Andrius Tapinas: „Ar tapsiu Lietuvos prezidentu?.. Visko gali būti!“

Lyg nujausdamas, kad ateinančius ketverius metus Lietuvos politikoje tikrai bus iš ko juoktis, rugsėjį įkūrei internetinę „Laisvės TV“. Kol kas joje tik viena satyrinė laida – „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“. Kaip tau apskritai kilo mintis kurti nuosavą televiziją?

Daugelis žmonių, kurie dirba televizijose, jau seniai svarsto, kas bus toliau. Visi supranta, kad televizijos įtaka pamažu mažėja, o interneto – didėja: dar treji, penkeri, dešimt metų – ir jėgų balansas keisis. Laimės tie, kurie bus pirmi. Lietuvos televizijų bandymus eiti į kibernetinę erdvę jau matome – kanalai turi savo svetaines internete, bet jie, mano galva, visai neambicingi: visi kažkodėl įsivaizduoja, kad štai atsistojau su viena kamera, šį bei tą pašnekėjau, šotų pagėriau – ir tai jau internetinė televizija. Niekas nenori investuoti, visi įsitikinę, kad neapsimoka. Vis galvojau, kuris iš jų imsis proveržio... Niekada nemaniau, kad tai būsiu aš.

Bet tau juk būdinga gyvenime išbandyti visokias naujoves!

Gal dėl to ir ėmiau svarstyti: kodėl nepadarius eksperimento? Paradoksas, bet geru spyriu į užpakalį tapo LRT televizijos sprendimas neberodyti mano kuriamos laidos „Pinigų karta“. Man jie iki šiol nepaaiškino, kodėl, – turbūt jau ir nebeaiškins. Iš pradžių buvo liūdna, bet nėra to blogo, kas neišeina į gera. Gal būčiau dar šimtą metų šiltai sėdėjęs LRT ir kūręs savo laidas, bet kai man parodė duris, apsisprendžiau: metas keliauti į internetą ir tapti savarankiškam. Taip atsirado „Laisvės TV“.

Dar viena naujovė – tavoji televizija išlaikoma iš žiūrovų finansinės paramos. Jau pirmoje laidoje prisipažinai, kad elgiesi kaip pirmakursis: labai nori būti savarankiškas, bet prašinėji pinigų iš giminių ir artimųjų...

Saviironija yra geras dalykas: kai moki juoktis iš savęs, gali pasijuokti ir iš kitų. O jei rimtai, man visuomet rūpėjo klausimas: ar žmonės Lietuvoje mokėtų už kokybišką turinį? Juk visi įpratę mokėti už žurnalus, bet už televizijos ar interneto turinį – ne. Kai pareiškiau, kad „Laisvės TV“ bus daugiausia finansuojama iš žiūrovų pinigų, visi sukiojo pirštą ties smilkiniu: nesąmonė. Juolab kad neuždarėme turinio: jį galima pamatyti ir nemokamai. Bet mes tiesiog tikime pilietinės visuomenės branda, tikime, kad žmonės supranta: jeigu nė vienas nemokės, šitos televizijos tiesiog nebus.

Ir jie suprato?

Per pirmąjį veiklos mėnesį atsirado pustrečio tūkstančio žmonių, kurie mums skyrė po dolerį, penkis ar dešimt, o vakar atėjo 4000-asis rėmėjas. Manau, greitai pasieksime ir penkis tūkstančius – mano galva, tai labai daug. Ateityje be verslo reklamos, žinoma, neišsisuksime, bet startui pakanka. Mano suburta kūrybinė grupė – tai žmonės, kurie tiki šia idėja. Mano paties honoraras yra nulis, ir toks bus dar ilgai: juk pirmiausia reikia sumokėti tiems, kurie rašo scenarijus, kuria kompiuterinę grafiką, stato sceną.

Bet ir nesvajojame apie milijonus, nesiekiame kuo daugiau uždirbti: „Laisvės TV“ vizija – labiau visuomeninė. Kol kas rodome tik vieną laidą, bet iki metų galo prisidės dar trys. Kuriame tik tokias, kurios įdomios mums patiems ir naudingos visuomenei. Pavyzdžiui, laida apie švietimą gal ir nebus labai žiūrima, gal net nuostolinga, bet ji – labai reikalinga.

Visuomenė šią problemą pripažįsta esant vieną svarbiausių Lietuvoje, bet nė viena televizija į tai nekreipia dėmesio, apie švietimą tiesiog nekalbama – niekur. Komercines televizijas dar suprantu – jos neprivalo to daryti, bet kai nacionalinis transliuotojas net neužsimena apie tai, man šiek tiek keista... Ir mes bandysime šią spragą užpildyti.

