Andriaus Pauliukevičiaus ir Ilkos Adams viešnagė Namibijoje: dukrą Adrianą supažindino su močiute

Kai 2014-ųjų lapkritį Andrius ir Ilka susituokė Namibijoje, kasmet vykdavo aplankyti artimųjų Ilkos gimtinėje. Paprastai tai darydavo gruodžio, sausio mėnesiais.

„Tuo metu mūsų srityje darbo būna šiek tiek mažiau. Išvažiuoti per patį darbymetį būtų neišmintinga, – šypteli Andrius. – Be to, Lietuvoje tai tamsiausi mėnesiai. Šaltis nėra baisus dalykas. Labiausiai slegia šviesos trūkumas.“

Tačiau šiemet išvykti gruodį porai pasirodė per anksti, nes Adriana dar buvo per maža. Namibija kurį laiką irgi buvo užsidariusi dėl pasaulį apėmusios koronaviruso pandemijos.

Andrius prisipažįsta, kad keliauti su mažu vaiku buvo baisiau jam nei žmonai.

„Ilka yra drąsesnė. Kita vertus, jos drąsa pagrįsta, nes ji – labai gera mama, puikiai tvarkosi. Adrianai sunkios būna tik tos dienos, kai dygsta dantukai. Visais kitais atvejais ji – rami ir geros nuotaikos, – pasakoja. – Kelionė dėl didelio laiko tarpo tarp skrydžių iš Vilniaus į Frankfurtą ir iš Frankfurto į Namibiją šįkart nuo slenksčio iki slenksčio truko kiek ilgiau nei 30 valandų. Bet Adrianos neišvargino labiau nei mūsų. Lėktuvas nebuvo sausakimšas, todėl turėjome galimybę dukrą paguldyti ant dviejų sėdynių ir užmigdyti.“

Pirmas susitikimas su Namibijos močiute puikiai pavyko. „Ilkos tėvelis mirė prieš ketverius metus, likusi tik mama. Su ja Ilka kasdien arba net kelis kartus per dieną kalbasi telefonu. Kadangi Adriana visada būna šalia, ji taip pat girdėdavo močiutės balsą ir atpažindavo ją. Įspūdingiausia buvo, kai Adriana pirmą kartą išvydo močiutę: buvo matyti, kad nepažįsta, bet vos ši pradėjo su ja kalbėtis, mergytė ėmė juoktis. Pajuto, kad yra pažįstamas, savas žmogus. Nuo tos akimirkos Adrianą jau buvo galima drąsiai palikti su močiute, ji jautėsi ramiai ir saugiai“, – pasakoja Andrius.

Šįkart šeimos kelionė po Namibiją buvo kiek lėtesnė, be įprastos skubos. „Labai greitas gali būti tik keliaudamas su draugu vyriškoje kompanijoje – neturi daug daiktų, niekam nereikia pasidažyti... Ir pavalgyti gali bet ką, prisėdęs kelkraštyje“, – juokiasi. O dabar teko taikytis prie Adrianos miego režimo: iš namų išjudėdavo šiek tiek vėliau, kad dukrytė būtų išsimiegojusi, ir grįždavo anksčiau, kad ji laiku atsigultų. Dienos miegą mažylė puikiai įveikdavo mašinoje arba vežimėlyje. „Išsimiegojęs vaikas – kaip ir išsimiegojęs bei pavalgęs vyras: tada ir nuotaika gera, ir nesiskundžia, ir neverkia dėl nieko“, – juokiasi Andrius.

Keliautojai sako, kad Namibijoje pandemiją beveik galima pamiršti. Po kelis mėnesius trukusių ribojimų dabar vėl viskas veikia – parduotuvės, kavinės, sporto klubai.

„Tiesa, vis dar galioja komendanto valanda, vadinasi, namuose turi būti nuo dešimtos vakaro iki ketvirtos ryto. Bet mes einame miegoti po devintos valandos, aš keliuosi penktą šeštą ryto, tad apribojimų nejautėme, – šypsosi lietuvis. – Oficialiai visur privaloma dėvėti kaukes, tačiau žmonių su kaukėmis gali pamatyti tik sostinės centre ir dažniausiai užsidengusius tik smakrą. Kituose miestuose kaukės dėvimos tik parduotuvėse, nes be jų neįleidžia. Gatvėse su kaukėmis vaikšto vienas kitas.“

Andrius sako domėjęsis, kodėl žmonės taip atsainiai elgiasi, ir dažniausiai sulaukdavo atsakymo, kad vietiniai viruso nevertina rimtai. „Kita vertus, nuo pandemijos pradžios oficialus mirčių dėl Covid-19 skaičius Namibijoje dar nesiekia penkių šimtų“, – pasakoja.

