Andrius Repšys pristato neeilinį fotografijos projektą: drono pagalba užfiksavo gyvenimą Lietuvos kalėjimuose

„Prieš keletą metų su dronu teko fotografuoti objektus, šalia kurių buvo įkalinimo įstaiga. Dėl šios priežasties turėjau gauti kalėjimo departamento patvirtinimą ir leidimą fotografuoti. Kai jį gavau, visai netikėtai kilo idėja įamžinti ir kitų Lietuvos įkalinimo įstaigų gyvenimą“, – apie projekto idėja portalui Žmonės.lt pasakojo fotografas Andrius Repšys.

Fotografas teigia, kad nors ir reikėjo leidimo iš kalėjimo departamento, visi užfiksuoti kadrai nebuvo planuoti ar iš anksto suderinti su kalėjimo prižiūrėtojais ir kaliniais. 

„Visos nuotraukos atskleidžia kasdienybę ir realų gyvenimą Lietuvos kalėjimuose. Žinoma, nebuvo galima fotografuoti kalinių veidų, tačiau tai nesutrukdė perteikti tikros kalėjimo gyvenimo nuotaikos", – sako A. Repšys.

Pasak idėjos autoriaus, tai ne tik fotografijų ciklas, bet ir  socialinis projektas, skatinantis visuomenės narius, ypač jaunimą, atkreipti dėmesį, kad nusikaltimai galų gale sulaukia atpildo. Ir vietose kur atliekama bausmė nėra smagus, kriminalinės romantikos užpildytas, laiko praleidimas.

Fotografas pasakoja, kad visa fotografijų serija buvo sumanyta kaip priešprieša kasdienybei: tai tarsi atitinka skrydį ir simbolizuoja laisvę, nors mūsų visuomenėje kalėjimas atstoja laisvės netekimo vietą.

Fotografuojant iš viršaus galima greitai susidaryti neigiamą įspūdį net matant šiuolaikiškai įrengtas sporto aikšteles. Slogią nuotaiką kuria suvokimas, kad bet kokiam žmogui reikia veiklos, net jei tai būtų kasdienis vaikščiojimas nuo sienos prie sienos.

Kalinimo įstaigos tarsi skirtos kaip visuomenės apsauga, o kaliniai traktuojami kaip nepritapėliai – matome mažas žmogaus figūras, kurios sudaro tik mažiausią dalį nuotraukoje ir yra pailgų titaniškų šešėlių savininkai – savo sielų, didesnių už juos pačius. Šešėliai parodo jų norą būti laisvais ir parodo jų mintis apie laisvę, kurių negalima įkalinti tarp sienų ar žmonių kūnuose. Taip keliami egzistenciniai ir socialinės atskirties klausimai.

Fotografijose esančius kodus ir spaudos žymenis būtų galima iššifruoti skaitant netiesiogiai sukurtas grafines figūras ir formas. Tačiau kyla klausimas: „Ar tikrai mes esame tie už sienų ir laisvi?“.

Panoptikinė kartografija

Daugiaplanė Andriaus Repšio veikla aprėpia platų fotografinės veiklos lauką. Tai vienas iš aktyviausių fotografų, jau du dešimtmečius išradingai derinantis menines, praktines, verslo iniciatyvas fotografijos meno ir technologijų srityje.

Andrius Repšys vienas pirmųjų Lietuvoje kryptingai siekia dronų fotografijos meistriškumo. Jos galimybės tik atrandamos, vaizdavimo, temų ribos plečiamos. Iki tol jau turėjęs aviacinės fotografijos patirties, Andrius Repšys, dronų fotografijai suteikia naujų impulsų, šlifuoja techniką, optiką, vaizdo prasmę, ieško už estetinio grožio slypinčių prasmingų formų derinių, netikėtų sekų, teminio cikliškumo. 

Tai, kad Andrių ir kitus, naujovėms atvirus fotografus šiandien žavi dronų galimybės, neturėtų stebinti. Matyti pasaulį Dievo, paukščio, sapniško skrydžio akimis svajojo kiekvienas visais laikais. Todėl didysis fotografijos novatorius Nadar'as dar 1858 m. vienas pirmųjų fotografijos istorijoje iš oro baliono pabandė užfiksuoti žemės vaizdą iš dangaus. Nadar'as vienu metu plėtojo fotografijos techniką ir entuziastingai tobulino skrydžius oro balionu. Jo kūrybinėje aistroje susijungė fotografija, skrydis ir užfiksuotas žemės vaizdas iš nežmogiškos perspektyvos.

Tai neįtikėtinų, tiesiog dieviškų galių perspektyva. Todėl tik išradus lėktuvus, ji labai greitai buvo nusavinta karinės žvalgybos fotografų ir pasitelkta militaristinei žudymo industrijai. Į dangų pakeltos akys šiandien budi bombonešiais gabenamų raketų smaigaliuose. Todėl fotomenininkų siekis nesuinteresuotai grožėtis unikalia žemės perspektyva iš dangaus yra dviprasmiškas. Jis primena šio matymo galios pavojus, kita vertus, atveria stebėtiną pasaulio grožį. Tobulėjant dronų technologijoms, plečiasi fotografų akiratis, tobulėja jų vizualinė kultūra, vis labiau išnaudojami tik dronų fotografijoje slypintys temų, kompozicijų, iki tol neregėtos optikos ištekliai.

