Andrius Mamontovas paviešino savo dienoraščio puslapius

1985 m. sausis

Turiu keturis akordus. Žinau, kad jie pavirs daina, bet kol kas dar nieko nepavyksta. Net nenumanau, apie ką turėtų būti žodžiai. Turėtų būti toks „lėtas gabalas”.

1985 m. kovas

Paskutinės dienos mokykloje. Po baigiamųjų varysim į Palangą. Labai noriu prie jūros...

Algis sako, kad stos į KTU. Neįsivaizduoju, kaip reikės groti po mokyklos.

Parašiau savo akordams tekstą - „Prie jūros”. Banaloka, bet nieko kito nesigavo:

„Sėdėkim prie jūros kartu

Lai kojas paglosto banga.

Sėdėkim abu – aš ir tu,

Lai paliečia ranką ranka.

Sėdėkim mušime bangų

Pas mus jūros vėjas atskris.

Pajusime jėgą abu

Bučiuodami saulės akis

Bet jūra čiurlena liūdnai

Ji verkia, net daros graudu.

Dangus nusidažė pilkai,

Todėl, kad čia vienas esu”.

Po pamokų su Arnu ir Algiu pas mane namie įrašėm kelias dainas. Tarp jų - ir „Prie jūros”. Panašiai kaip pernai įrašinėjom „Liūdesį” su mano „Elfa”. Jame galima įrašyti vieną takelį, tada jo klausantis įrašinėti kitą. Norėčiau, kaip koks Mike Oldfield įrašinėti vienas į daugiakanalį magnetofoną. Bet kur tokį rasti - neįsivaizduoju.

1995 m. vasaris

Paskambino Arūnas Storpirštis. Nerealu, kai tau skambina bičas, kurį matei kino filmuose. Skambučio tikslas – keistas ir netikėtas pasiūlymas. Pasirodo, jis su draugais turi idėją Vilniuje pastatyti atrakcionų parką. Ne kokį nors kilnojamą, o tikrą ir nuolatinį.

Visai graži mintis. Pamenu, kažkada tokie stacionarūs atrakcionai buvo Vingio parke. Kai vaikystėje gyvenau netoliese, su tėčiu dažnai eidavom pasisukti ant „velnio rato”.

Arūnas sakė, kad atrakcionų parkas turėtų vadintis „Soliaris” arba „Saulės miestas” (jie dar neapsisprendė arba aš kažko nesupratau). Prašo manęs sukurti jam himną. Nori, kad himnas atsirastų gan greitai, nes, pasak jo, turint atrakcionų parko dainą, idėją bus lengviau pristatyti remėjams.

Iš karto sutikau. Nors nemoku rašyti dainų pagal užsakymą, bet galvoje dar pokalbio metu atsirado idėja. Gavosi visai neblogas tekstas. Prisiminiau seną dainą „Prie jūros” ir kiek perdaręs jos muziką turiu naują kūrinį - „Saulės miestas”.

Po dviejų savaičių prasidės „Foje” turas per Lietuvą - „Kai perplauksi upę”. Vis pagalvoju apie solinį albumą, nes turiu kelias niekada niekur neišleistas ir neskambėjusias dainas, kurias norėčiau atlikti ir įrašyti vienas. Galbūt vasarą reikės pabandyti kažką...?

Inga su Viktorija iškeliavo į Kupiškį. Bet tik trumpam - kol surasiu ir nupirksiu mums butą Vilniuje, nes pas mano tėvus nebetelpame. Buto, kurį nuomavomės Justiniškėse teko atsisakyti. Su naujagimiu ten gyventi nebebuvo patogu. Labiausiai gaila Meškio (mūsų šuns, kurį fanai padovanojo „Foje” 10-mečio progą). Esu priverstas atiduoti jį draugui, kuris gyvena Grigiškėse. Nebetelpame visi vienoje vietoje…

1995 m. vasario pabaiga

Ką tik grįžome iš Tauragės. Nebuvo pilna salė, bet tai tik sukelia didesnį norą geriau groti, kad į koncertus ateitų daugiau žmonių. Mes taip lengvai nepasiduodame!!!

