Andrius Kaniava: „Mes senstame ir nebijokime to žodžio“
Aktorius, režisierius, bardas Andrius Kaniava neseniai nusipirko laikrodį. Užsisegė jį ant rankos ir vis žvilgčioja – ar tikrai nevėluoja. „Nežinau, kur dingsta laikas, – sako, – kartais atrodo, kad bent laikrodžio rodyklės jį priverčia tiksėti lėčiau“. Senti jam nepatinka, gal todėl stačia galva nėrė į visiškai naują erdvę – pagal savo vaikystės knygą Andrius kuria modernų miuziklą vaikams „Pabėgimas iš Trepsės namų“.
Andriau, miuziklas tau – tarsi visiškai naujas etapas?
Man rodos, žmogus gyvas, kol yra smalsus. Man – 53-eji, o aš vis dar džiaugiuosi ir giriuosi savo smalsumu. Kartais juo visus užknisu, bet išties įdomu daryti, ko nesu daręs, išmėginti naujus dalykus. Neturėdamas vaizdinio mąstymo, statau spektaklį su vaizdo projekcijomis. Man tai – iššūkis, kurį įgyvendinti padeda profesionalai.
Nepretenduoju į didžiąją režisūrą, esu tiesiog žmogus, parašęs istoriją ir norintis ją parodyti kitiems.
Manai, šiuolaikiniai vaikai supras, ką nori jiems pasakyti?
Prisipažinsiu, istoriją pakeičiau, iš Jono Avyžiaus apysakos likę vos keletas personažų – Trepsė, Cingu Lingu ir skudurinė Marytė, kurią pavadinome skudurine Onute.
Įsivaizduoji, kad mergaitės dar su tokiomis žaidžia?
Miuziklo aktorės, jaunos mamos internete parodė įvairiausių rankomis siūtų lėlių nuotraukų, vadinasi jos neišnykę. Mano istorijoje vietoj kareivio atsirado riteris, visada pasirengęs ištiesti draugui ranką. Jame įtaisytas mechanizmas, verčiantis keliauti po pasaulį ir daryti gerus darbus. Romantikos tame pasakojime yra daug. Romantika, kaip ir muzika, ir meilė daro mus geresniais. Gyvename ne romantikos laikais, tačiau pamėginkime juos prisiminti.
Kokia laimė, jei turi ką prisiminti... Kokios romantikos randi savo kasdienybėje?
Romantika man – geri santykiai. Šeimoje, su draugais, kolegomis. Atėjo laikai, kai visi užimti, kai lekia, kai apsikrovę šimtu penkiasdešimčia darbų. Prisimenu 2000-uosius, Aidas Giniotis režisavo „Karalių elnią“. Iki premjeros buvo likę gal dvi ar trys naktys. Suklupęs ant kelių visas teatras siuvo milžinišką kailinę dekoraciją. Nevadinau to romantika anuomet, tačiau šiandien suprantu, kad tokie laikai nebegrįš, dabar neišsireikalausi, neuždegsi, neprisiprašysi – visi užimti, sakys, labai norime, tačiau ras šimtą priežasčių, kodėl negali padėti. Nors, tiesą sakant, užimtumas jau nebėra originalumo požymis.
Ar savo žmonai dar rašai gražius laiškus?
Ne, tik gražias žinutes.
Kava į lovą irgi nebėra romantika?
Bet tai – miela. Gal joks ne žygdarbis, tačiau kažkas herojiško tame yra. Bent jau taip sakė baronas Miunchauzenas.
Su žmona Živile drauge esate 28 metus. Ar toks požiūris padėjo išlaikyti tvirtus santykius?
Labiau – tolerancija ir pagarba. Suvokimas, kad egzistuoja ne tik šeima, žmona, vyras, vaikai, bet ir draugystė.
Ar laikas tau greitai bėga?
Dainoje „Apie Vilnių“ dainuoju taip: svetimi vaikai per tą laiką užauga... Užauga ir savi. Vyriausiam mano sūnui Andriui – 26-eri, jis jau vedęs, turime marčią, menininkę Mortą. Dukra Indrė porai mėnesių išvykusi dirbti į Niujorką, jai – 23. Baigė kultūros vadybą, tačiau įsitvirtino visai kitoje, interneto erdvėje. Andrius baigė archeologijos studijas, groja „baisioje“ metalo grupėje „McLoud“, man patinka, ką jie ten daro. Jaunėlis, keturiolikmetis Motiejus, pučia dūdą M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Nė vieno iš jų teatras neįtraukė, matyt, mano pavyzdys nebuvo užkrečiamas.
Ar jau papasakojai jiems apie savo naują sumanymą? Jie žino, kas toji Trepsė?
Visi mūsų vaikai daug skaito, šią Jono Avyžiaus apysaką jie irgi žino nuo vaikystės. Labiausiai dėl miuziklo jaudinasi Motiejus, jis pilnas įtarimų, kad vaikai nesupras. Jei nuoširdžiai, pats to savo eksperimento irgi bijau. Nesitikiu, kad jaunieji žiūrovai atkapstys istorijos sluoksnius, bet gal jiems bus aišku, kodėl žaislai palieka prie kompiuterio sėdinčią mergaitę.
Nejau šių dienų vaikai verktų dėl to, kad pabėgo žaislai? Juk kompiuteris tai liko!
Tą ir noriu išsiaiškinti. Kai pradėjome repetuoti miuziklą, per žinias pranešė, kad Danijoje įsikūrusi kaladėlių gamykla per metus patyrė apie milijardą eurų nuostolių. Buvo kalbama apie tai, kad žaislų pramonė stipriai smunka žemyn. Nesu tikras, ar tokie pokyčiai – į gerą.
Egzistuoja dvi nuomonės. Vieni sako, kad kompiuteriai vaikams padeda augti, kiti, kad jie stabdo jų vaizduotę ir kūrybiškumą. Kuri tau atrodo priimtinesnė?
Man sunku įsivaizduoti, kad kompiuteriniai žaidimai skatina fantaziją, kaip kad sako vienas mano bičiulis. Strateginį mąstymą, logiką – galbūt, tačiau fantaziją, esu tikras, skatina knygos.
Ar jūsų šeimoje egzistuoja draudimai, taisyklės, kiek laiko galima skirti kompiuteriui?
Mūsų vyresnysis augo be kompiuterio, Andriui buvo gal 12, kai jis atsirado mūsų namuose. Mažasis – kita karta, kita kategorija. Visko būna ir pas mus – ir pykčių, ir susitarimų, ir telefonų po pagalve. Tačiau skaityti knygas mūsų namuose – privaloma.
Kas tave labiausia erzina bėgant metams?
Mes senstame, nereikia bijoti šito žodžio. Labiausia erzina bėgimas. Niekuomet nenešiojau laikrodžio, neseniai nusipirkau, kad tik viską suspėčiau. Baisiausias dalykas man – išeiti iš namų, man sunku atsikelti, negaliu praeiti pro pianiną juo nepagrojęs, noriu ilgai vaikštinėti su šunimi ir užrašyti visas mintis ir dainas, kurios ateina į galvą. Kai bėgi, baisu, kad neužrašysi ko nors gero arba ko nors gero nespėsi.
Muzikinio spektaklio „Pabėgimas iš Trepsės namų“ premjera: vasario 10, 11 ir 25 d., kovo 25, balandžio 8, 22 d. muzikos klube „Legendos“ Vilniuje, kovo 3 d. Kaune, kovo 4 d. Panevėžyje, kovo 24 d. Utenoje, kovo 28 d. Marijampolėje.