„Andrew Flame“ lyderis Andrius Grybauskas: „Kuriu tada, kai tekstas ir muzika mane apsėda“

„Sumąstyti talentingą skandalą tikrai galima. Ir tai gerokai lengviau nei parašyti talentingą kūrinį, hitą. Tačiau nuo pirmųjų muzikavimo dienų žinojau – lengvesniu keliu neisiu...“, – sako A. Grybauskas, pasidalinęs ne tik mintimis apie kūrybą, bet ir apie savuosius mokytojus, išgyvenimus ir tuos, kurie norėjo jam sutrukdyti.
 
Užsiminėte, jog tik pradėjęs kurti, jau žinojote – dirbtinių skandalų grupės karjeroje nebus. Kas tam turėjo įtakos? 

Neabejotinai – artimiausia aplinka, joje gyvuojančios tradicijos. Tai turėjo įtakos ir kitam dalykui – mano pasirinkimui. Aš manau, kad kūrybiškumas nepriklauso vien nuo o paties žmogaus. Sutinku, kad esu užsispyręs, turiu lašelį talento, stengiuosi. Na, bet už tai, kas aš, didžiąja dalimi esu skolingas savo tėvams ir visuomenei. Toks tikrai nebūčiau, jei tėtis man nebūtų rodęs akordų, jeigu šeima nepalaikytų manęs psichologiškai, morališkai. Aš nebūčiau taip toli nuėjęs, jei tėvai nebūtų manęs palaikę. Kai parašau dainą pirmieji kritikai  būna artimieji. Jei, jų nuomone, kūrinys būna „vežantis“, tada jį vystau toliau. 

Ar išgyvenote kokį nors sukrėtimą, skaudų įvykį? Ar tas įvykis kaip nors nulėmė jūsų pasirinkimą kurti?

Sukrėtimą? Ar esu išgyvenęs skaudų įvykį? Tai meilė tikriausiai.  Kai įsimyli, atrodo, gali ir širdį atiduoti tam žmogui, o paskui tiesiog visi jausmai išblėsta. Bet negaliu pasakyti, jog meilė buvo tas pagrindinis nulemiantis veiksnys kurti. Kai baigėsi mano sportinė karjera atsirado daug nerealizuotos energijos, kurią reikėjo kažkur išlieti . Ir čia, matyt, „sužaidė“ genai (šypsosi). Mano tėtis jaunystėje grojo grupėje, mama iki šiol rašo eiles, dėdė yra bosistas  ir dainų autorius, pusbrolis – būgnininkas, o mano brolis Marius –bosistas, klavišininkas ir dainų autorius. Tad, tokioje aplinkoje būna labai aišku kokiu keliu pasukti!

Tai buvo vienintelė priežastis, lėmusi, kad ragausite kūrėjo duoną?

Iš vienos pusės tai labai paprastas klausimas, iš kitos – sudėtingas. Žinoma, daug įtakos pasirinkimui turėjo tai, kad patiko tai, ką darau. Bet, jeigu ieškant gilesnių priežasčių, muzika man yra erdvė, kurioje aš kuriu savo įstatymus ir jais mano žodžiuose parašyti personažai turi vadovautis. Tai yra ta erdvė, kurioje aš pasakau, kas yra tikra,  o kas – ne. Aš galiu hiperbolizuoti savo jausmus, išreikšti ir patikėti visiškai nerealiais dalykais. Kartais prisimenu, kaip „kankindavau“ vokalo mokytojus, norėdamas sužinoti atsakymą į vienintelį klausimą „Kaip sukurti dainą?“. Tačiau man to paaiškinti niekas negalėjo. Dabar, kai pats  parašiau apie 40 dainų ir 17 išleidau, suvokiau, kad tai yra procesas, kurio tu visiškai nekontroliuoji, nevaldai ir nesupranti. 

Jau pasitaikė tokių žmonių, kurie trukdė vykdyti tai, ką nusprendei, maišė eiti tuo keliu, kurį pasirinkai?

Be abejo, tokių žmonių buvo ir yra. Tačiau 100 procentų sutinku, kad mums reikia kritikos, nes tik nuo jos priklauso ar tobulėsime. Jei visada šviestų saulė, tiesiog būtume laimingi. Bet ar tada vyktų progresas? Juk tik tuomet, kai mums būna liūdna, visai kitaip pamatome pasaulį . Dainą „Like a stranger“ parašiau būtent tada, kai man buvo labai sunku ir tikrai nebūčiau parašęs jos, jei būčiau buvęs laimingas. Na, bet vis tiek natūraliai bandau vengti žmonių, kurie man trukdo.

Kaip Jūs dirbate? Kasdien nustatytomis valandomis ar tuomet, kai turite tam laiko?

Yra, sakykime, tam tikri dalykai, kuriuos turiu per dieną atlikti. Tai yra – dirbti su vokalu, pagroti su gitara, repetuoti su grupe. Tačiau tie kūrybiniai dalykai... Jų negali kontroliuoti... Niekada negali turėti tokio plano, kaip, tarkim, „Naujas penktadienis – naujos dainos“. Kuriu tada, kai mintis, tekstas, muzika mane „apsėda“. 

Jūs laukiate įkvėpimo akimirkos ar, nepaisant nuotaikos, imate ir dirbate?

Kiek galima naudoti prievartos savo kūrybai? Šiek tiek save „paspaudžiu“, bet... Jei nėra įkvėpimo – skaitau knygas, žiūriu filmus, susitinku draugais.

Ar fiksuojate netikėtai kilusias idėjas? 

Taip, visą laiką. Melodiją  turiu išsaugoti išmaniajame telefone, o žodžius tiesig užsirašau. 

Ar dažnai perrašote, perkuriate savo pirmuosius dainų variantus? Ar ilgai juos tobulinate, kol gaunate jus patenkinantį rezultatą? Gal jums išeina puikus rezultatas „vienu prisėdimu“? 

Taip, šimtus kartų. Iš tikrujų, ir tekstus, ir vokalus daugybę kartų perrašau.Vienos dainos projektas užima apie 10 gigabaitų, o jūs išgirstate tik 8 megabaitus. Tai va kiek daug mano darbo niekas nemato (juokiasi)!

Jaučiate kokią nors įtampą prieš kūrybos procesą ir jo metu? Ar jaučiate palengvėjimą baigę darbą?

Aš savo kūryba niekada nebūnu patenkintas šimtu procentu. Visada norisi įtikti klausytojams, nes jų nuomonė yra svarbi,  todėl kūrybiniame procese įtampa juntama. Tokia pati įtampa juntama ir scenoje, nes nežinai, kaip tavo dainą priims klausytojas.

Kaip galėtumėte įvertinti savo kūrybiškumą: ar manote, kad jūs labai kūrybiška asmenybė? Kiek skirtumėte sau balų už kūrybiškumą 10 balų sistemoje (1 – labai nekūrybiška, 10 – geniali asmenybė)?

11? Nėra? Ne? (juokiasi) Aš nenoriu vertinti savęs. Man patinka, tai ką aš darau. O rezultatą tegul vertina  klausytojas – jo įvertinimas pats svarbiausias.

Galėtumėte įvardinti vieną svarbiausią asmenybės savybę, kuri padeda kurti?

Manau, kad mes kiekvienas esame be galo individualūs ir visi turime savo gyvenimo formules ir tiesas..  Manau, jog kūrėjęs turi nebijoti ieškoti ir patirti visus žmogiškus jaumus, juos keisti.

Kokį savo kūrinį laikote reikšmingiausiu? 

Aš, kaip ir mama, visus savo vaikus myliu ir nenoriu nieko išskirti.