Andrius Pauliukevičius per naujos knygos viršelio fotosesiją Izraelyje druskos luitais susipjaustė pėdas

Spalio pradžioje pasirodysiančią naują savo knygą, kurios pavadinimą tebegalvoja, A.Pauliukevičius skirs tiems, kurie nori pakeisti savo gyvenimo būdą, bet nežino, kaip prisiversti tai padaryti.

„Pirmojoje savo knygoje, kuri tapo bestseleriu, kalbėjau apie treniruotes, mitybą ir motyvaciją. Antroje knygoje motyvacijai skyriau visą dėmesį. Keičiant kūną motyvacija yra pats sudėtingiausias, „slidžiausias“ dalykas – ji iš kažkur atsiranda ir kažkur dingsta, ją pagauti yra sunkiausia... Naujoje savo knygoje nagrinėju, iš kur motyvacija atsiranda ir kas ją pradangina“, – Žmonės.lt sakė jis. 

Idėjų knygai sėmėsi iš asmeninės patirties, taip pat kitų šaltinių.

„Pats motyvacijos niekada nestokojau. Gal tik mokykloje ar universitete, kai patingėdavau mokytis. Tačiau pradėjęs dirbti ir supratęs, kad esu savo gyvenimo šeimininkas, kad viskas priklauso nuo manęs, motyvacijos trūkumo neliko nei dirbant, nei sportuojant, nei prižiūrint mitybą. Visgi kiti žmonės tą trūkumą turi, todėl vien mano pastebėjimų knygoje nebūtų gana – rėmiausi kitų žmonių patirtimi, žiniomis, straipsniais“, – vardija. 

Viršelio fotosesija – Izraelyje

Antrą knygą leidžiantis A.Pauliukevičius puikiai supranta, kad svarbus ne tik leidinio turinys, bet ir išorė. Todėl ypač atsakingai rūpinosi knygos viršeliu – jo fotosesiją, kurioje pozavo pats, surengė Izraelyje, laukinėje gamtoje. 

Iš Izraelio A.Pauliukevičius grįžo praėjusią savaitę. Fotosesija čia vyko dvi dienas. 

„Norėjosi, kad knygos viršelis būtų įspūdingas. Vykti į Izraelį nusprendžiau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, čia gyvena fotografė Milda Rukaitė. Ji įamžino mano žmonos knygos viršelį, jos darbu buvau absoliučiai sužavėtas. Ji tikrai geriausia mano sutikta fotografė, todėl norėjau, kad mane fotografuotų ji“, – Žmonės.lt paaiškino A.Pauliukevičius.

Kita priežastis, kaip pats sako, kiek poetiška, simbolinė: „Motyvacija yra apie kilimą iš žemiausio taško, apie ėjimą pirmyn. Ta vieta Izraelyje, prie Negyvosios jūros, kur vyko fotosesija, yra žemiausias pasaulyje taškas. Tai įdomi simbolika – knyga apie motyvaciją, o jos viršelis įamžintas žemiausiame pasaulio taške.“

Ruošėsi Valakampių paplūdimyje

Pats sportininkas fotosesijai aktyviai ruošėsi. „Du mėnesius laikiausi griežtos dietos, intensyviai treniravausi. Be to, kadangi rugpjūčio mėnuo Lietuvoje buvo labai geras, miegoti pietų miego su A.Čekuolio knyga rankose važiuodavau į Valakampių paplūdimį – norėjau įdegti, gražiau atrodyti nuotraukose“, – pasakoja. 

Tačiau proceso vis tiek būta sudėtingo: „Keldavomės prieš 5 valandą ryto ir važiuodavome į fotosesijos vietą, netoli Negyvosios jūros. Pradėdavome apie 6 valandą ryto, fotografuodavomės apie porą valandų. Tada grįždavome namo – pavalgydavome, pamiegodavome, o vakare ir vėl važiuodavome fotografuotis.“

Kaip A.Pauliukevičius jautėsi pozuodamas? „Viena vertus, prie fotoaparatų blyksčių esu pripratęs – kaip sportininkas, scenoje stoviu su glaudėmis, leidžiuosi fotografuojamas. Todėl šįsyk nebuvo kažkokio jaudulio ar nerimo. Kita vertus, pozavimas varžybose yra labai specifiškas – modeliai pozuoja visai kitaip. Čia man daug padėjo fotografė – turėjo nemažai pavadovauti. Visgi įsijausti sekėsi gan lengvai. Tai lėmė gera fotografė, puiki aplinka, o ir aš pats neprastai atrodžiau“, – šypsosi.

Praliejo kraują

Fotosesija praėjo, tačiau ją A.Pauliukevičius prisimins dar ilgai. Ne tik dėl to, kad paliko daugybę teigiamų emocijų. Deja, tačiau fotografuojantis neišvengta ir traumų.

„Nors ir fotografavomės prie jūros, tai nebuvo turistinis paplūdimys su tvarkingu, nepavojingu krantu. Fotografavomės laukinėje gamtoje, o čia taip jau būna – galima ir susižaloti. Į druskos luitus šiek tiek susipjausčiau kojas. Viena vertus, nebuvo saldu tas pora valandų supjaustytomis kojomis stovėti sūriame vandenyje ir pozuoti, bet kita vertus, druska gerai dezinfekuoja. Nors dabar kiek skauda ir peršti, vėliau vis tiek būsiu sveikas“, – šypsosi sportininkas.

Gautomis nuotraukomis A.Pauliukevičius labai patenkintas – pranoko lūkesčius: „Įsivaizdavau, kad rezultatas bus geras, o pavyko fantastiškas. Pirmiausia tai – fotografės nuopelnas. Ji buvo labai pasiruošusi darbui: pasitiko su konkrečiu planu, kur važiuoti, ką, kur, kada ir kaip daryti. Aišku, vėliau darbe atsiranda ir improvizacijos, bet pirminis planas buvo labai tikslus.“