Televizijų rinka iki šiol buvo nusistovėjusi, visi labai ramiai gyveno. Jeigu „Laisvės TV“ atsistos ant kojų – aš sakau „jeigu“, – tai reikš, kad ir verslas į žiniasklaidos rinką ims žvelgti truputį kitaip. Jau dabar turime pirmųjų rodiklių, ir tai ne mūsų, o medijos agentūrų duomenys: rinkimų naktį daugiau 18–45 metų žmonių žiūrėjo „Laisvės TV“ nei komercinius kanalus. Televizijoms nerimo, jeigu mes stiprėsime, tikrai bus.

To nerimo mes jau matėme...

Ir jis man pasirodė labai keistas. Vieno didelio kanalo portalas parašė paskvilį, neva esame nelegaliai veikianti televizija. Čia tas pats, kai stambus bulius eina gatve ir ant šaligatvio pamato mažytį viščiuką: jis susierzina ir nusprendžia tą viščiuką nuspirti, bet nepataiko.

Mums iš pradžių buvo juokinga, paskui paprašėme tai paneigti: juk turime oficialų laišką iš Radijo ir televizijos komisijos, kad veikiame legaliai, mums nereikia registruotis kaip televizijai, nes transliuojame „YouTube“ svetainėje. Portalas to nepaneigė, mes paprašysime Etikos komisijos verdikto... Nenorėjome to triukšmo: norėjome tik ramiai kurti savo laidas.

Bet tas skandaliukas jums visai išėjo į naudą?

Skandaliukai dar niekam nepakenkė, ypač kai didelis muša mažą: dauguma tuomet stoja į mažojo pusę. Po kiekvienos laidos susidėliojame žiūrovų pageidavimus: jei jau investavai savo dolerius, mes tau esame atsakingi ir atsižvelgiame į tavo pastabas.

Turime atskirą dviejų šimtų žmonių grupę, kurie mus remia didesnėmis sumomis – dvidešimčia dolerių per mėnesį: jie teikia pageidavimų, bet supranta, kad nebūtinai turime juos pildyti. Lygiai tas pats bus su rėmėjais, kurie, tikime, ateis: esame nustatę finansines lubas, kad mums neskaudėtų, kai reikės atsisveikinti su rėmėju, jei jis pradės kištis į turinį. Laisvė turi būti laisvė.

Yra žmonių, kuriems jau tampa privalomu dalyku sekmadienio vakarą įsijungti mūsų laidą: vieni sako – „Nerealiai varot“, kiti – „Visiška nesąmonė, mediniai bajeriai, Tapinas geriau nė nebandytų juokaut...“

Man įstrigo žiūrovų priekaištas, kad Tapinas mėgdžioja Rusijos kanalo žvaigždę Ivaną Urgantą...

Net Valentinas Mazuronis tai pastebėjo. Nieko nepadarysi – jei žmogus žiūri tik Rusijos kanalus, jo pasaulėžiūra tampa skurdoka. Vakaro šou žanras sėkmingai gyvuoja viso pasaulio televizijose, gimtojoje Amerikoje jis egzistuoja turbūt jau penkiasdešimt metų. Laida „Večernyj Urgant“ irgi yra kopijuota arba pirkta iš tų pačių Amerikos televizijų. Apskritai vakaro šou – tai žanras: neįmanoma jo mėgdžioti, kaip neįmanoma mėgdžioti interviu, televizijos žinių žanro ir taip toliau.

Ar tu šiaip save laikai žmogumi, turinčiu gerą humoro jausmą?

Parodyk man nors vieną, kuris prisipažintų, kad turi blogą humoro jausmą... Nesu tokio sutikęs. Kai pradėjau kurti laidą „Laikykitės ten“, mano artimiesiems, ypač žmonai, buvo labai neramu: aš juk visą gyvenimą dariau rimtus dalykus, o dabar staiga pradėjau krėsti juokus. Bet tai nėra humoro laida: tiesiog noriu kalbėti apie politiką, socialinius ir ekonominius dalykus per satyros ir pokštų prizmę. Kol kas manau, kad sekasi neblogai. Aš tik noriu daryti tai, kas man įdomu, – ačiū Dievui, jau galiu sau leisti tokią privilegiją.

Kai tavo santykiai su LRT dar buvo geri, daugeliui atrodė, kad esi rengiamas generalinio direktoriaus krėslui.

