Andrius Mamontovas: „Skeptiškai reaguoju, kai girdžiu sakant, kad menininką buitis žudo“

Andrius Mamontovas / Gedmanto Kropio/ žurnalo „Laima“ nuotr.
Andrius Mamontovas / Gedmanto Kropio/ žurnalo „Laima“ nuotr.
Šaltinis: „Laimė“
A
A

Andriaus Mamontovo populiarumas neblėsta jau trisdešimt metų – 45-erių dainininkas ir aktorius, budistiškai išmintingas ir santūrus, primena nurimusį ugnikalnį, kurio gelmėse kunkuliuoja lava.

„Oje, ir vėl interviu“, – taip turbūt mąstai, kai, įtariu, prisiversdamas eini į dar vieną, gal jau tūkstantąjį, susitikimą su žurnalistu?

Bandžiau apytiksliai suskaičiuoti: per trisdešimt sceninės kūrybos metų žiniasklaidos priemonėms esu davęs apie du tūkstančius didesnių ar mažesnių interviu. Eidamas į susitikimą su žurnalistu, niekada nebūnu negatyviai nusiteikęs, o interviu nepriimu kaip naštos. Ir, apskritai – jau kuris laikas moku aplenkti neigiamas nuotaikas, tiesiog jų neprisileidžiu, kad ir kokia nemaloni akimirka užkluptų. Pavyzdžiui, šiandien mieste turėjau sutvarkyti gausybę buitinių reikalų: nuvežiau meistrui paremontuoti ir suderinti savo gitarą, pasiėmiau iš banko naują kredito kortelę, nes senosios terminas pasibaigė, sutikau gatvėje stovintį Bilą iš ŽAS’ų (jį kažkas fotografavo, priėjau ir nusifotografavome kartu), o po šio interviu važiuosiu į automobilių servisą... 

Taigi atsidėjau labai žemiškiems dalykams, kurie – nepatikėsit – manęs niekada neišmuša iš vėžių, ir aš skeptiškai reaguoju, kai girdžiu sakant, kad menininką buitis žudo. Ar plaučiau lėkštę, ar sukčiau medvaržčius – į kiekvieną veiksmą stengiuosi susikoncentruoti maksimaliai. Taip jį prisijaukinu, kad palaipsniui net ir nuobodžiausias darbas pasidaro įdomus, ganėtinai kūrybiškas ir tampa savotiška meditacijos forma. Tokį požiūrį išsiugdžiau domėdamasis Rytų kultūra, filosofija ir religija. Jogas susikoncentruoja į savo kvėpavimą ar širdies plakimą – aš moku sutelkti dėmesį į lėkščių plovimą ar vinių kalimą. Tik tokiu būdu gaunamas geras rezultatas, o bet koks pasisekimas, šiuo atveju net ir buitinis, neleidžia suirzti, nervintis ar apgailestauti, kad veltui švaistomas laikas. Trijų minučių pakanka, kad išplautum kelias lėkštes, tačiau per tą laiką net knygos neprisiruoši atsiversti, kad imtum skaityti, o jei ir atsiversi, ramybės neduos rūpestis ir mintis apie neplautus indus. 

Bet jei rengiesi tą vakarą Hamleto vaidmeniui (beje, rež. Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“ vaidinamas jau šešioliktus metus) ir sulauki iš namų skambučio apie staiga sugedusį čiaupą?   

Aišku, kad nemalonios naujienos, ypač jei jos susijusios su artimų žmonių sveikata, šiek tiek išmuša iš vėžių, tačiau net mintimis niekam nepriekaištauju, kad štai mane, mėginantį susikaupti, kažkas drįsta trukdyti, nes suprantu, kad šeima ir namai irgi yra mano gyvenimo dalis, nepalyginti svarbesnė, todėl negaliu nuo to atsiriboti. Pagaliau – ko verta tavo kūryba, jei ji gadina gyvenimą tavo mylimiems ir tave mylintiems žmonėms. Tomis akimirkomis maksimaliai stengiuosi padaryti tai, kas įmanoma „čia ir dabar“: jei pats negaliu, paskambinu draugams ar broliui, kad jie padėtų mano namiškiams susidoroti su ištikusiomis bėdomis. 

Visą Valdo Puteikio interviu su Andriumi Mamontovu skaitykite naujausiame gruodžio mėnesio žurnale „Laima“.