Po koncerto autobuse klausiausi savo naujų dainų eskizų (be abejonės - ausinėse). Man kažkodėl atrodo, kad „Saulės miestą” reikia įrašyti tiesiog su gitara. Taip kaip skamba dainos Kernagio albume „Akustinis”. Tokia visiškai gryna forma - balsas ir gitara. Tada geriau girdisi ir nusiskaito tekstas. O jeigu jie pastatys tą „Soliarį-Saulės miestą”, tada nors ir orkestru galima bus sugroti.

Pagalvojau, kad visi himnai ar proginės dainos visada būna tokios tiesmukos. Tokios „tiesiai į kaktą”, kad maža nepasirodytų. O, man kaip tik gražiau, kai dainuoji lyg kažką nesusijusio, bet emocija tinka ir paryškina temą. Būtų nesamonė, jeigu atrakcionų parko daina kviestų suptis supynėmis ar valgyti cukraus vatą. Atrakcionų parkas yra susijęs su svajonėmis, kai vaikystėje tas gipsinis karuselės arkliukas atrodo tikras.

Daina yra apie džiaugsmą, kurio šią akimirką galbūt neturi, tačiau tau tereikia žengti žingsnį (ar perplaukti jūrą - maždaug tas pats) ir jis bus šalia. Nes atrakcionai visada kviečia į svajonių ir džiaugsmo pasaulį. Todėl daina turi kviesti ten pat.

„Nes jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali,

Tai žibantis saulės miestas tau švies visąnakt iš toli.

Ir jeigu tu skrisi į dangų ištiesęs rankas lyg sparnus

Pasieksi planetą soliarį ir rasi ten savo draugus”

Tekstą parašiau beveik iš karto. Kaip visada - naktį virtuvėje. Kitą dieną dar pataisiau kelis žodžius ir pabaigiau paskutinį posmą. Įrašiau į kasetę. Reiks perduoti Arūnui.

2017 m. kovas

„Saulės miestas” iki šiol yra viena populiariausių mano dainų. Jos muzikinės užuomazgos gimė labai seniai, todėl pirmąją jos versiją (dainos „Prie jūros” pavidalu) „Foje” gerbėjai gali rasti sename grupės albume „Mokykla”.

Niekada neapleido jausmas, kad „Prie jūros” taip ir nebuvo iki galo išbaigta. Todėl sulaukęs Arūno Storpirščio pasiūlymo staiga supratau, jog esu pasirengęs ir subrendęs ją užbaigti. Greičiausiai buvo reikalingas panašus impulsas.

„Saulės miestas” iki šiol yra vienintelė mano daina, parašyta „pagal užsakymą”. Tačiau ji – ne apie tai, kam konkrečiai yra skirta. Galvodamas apie atrakcionų parką norėjau kalbėti apie svajones ir siekius.

Dainos tekstas gimė mano tėvų bute Antakalnyje. Tai buvo šaltas 1995 metų vasaris. Inga su ką tik gimusia Viktorija tuo metu gyveno pas savo tėvus Kupiškyje, o aš trumpam buvau grįžęs gyventi į mano tėvų butą. Po koncertų dar važiuodavau į Kupiškį. Važinėjau pirmyn-atgal po visą Lietuvą.

Daina pateko į mano pirmajį solinį albumą “Pabėgimas”. Taip ją ir įrašiau, kaip iš pat pradžių buvau sugalvojęs: tik balsas ir gitara. Tik pridėjau lengvą klavišinių foną priedainyje.

1996-aisiais „Saulės miestas” įgavo ir naują formą. Egidijui Dragūnui – SEL’ui labai patiko ši daina, todėl jis paprašė manęs leisti ją įrašyti savaip. Gediminas Zujus dainai suteikė kitokio – šokiu muzikos prieskonio ir ji tapo dideliu hitu visoje Lietuvoje. Vėliau Egis dainą ėmė savintis. Dar ir šiandien kartais sulaukiu klausimo: „tai kieno gi čia iš tikrųjų daina”?

„Saulės miestas” buvo itin mylimas, todėl dar drauge su „Foje” grojome šitą dainą mūsų koncertuose.