Andrius Gudžius: „Esu devyniolikto amžiaus žmogus dvidešimt pirmajame“

69 m 21 cm – šiuos auksinius Andriaus Gudžio skaičius į sportinių lobių skrynią priglaudė Lietuva. Mūsų šalies himnas pasaulio čempionate nuskambėjo po 12 metų pertraukos, kai auksą 2005-aisiais Helsinkyje pelnė Virgilijus Alekna.

Dvi dienos – tiek atiduoti duoklę visuomenei grįžus į Lietuvą turėtų užtekti, planavo Andrius Gudžius – ir vėl į treniruočių rutiną. Ilgiems pokalbiams nėra laiko, ir pasaulio čempionas skiria keliolika minučių telefonu sėdėdamas Londone oro uoste pakeliui į Lietuvą.

„Laukia dideli startai, tad turiu pasiruošti. Prieš varžybas Londone išjungiau visa, kas galėtų mane blaškyti, šalia buvo tik treneris Vaclovas Kidykas ir kineziterapeutas Saulius Paliūnis. Daugiau jokių žmonių, iš kurių galėčiau justi bent menkiausią lūkestį – labai stengiausi susikaupti“, – pasakojo Andrius Gudžius.

Nė karto neatsidarėte feisbuko?

Net programėlę ištryniau – kad nebūtų pagundų, telefoną paslėpiau stalčiuje (juokiasi).

Kas vyksta galvoje TUO momentu? Pasaulio čempionatas – tai ne Ąžuolyno stadionas su čiulbančiais paukščiais, regis, būsena turėtų būti arti išprotėjimo ribos?

Ir man atrodė, kad išprotėsiu, kiekvieną kartą stojant į startą sunku – slegia varžovai, nes žinai, kokie jie stiprūs, veikia sirgaliai tribūnose, veikia Lietuvos, tavo artimų žmonių lūkesčiai ir paties nusistatyti tikslai. Žvėriškai sunku ir sudėtinga.

Ar šį kartą paleidus diską buvo pojūtis „gerai eina“?

Iš tiesų gerai apibūdinote – būtent buvo toks pojūtis. Gerą metimą jauti – vos ne centimetrų tikslumu gali pasakyti rezultatą. Kai vėliau peržiūrėjau vaizdo įrašą, supratau, kaip neprotingai reagavau – grimasos tarsi netinkamos auksiniam metimui, bet aš jaučiau, kad dar buvo rezervo, metimas nebuvo maksimaliai idealus. Štai kodėl emocijos neolimpietiškos, veidas perkreiptas.

Nemačiau centimetrų, nežiūrėjau pozicijos – nuoširdžiai sakau. Žinojau, kad bus virš 68 metrų. Dar pagalvojau: medalis kišenėje, dabar dirbt dėl aukso... Pasitikėjimas atsirado, bet pergalė manęs nesupurtė.

Kas pirmas iš brangių jus pasveikino?

Žmonai Dovilei pirmai skambinu po varžybų, nesvarbu, kur jos būna surengtos. Turime šešerių metų sūnų Andrių, trejų dukrą Viktoriją. Nepykit, tik tiek apie šeimą ir tepasakysiu, norime gyventi ramiai ir santūriai, turėti saugią vietą, kurios niekas nežino.

Jūsų vardą dabar mini šalia olimpiečio Virgilijaus Aleknos.

Tai didis Lietuvos atletas, kuris parašė svarią Lietuvos istoriją. Pasaulyje tai mažas milžinas: mažas – dėl Lietuvos dydžio, milžinas – dėl aukšto pasiekimo. Virgilijus Alekna – vienas iš mano idealų, bet kuris laimingas vien girdėdamas jo patarimus. Mudu esame bendravę varžybose, pasakę vienas kitam gerą žodį – nieko asmeniško, susitikdavome probėgšmais. Kitas mano idealas – treneris.

Kas toliau?

Ruošiamės Europos čempionatui kitąmet Berlyne. Vieni sako, kad dabar yra metas po pasaulio čempionato, o aš sakau, kad dabar metas prieš Europos čempionatą. Kasmet yra po vieną svarbų startą, būtent disko metimo rungtyje stipriausi europiečiai, tad Europos čempionatas bus ne lengvesnės ir ne prastesnės žaidynės nei olimpiada ar ką tik įvykęs pasaulio čempionatas. Bus sunkiau, nes visi bus dar stipresni.

Rugpjūčio 5 dieną Londone atsidūrėte savo karjeros viršūnėje, o kokių skaudžių momentų teko išgyventi?

Skaudžiausia nutiko praėjusio sezono metu, kai buvau žvėriškai geros formos ir, ruošiantis olimpiadai Rio de Žaneire, lūžo koja. Supratau, kad stebuklų nebebus tais metais.

Kodėl pasirinkote tokią sporto šaką?

