieme – 900 vietų, o ar gali klasika surinkti tiek žmonių? Laikas įrodė, kad gali, jei tinkamai atrenki ir pateiki programą.

Jau trečius metus rodysime 10 klasikinių filmų. Į juos ateina ir tie, kurie šiuos filmus matė, ir tie, kurie girdėjo, kad pamatyti verta. Suaugusieji atsiveda savo paauglius vaikus. Būtent transformavus renginį į festivalį, rodantį ikoniškus, laiko išbandymą praėjusius filmus, pajutau, kad jis tampa ne tik renginiu, bet ir reiškiniu. Džiaugiuosi, jei kažkam tampame vartais plačiau domėtis kinu, ne tik mėgautis išskirtine kino po žvaigždėmis patirtimi.

Kaip atsirenkate programą, juk galima rinktis iš tūkstančių gerų klasikinių filmų.

Visų pirma ieškome bendros idėjos, koncepcijos, kuri galėtų vienyti šių metų filmus. Ir tik po to einame į konkrečių filmų paiešką. Tai – nepaprastai kūrybiškas ir jaudinantis procesas. „Kino po žvaigždėmis“ programą jau ne vienerius metus formuoja Giedrė Vyšniauskaitė, kuri turi gerą kino išsilavinimą, jausmą ir skonį. Ji galėtų puikiai viską suplanuoti viena, tačiau esu dėkinga, kad leidžia įsitraukti ir kitiems. Ir dėl koncepcijos, ir dėl filmų tariamės visa pagrindinė festivalį organizuojanti keturių žmonių komanda.

Esu labai dėkinga ir Giedrei, ir kitoms kolegėms – vykdančiajai vadovei Astai Martinonytei ir komunikacijos vadovei Ugnei Užkurėlytei, kad „Kinas po žvaigždėmis“ jau ne vienerius metus yra mūsų bendras vaikas, dėl kurio auginimo sutariame visos. Ir nuolatos tariamės su Giedriumi Kazlausku, kino operatoriumi, kuris yra kartu su „Kinu po žvaigždėmis“ nuo pat jo pirmųjų dienų. Būtent jo ir komandos dėka visi kino seansai vyksta sklandžiai, o tam reikia ne tik profesionalumo, bet ir nemažai fizinės ištvermės – atlaikyti 10 naktinių renginių per dvi savaites nėra lengva.

Ką sutarėte dėl šių metų „Kino po žvaigždėmis“ programos?

Šiemet mūsų žvilgsnis nukrypo į aktorius, norėjome jiems skirti išskirtinio dėmesio, įvertinti jų talentą ir kartais nežmonišką atsidavimą, rengiantis vaidmeniui. Pagrindinis kriterijus buvo kad jie būtų dar gyvi, kuriantys aktoriai. O tada ieškojome jų išskirtinių vaidmenų ir tuo pačiu žiūrėjome, kad pasirinkti filmai kartu derėtų bendroje „Kino po žvaigždėmis“ programoje.

Buvo įdomu domėtis aktorių biografijomis, pavyzdžiui sužinoti, kad Ralphui Fiennesui mama vietoje pasakų skaitydavo Šekspyrą, kad Frances McDormand atsisako atitikti grožio standartus ir niekada nesidažo, kad Meryl Streep buvo ką tik palaidojusi mylimąjį, kai filmavosi „Kramer prieš Kramerį“ ir jos partneris Dustinas Hoffmanas nuolat tuo manipuliavo, aikštelėje primindamas tragediją, kad tik aktorės vaidyba būtų emocionalesnė.

Aktorių istorijose yra daug tamsos: visus juokinantis Jimas Carrey daug metų kentė nuo depresijos, Danielis Day-Lewisas renkasi į vaidmenį kurti „tapdamas“ savo personažu ir taip sukeldamas daug kančios sau ir aplinkiniams: gali mėnesių mėnesius sėdėti invalido vežimėlyje, įsidarbinti mėsinėje ar užsidaryti kalėjime.

Žinant tai, visai kitaip vertini jų sukurtus vaidmenis. Tai, ką aktoriai perteikia ekrane, randa kelią į mūsų sielas, mes susitapatiname su herojų gyvenimais, neturėdami patys jų išgyventi (ir kai kuriais atvejais, ačiū Dievui). Visa tai aktoriai daro savo sveikatos, dvasinės ir fizinės, kaina, iškelia kūrybą ir talentą aukščiau savo interesų. Norisi viešai išreikšti „Kino po žvaigždėmis“ ir apskritai visiems aktoriams didžiulę pagarbą dėl šių pastangų.

Kaip matote „Kino po žvaigždėmis“ ateitį?

Ateities nuspėti nemoku, bet nuoširdžiai linkiu, kad festivalis ilgai tęstų savo misiją – per išskirtinę patirtį supažindinti žiūrovus su geriausiais pasaulio kino filmais. Dėl klimato kaitos ir nenuspėjamo oro renginių po atviru dangumi organizavimas tampa vis sudėtingesnis, bet tikiu kad „Kinas po žvaigždėmis“ prisitaikys prie šio, ir kitų iššūkių. Jau ne kartą įrodė, kad tobulėjimas ir nuolatinės paieškos yra visos organizuojančios komandos vertybė.

Kino po atviru dangumi festivalis „Kinas po žvaigždėmis“ tradiciškai vyks Valdovų rūmų kieme liepos 29 – rugpjūčio 9 d. Daugiau informacijos: www.kinaspozvaigzdemis.lt

Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Latga. Festivalio partneriai: LRT Epika, žurnalas „Žmonės“, portalas 15 min, Valdovų rūmai.