Andriaus Užkalnio gyvenime – lemtingas sprendimas: „Pasirenku pasitraukti“

Kas paskatino šį sprendimą, ar šuo Salvatore turėjo įtakos ir kodėl Užkalniui viešbučiai jau seniai tapę antraisiais namais – apie visa tai jis atvirai pasakoja portalui Žmonės.lt

Kodėl ryžotės tokiems pokyčiams – kraustytis iš Vilniaus į Klaipėdą?

Nelabai turiu ko baimintis, tai ir ryžto daug nereikėjo. Mano visas ankstesnis gyvenimas buvo nelabai sėslus ir tai man įprasta.

Man buvo 6 metai, kai pirmąkart persikėliau iš gimtojo Kauno į Vilnių, tiesa, tada mano nuomonės neklausė.

Turiu nedaug buities daiktų – jau pradedant nuo skyrybų 2015 metais, neprisirišu prie jų, todėl kraustymaisi lengvi. Knygų visgi nemažai, bet tai anokia bėda.

O poreikis persikelti buvo, nes per 14 metų Vilnius nustojo džiuginti – net ir labai patogiai gyvenant puikioje Naujamiesčio vietoje, Aguonų gatvėje. Tai ir šurmulio stresas, kamščiai ir net žaliosios erdvės perkrautos dviratininkais ir paspirtukininkais, kurių labai nemėgstu. Manau, jie irgi ne mano fanai.

Vilniaus valdžia aistringai nekeičia automobilių vairuotojų, o likusius vilniečius niekina. Šlapinasi jiems ant batų ir sako, kad lyja. Vilnietis jiems reikalingas tik baudoms mokėti. Ir Remigijaus Šimašiaus administracijos, ir dabartinė pavertė mano mylimą miestą šiukšlina, nuspjaudyta statybų aikštele su amžinai išraustomis gatvėmis ir arogantiškais užrašais, besišaipančiais iš eilinio vilniečio frustracijos.

Žinoma, man meilės iš valdžios nelabai reikia, bet jeigu man kažkur yra nemalonu, tai visada pasirenku pasitraukti.

Kodėl būtent Klaipėda? Pagrindinės priežastys atvedusios čia?

Norėjau būti pakankamai arti Vilniaus (todėl ne Italija ir ne Suomija, dažnai neprivažinėsi), bet visiškai kitokioje vietoje.

Klaipėda yra man pasakų miestas jau nuo tada, kai vaikystėje važinėdavau į Nidą su tėvais. Esu Klaipėdoje kelis mėnesius gyvenęs, esu kažkada jaunystėje rašęs šio miesto anglišką gidą, ir manau, kad pakankamai žinau jo privalumus ir trūkumus.

Jūra, Kuršių nerija ir pušynai, kankorėžiai, smėlis didžiulės švarios ir žalios erdvės nuo Melnragės iki Karklės ir toliau, Mažoji Lietuva, vokiška architektūra – man visa tai pažįstama ir patrauklu.

Kai grįžau į Lietuvą po šešiolikos metų Anglijoje, Klaipėda buvo vienas iš dviejų variantų, kur apsistoti, bet tada Vilniaus naudai nulėmė dukrų anglakalbės mokyklos ir mano darbas televizijoje.

Man klaipėdiečiai atrodo ramūs ir nestresuoti, ten turiu draugų. Mano šuniukas Salvatore prieš atsirasdamas pas mane trejus metus gyveno ir gydėsi Klaipėdoje po jaunystės traumų; jis klaipėdietis ir myli tą miestą ir jo erdves labiausiai. Jo trenerė psichologė ir trenerė Ema Kaušytė, o ne aš, yra jo mylimiausias žmogus pasaulyje. Jis ir dabar kartais aplanko savo buvusios prieglaudos Linksmosios pėdutės Klaipėdoje šuniukus ir žmones.

Kaip autoriui, man labai svarbu emocijos, svajonės ir sapnai, ir Klaipėda man užtikrina labai gerą kūrybinę nuotaiką.

Kiek šiuos pokyčius lėmė nauja meilė?

Tai tiesiogiai nesusiję. Mano draugė vilnietė, ir kiek daug laiko ji leis su manim Klaipėdoje, priklausys nuo aplinkybių, bet esu tikras, kad mes rasime galimybių daug laiko leisti kartu.

Tačiau, žinoma, laimingas asmeninis gyvenimas skatina ir polėkį rinktis naujas vietas ir vaizdus. Vieni teisingi sprendimai seka paskui kitus.

Kokie planai? Ar jau žinote ką veiksite?

Aš darysiu kol kas viską tą patį, ką darau: rašysiu straipsnius, knygas, savo žurnalą, pasakosiu apie maistą ir filmuosiu tinklalaides. Nesu prisirišęs prie darbdavio biuro, todėl keletą metų neturėjau jokių problemų, daug mėnesių gyvendamas Italijoje, JAV, Prancūzijoje ar Portugalijoje ir dirbdamas iš ten. Man regis, pandemija mus visus padarė lankstesnius. Mes įpratome nebepriklausyti nuo fizinio biuro, ir tai puiku.

Aišku, reikės atvažiuoti kartais į filmavimus Vilniuje, jei kas kvies į laidas, ar paskaitas skaityti. Bet trys valandos kelio – man ne vargas. Ir dabar nežmoniškai daug važinėju po Dzūkijos ir Aukštaitijos miškus su šuniuku: po keturis tūkstančius kilometrų per mėnesį. Keliaudamas irgi dirbu, klausau dokumentikos, audioknygų, paskaitų ir laidų.

Kokia situacija su darbais – ar tęsite turimas veiklas nuotoliu, ar važinėsitės? Gal užsiimsite nauja veikla?

Nauja veikla, žinoma, kažkada atsiras, tik dabar nežinau, kas tai bus. Man visą laiką reikia keistis, kad nenusibosčiau ir nepavirsčiau grybu. Man jau 54 metai, ir tai ypač aktualu. Vos tik pasijunti patogiai, užsnūsti, sustoji vietoje ir kiti aplenkia.

Ką nutarėte dėl būsto – ar jau turite išsirinkęs? Ilgai užtruko paieškos? Kokius kriterijus kėlėte renkantis būstą, ypač kai auginate Salvatore?

Paieškos buvo labai greitos, ir per pora dienų viską sutarėme. Kriterijai buvo tokie: kad priimtų su šuniuku, kad būtų arti centro ir žaliųjų erdvių, ir kad nebūtų sovietinės statybos baidyklė. Butas yra Tilžės gatvėje, prie Malūnų parko, tarpukario laikų name ir man ten labai patiko. Kraustysiuos paskutinę šios vasaros dieną, jau sutariau net valandą su kraustytojais.

Kaip su gurnamiškom vietelėm, nesiilgėsite restoranų ir kavinių Vilniuje?

Žinote, Klaipėda nelabai stipriai nusileidžia Vilniui gastronomine prasme – nors, sakyčiau, japonų ir italų virtuvė Vilniuje stipresnė. Kavinės ir kepyklos Klaipėdoje absoliučiai neatsilieka. Ir šalia yra Palanga su labai stipriu pasiūlymu spektru: visada geras maistas yra ten, kur yra geri pinigai, kuriuos žmonės pasiruošę už jį mokėti. Visus tuos šešiolika metų, kiek rašau apie Lietuvos maistą, apie Klaipėdą ir Lietuvos pajūrį esu sakęs daugybę gerų dalykų.

Ar dažnai planuojate grįžinėti į Vilnių? Kur apsistosite, jei ketinate atsisveikinti su būstu sostinėje?

Manau, kad pora kartų per mėnesį teks tikrai, o gal dažniau – o apsistojimui visada yra viešbučiai; aš dievinu viešbučius (man jie labai daug metų buvo namais, kai itin daug keliavau po pasaulį) ir žinau, kad daugelis viešbučių priima su šuniuku. Net kai Anglijoje gyvenau, kelis kartus atskridęs į Vilnių gyvenau ne pas mamą ir ne pas gimines, o rinkdavausi viešbučius, ir žmonėms Lietuvos tai atrodė labai keista: kaip galima gyventi viešbutyje, tu čia turbūt vaizduoji labai didelį užsienietį.