Tai naujo video ir fotografijos meno pradžia. Dar teks ilgai mokytis matyti pasaulį skrendant žemyn galva. Andrius metodiškai tyrinėja įvairius gamtos, architektūros, urbanistinių erdvių, žmonių mobilumo „žemėlapius“. Jo entuziazmas, nuolatinis žvilgsnio ir minties tobulinimas kitokiai žemės optikai. Svarbiausia, kad jis nesustoja užhipnotizuotas žemės grožio iš viršaus.

Žemė ne tik graži, joje daugybė paradoksų ir paslėptų prasmių. Kai kurios atsiveria tik iš viršaus. Labai svarbu jas pamatyti. Būtent tai Andriui pavyko naujausiame Lietuvos kalėjimų kiemų cikle. Šiose fotografijoje lemtingai susitiko dvi panoptikinės sistemos – kalėjimas ir dronas. Tai dvi kontrolės, biovaldžios, sekimo ir žmogaus sudaiktinimo priemonės, kurios Andriaus darbuose įgauna veidrodinių atspindžių principą ir radikaliai vizualizuoja pavergimo technikas.

Mes matome uždarus, skurdžius, geometriškai aštrius kalėjimo kiemus, kurie yra dar kartą įkalinami iš viršaus banalią kalinių kasdienybę stebinčio nebaudžiamo drono akimi. Tai kas nuo mūsų buvo ilgus metus slepiama aukštomis spygliuotomis tvoromis, šiandien laisvai apžvelgiama drono skrydžiu.

Galime tyrinėti įvairias įkalinimo įstaigų detales, erdvių suskaidymo ir judėjimo kontrolės žemėlapius, kalinių buitį, jų siekį prisijaukinti kamerinę erdvę savo reikmėms. Kaliniai mato tik dangų, jie neturi langų, jiems nepasiekiama horizonto linija. Kalinys gali susidurti žvilgsniu tik su paukščio arba drono skrydžiu. Taip susikerta neribotos laisvės ir įkalinto kūno optikos pasauliai. Todėl tai dramatiški susitikimai.

Kita vertus, šiose fotografijose slypi ir kiti svarbūs, bet iš karto nepastebimi pranešimai. Jeigu dronams prieinama tai, kas slapčiausia, visa kita, tiksliau, mūsų privatūs gyvenimai, kiemai ir namai, poilsio aikštelės ir paplūdimiai, seksas gamtoje, ekstremalūs poelgiai ir visos kitos viešos aistros potencialiai tampa drono taikiniu, pakliūva į jo akiratį ir praranda individo esmę saugantį privatumą.

Dar daugiau, drono optika signalizuoja naujos etikos pradžią kare ir versle, kultūroje ir mene. Tačiau mes dar nežinome, kokia tai etika ir kokius pavidalus ji įgis. Kaip visada, tokioje situacijoje gelbsti menininkai. Jie tiria ir eksperimentuoja, siūlo futuristinius scenarijus, fantazuoja ir rizikuoja. Taip atveriami kitokie tikrovės išgyvenimo ir supratimo maršrutai. Jie plečia akiratį ir suteikia drąsos. Mes galime jaukintis kalėjimų kiemų kasdienybę, įsijausti į amžino pasikartojimo rate įstrigusių žmonių ritualus, galime pasijusti visagale dieviška akimi.

Bet mums suteikta galimybė ir susimastyti ir apie visuotinio vojerizmo ekspansiją, apie nešvarių malonumų pavojus. Dangiška žiūra žmones paverčia daiktais, taikiniais, schemomis, todėl taip lengva juos naikinti optinėmis raketomis ar dronais – kamikadzėmis.

Meno srityje dronų laukia neįtikėtinos perspektyvos. Tai susiję su tradicinio vizualumo ribų kaita, kaip Andriaus Repšio kūryboje ir su robotizuotu dronų valdymu, kaip, pavyzdžiui  Space Pixels technologijos atveju. Kuomet daugybė dronų sinchroniškai judėdami danguje gali kurti neįtiktinas kinetines, šviečiančias skulptūras ar savarankiškai piešti gigantiškus grafičius.

Kita vertus, nėra būtinybės svaičioti apie aukštąsias skraidančių robotų technologijas. Begalė galimybių slypi ir paprasto drono savybėse. Iš viršaus pasaulis jau visai kitas.

Tokį jį reikia pamatyti, tuomet pamatysime ir naujas temas ir provokatyvius eksperimentus ir vaizduotę žadinančius, netikėtus vaizdus ir paukštį, į dangų svajingai žvelgiančio nusikaltėlio akimis.

Andriaus Repšio parodos „4m2 Laisvės" atidarymas trečiadienį (05.27) 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19). Atidarymas su ribotu skaičiumi žmonių vyks lauke priešais galeriją.