Į Namibiją atvykusi pirmomis kovo dienomis, šeima spėjo aplankyti traukos vietas. Į Etošos nacionalinį parką važiuoja kasmet, nes nėra nieko gražiau nei didžiulėje teritorijoje laisvai gyvenantys laukiniai gyvūnai.

Visada pasiekia ir vandenyno pakrantę. Šiemet dar norėjo aplankyti šalies šiaurę, arčiau pusiaujo: ten daug žmonių tebegyvena tradiciniuose kaimuose, namuose neturi įsirengę vandens, dauguma – ir elektros.

„Jie maudosi ir skalbia drabužius upėje, geria ir maistui ruošti naudoja upės vandenį. Kasdien jo atsineša kibirais“, – įspūdžiais dalijasi Andrius.

Norėdamas aplankyti kelis atokesnius kaimus,  paprašė gido pagalbos, bet sako, jog daug naudos nebuvo: „Jis niekaip negalėjo suprasti, kad mums gali būti įdomi vietos žmonių buitis, tad nepadėjo kalbėtis su vietiniais. Suprantu, man turbūt irgi būtų keista, jei kas nors iš kokios Amerikos prašytų parodyti, kaip, pavyzdžiui, aš ryte verdu avižų košę. Todėl su vietiniais tariausi pats: paprašiau, kad man vakarienę paruoštų taip, kaip gamina sau. Nieko gražiau, skaniau ar prašmatniau. Jie paprastai verda mahangu – kviečių košę su aliejumi ir druska, daro aštrų špinatų padažą. Pasakiau, kad noriu paragauti ir sumokėsiu už tai kaip už brangų patiekalą restorane. Iš tiesų buvo skanu, todėl suvalgiau visą skirtą porciją. Tiesa, košėje jautėsi šiek tiek smėlio. Tikriausiai dėl to, kad grūdų nepavyksta visiškai švariai išvalyti. Vietiniai paprastai valgo pirštais, pritūpę, nes lėkštę su maistu pasideda ant kokio kibiro, dėžės ar kito aukštesnio daikto – dėl to, kad dažnas neturi baldų.“

Kitas tradicinis, daugiau iš Pietų Afrikos atėjęs patiekalas, kurio Andrius ryžosi paragauti, buvo Mopanės kirminai. Juos keliautojams paruošė jau daugiau nei dvidešimt metų Namibijoje gyvenanti lietuvė Sandra Jakštaitė.

„Jie neturi ryškaus skonio, tik faktūra mums neįprasta. Gali ar negali tai valgyti – pirmiausia yra psichologinis momentas. Žmonės juk valgo ir vėdarus, ir sraiges, ir dar velniai žino ką“, – juokiasi treneris.

Šiek tiek pakeliavę po šalį, keletą savaičių sutuoktiniai ketino praleisti su Ilkos šeima – jos nematė pusantrų metų.

„Nieko ypatingo daugiau nedarysime. Ilka bus su artimaisiais, aš atsakinėsiu į laiškus, skaitysiu ir treniruosiuosi. Juo labiau kad sostinėje, Vindhuke, vėl galiu eiti į sporto salę, – neslepia Andrius. – Bet ir uždarius sporto klubus Lietuvoje mes su Ilka visą laiką sportavome: namuose turime štangą, gumas, kieme – skersinį, lygiagretes, TRX diržus, todėl pagrindinius pratimus galime atlikti. Net keliaudamas po Namibiją kasdien treniravausi: nakvynės vietų, rezervatų kiemuose darydavau, kas buvo įmanoma, – pritūpimus, įtūpstus, atsispaudimus. Jei tikrai nori sportuoti, gali rasti tam tinkamų vietų ar jas susikurti.“

Ilkos ir Andriaus viešnagės Namibijoje fotogalerija: