Andriui Kaniavai suėjo 50 metų: „Nešvenčiau nuo 30-mečio, bet dabar – gražu, reikia“

Jis nebėgo nuo draugų ir kolegų dėmesio, sveikinimų. Priešingai – džiaugėsi linkėjimais, dėkojo. Kol menininkas dirbo Keistuolių teatre, gruodžio 5-oji buvo triguba šventė – tą pačią dieną gimtadienius šventė ir kolegos, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė bei apšvietėjas Darius Malinauskas.

„Tai buvo neeilinė diena, sveikindavome vienas kitą. Tačiau buvo etapas, kai nesinorėjo iš tų gimtadienių daryti įvykio. Na, buvo, pasveikinote, gerai, malonu, ačiū. 40-metis irgi buvo netradicinis, bet tuomet buvau gastrolėse Kopenhagoje, ten vėl kita nuotaika. Praėjo dar dešimt metų ir galvoju, kad čia reiktų kažkaip paminėti. Bus proga prisiminti, kaip švenčiami gimtadieniai, nes jau buvau tą jausmą praradęs“, – juokėsi jis.

Prisiminti jį A.Kaniava turės ne vieną progą tiek su artimaisiais, tiek su kolegomis. Jis jau planuoja jaukų susibūrimą su draugais, su kuriais, kaip pats sako, visuomet smagu susitikti, pašnekėti.

„Šiaip nebus didelio baliaus. Prieš savaitę atšventėme Aido Giniočio 50-metį, juk negalima kas savaitę švęsti, kažkaip keistai gal atrodytų – kas savaitę, o ir sveikatos dar reikia turėti“, – linksmai kalbėjo A.Kaniava.

Sekmadienį Vilniaus teatre „Lėlė“ menininkas pasirodys savo paties, Jurgio Kunčino romano motyvais „Tūla“, pastatytame spektaklyje „Tūla ir kiti“, o jau pirmadienį Šv. Kotrynos bažnyčioje jo laukia specialus, gražiai 50-mečio sukakčiai skirtas koncertas kartu su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“.

A.Kaniava stengėsi niekuomet neskaičiuoti metų ir negalvoti apie tai, kaip greit ar lėtai jie bėga. „Šiandien mano vidinė emocija labai gera. Nors prieš porą metų buvo apėmusi tokia keista baimė, net ir pats nežinau kodėl. Man vis aplink kas sakydavo: „Palauk palauk, sulauksi ir tu 50, sužinosi, ką tai reiškia.“ Na, ir ką? Sulaukiau. Lyg ir nieko baisaus“, – su šypsena pasakojo jubiliatas.

Veiklos A.Kaniavai niekuomet netrūko: koncertai, spektakliai – kiek daug jų būta! Ir dabar – tik spėk suktis. Tačiau ar tas tempas nevargina?

„Atsipūsti aš toli gražu nenoriu. Nors net ir neturiu laiko tam. Gal ir gerai apmąstyti, ką čia nuveikei, ko pasiekei, kur toliau nori eiti. Bet tam laiko skirsiu po gimtadienio – bus tarsi savotiškos moralinės pagirios“, – sakė jis.

Didelių tikslų ateityje A.Kaniava sau nekelia. Tačiau ne todėl, kad jų neturėtų, tiesiog norus jis vadina „stichiškais“. „Labai nemėgstu planuoti. Ne kartą įsitikinau, kad jei gyvenime imi planuoti ką nors, tai būtinai subliūkšta. O net jei planas ir išsipildo – tai kažkaip nebeteikia džiaugsmo. Gal todėl ir tų gimtadienių 20 metų nebešvenčiau. Norėjau, kad viskas vyktų netikėtai, staiga. Vyresniame amžiuje supratau, kad gimtadieniui reikia ruoštis – ir šventė prarado žavesį“,  – mintimis dalijosi A.Kaniava.

Tokį jį pažįsta ir artimi bičiuliai – spontanišką, mėgstantį improvizuoti. Todėl per gimtadienį stengiasi pradžiuginti netikėtomis dovanomis. Apie kitų jam padarytus siurprizus jis atvirauti nelinkęs, tačiau prasitarė, kad viena įsimintiniausių dovanų – 40-mečio proga pačiam sau pasidovanotas žirgas, kurį A.Kaniava augina iki šiol.