Ne aš, tai šis sportas mane pasirinko. Iki 13 metų augau vienkiemyje prie Vilkijos, Padauguvos kaimo. Žinojau krepšinį, futbolą, mokyklų žaidynes „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ ir kvadratą. Į mokyklą atvažiavo treneriai, sako: „Neblogai atrodai, gal kas gausis.“ Neįsivaizdavau, kur važiuoju, kažkas paklausė, kas tą diską mėto. Alekna? A... tada reikia nuvažiuoti pažiūrėti. Taip iš vienkiemio persikėliau į Kauną.

Trylikos metų buvo nejauku atsidurti svetimoje aplinkoje be mamos blynų, kotletų?

Ir be blynų, ir be kotletų, ir rūbų niekas neišskalbia, ir galvos nepaglosto... Sudėtinga, buvo sveikai baisu – taip pasakysiu.

Ar esate verkęs?

Neseniai – galvą stipriai užsigavau (juokiasi). Verkiau iš džiaugsmo, kai vaikai gimė, iš liūdesio, kai praradau artimuosius...

Pasiekimą sudaro darbas, talentas, sėkmė. Iš ko susideda jūsiškis?

Iš visko, ką išvardijote. Be vienos šių dalių nebus aukščiausios prabos pasiekimo.

Ar jus galima pavadinti sėkmės kūdikiu?

Ar aš sėkmės kūdikis, jei Rio de Žaneiro olimpiadoje likau 12-as, Pekine – 14-as? Pasaulio, Europos čempionatuose į finalą nepatekau... Visa tai nelabai kvepia sėkme. Tad viskas didžiąja dalimi – tik per darbą.

Tai pastarasis pasaulinės reikšmės pasiekimas jums – tarsi kompensacija už apmaudo kupinus momentus?

Tai ne kompensacija, nes ją duoda, kai ko nors negauni, nesi pajėgus pats pasiimti. Jei tikslingai dirbi ir sieki, tai yra atlygis, bet ne kompensacija. Tai, ką pasiekėme Londone, yra atlygis.

Didžioji jūsų laiko dalis skirta sportui. O ką veikiate, kai galite atsipūsti?

Žvejoju, bet mano hobis yra disko mėtymas – tai tobuliausias užsiėmimas, retas, ko gero, turi tokį malonumą dirbti ir pramogauti vienu metu. Tai tavo silpnybė ir stiprybė kartu.

Jei žvejojate – pasidžiaukite didžiausiu, šauniausiu, skaniausiu laimikiu.

Didžiausių ir šauniausių laimikių niekas nevalgo – nerašyta žvejo taisyklė, juos reikia paleisti. Šiaip tai nei svėriau kada, nei matavau savo laimikių, pats žinau, ką pavyko pagauti, pasigrožėti, ir tiek užtenka. Žvejoju Lietuvoje – čia gamta labai graži, mėgstame su šeima pavažinėti.

Galbūt laisvą akimirką gaminate kokį nors savo firminį patiekalą, kurio, tarkim, žmona net laukia?

Žmona ne valgio laukia, o manęs, nes dažnai būnu išvykęs. Valgis mūsų šeimoje – tik kuras, nesureikšminame tokių dalykų, turime smagios veiklos ir be to.

Ar jūs mokate varlytes daryti – mesti į vandenį akmenuką taip, kad šokčiotų vandens paviršiumi?

O, tai vaikystės laikų žaidimas, pamenu, varžydavomės su kaimo vaikais. Ir dabar varlytę padaryčiau, čia jau kaip dviratį minti – išmoksti visam gyvenimui (juokiasi).

Kas jus erzina šiuolaikiniame pasaulyje, nuo ko norėtume apsaugoti savo vaikus?

Erzina kvaili mano paties sprendimai. Niekas nėra kaltas dėl to, kas man nepatinka, jei pats priimsi teisingus sprendimus, nebus kuo piktintis.

Mano rūpestis kaip žmogaus, vyro, tėvo – viską daryti protingai. Protingai elgtis skatina treneris. Jis – kelrodis, tas žmogus, kuris formavo mane kaip asmenybę. Toks, koks esu šiandien, – tai Vaclovo Kidyko nuopelnas.

Jūsų varžybų, treniruočių, stovyklų maršrutas nusidriekęs per daugelį šalių. Gal koks nors pasaulio kampelis krito į dūšią?

Sporto problema: aš nematau šalių, miestų – tik viešbučius ir stadionus. Mūsų laisvalaikis būna tik rudenį arba ankstyvą žiemą, jo nedaug, visą jį noriu prabūti su šeima, tad nėra laiko net turistinėms kelionėms. Paturistausim, kai baigsim karjerą.

Gal galiu paprašyti nuotraukų iš jūsų asmeninio albumo?

Neturiu asmeninio albumo, esu XIX amžiaus žmogus XXI-ajame. Nesu aktyvus socialinių tinklų dalyvis, savęs garbintojas, todėl nesifotografuoju. Aš mėgaujuosi gyvenimu, labiau rūpi, kad rytdiena būtų džiugi, o ne mėgaujuosi vakarykštės dienos prisiminimais.