Pirmą kartą tai girdžiu. LRT generalinio kėdė turbūt yra mažiausiai mano pageidaujama vieta šiame pasaulyje. Manau, kad Audrius Siaurusevičius puikiai tvarkosi, ir aš tikrai nenoriu jo pakeisti. I daugelį klausimų galiu atsakyti išsisukinėdamas – hmm hmm, ką gali žinoti, pamatysime, kaip čia bus, – o į šitą galiu atsakyti tvirtai: niekada nei norėjau, nei norėsiu tapti LRT generaliniu direktoriumi.

O Lietuvos prezidentu?

Cha cha... Ir iš kur ateina šie gandai?

Betgi tu nuosekliai link to eini. Itin aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose, laidose ir debatuose, nuolatinis lankymasis Lietuvos mokyklose, net idėjinės televizijos kūrimas – tai vis teisingi žingsniai link būsimos didelės karjeros.

Visko gali būti. Treji metai yra ilgas laiko tarpas, o aš net nežinau, kas bus po mėnesio: tiesiog einu keliu, kuris artimas mano širdžiai. Esu identifikavęs kelias svarbias Lietuvos ateities problemas – tai švietimas, jaunosios kartos ambicijų kėlimas, pilietiškumas. Bandau ne tik kalbėti, bet ir daryti: važinėju per mokyklas, kalbuosi su vaikais. Pažadėjau sau, kad per šiuos metus aplankysiu šimtą mokyklų: iki metų pabaigos dar liko dvidešimt dvi...

Skeptikas pasakytų: tu tiesiog augini savo rinkėjus! Kai pretenduosi į prezidentus, jie jau bus suaugę.

Tai gerai, tegul suauga. Noriu jiems įdiegti norą ateiti balsuoti, išsirinkti savo savivaldą, savo Seimą – nuo to bus tik geriau. Man svarbiausia, kad jie turėtų didesnių ambicijų, nes vaikams mažuose miesteliuose ir kaimuose reikia postūmio – čia faktas. Nesakau, kad vos pasikalbėję su manimi jie staiga norės mokytis ir skaityti knygas. Bet jeigu iš dviejų šimtų sėdinčių salėje aš bent du paskatinsiu nenueiti į prieblandą, o ko nors siekti, tai jau gerai.

Taigi tu nesakai „ne“ prezidento rinkimams...

O kodėl turėčiau sakyti „ne“? Esu šios respublikos pilietis: pagal Konstituciją visi piliečiai, sulaukę keturiasdešimties, gali bandyti savo jėgas. Pripažįstu, kad esu populiarus, turiu tam tikros įtakos ir toji įtaka kasdien auga – kartais net labai maloniai. Pavyzdžiui, projektas, kurį inicijavome kartu su bendraminčiais, – „Balsuok atsakingai“, – manau, padarė įtaką rinkimų rezultatams.

Man teko vesti debatus, ir mažesniuose miestuose žmonės labai aktyviai ėjo pasižiūrėti, nes jiems įdomu, kaip atrodo gyvas Tapinas arba gyva Miliūtė. Ir tuo pat metu jie dvi valandas klausėsi grynos politikos. Tikiu, kad po to visi atėjo balsuoti ir rinkimai nežlugo... Nes jau buvau išsigandęs, kad šiemet Lietuva turės blogiausius rinkimus per visą istoriją: pirma – dėl Masiulio, kuris daug ką nuvylė, o antra – dėl emigracijoje prarastų žmonių. Faktas, kad sugebėjome išlaikyti rinkimų aktyvumą daugiau kaip penkiasdešimt procentų, yra nereali sėkmė.

Tavo aktyvumas socialiniuose tinkluose – irgi tik idėjomis gristas? Ar visgi jis didina tavo įtakos zoną?

Nereikia apsimetinėti – be abejo, didina. Per šešerius metus buvau sukaupęs penkiasdešimt tūkstančių sekėjų socialiniame tinkle, o per pastaruosius devynis mėnesius staiga surinkau dar penkiasdešimt tūkstančių. Tai akivaizdus šuolis: prie to prisidėjo „Laisvės piknikas“, „Misija: Sibiras“, rinkimai. Net Valentinas Mazuronis, nedavęs man dolerio, labai prie to prisidėjo. Aš žmonėms pasakoju įdomias ir aktualias istorijas, ir jiems patinka lankytis mano sienoje, nes ten yra ką veikti.

Kitas klausimas – ką aš su tuo populiarumu darau. Galima jį išnaudoti asmeninėms reikmėms: reklamuoti kavą, šuniukų maistą ar dar ką nors. Bet galima jį išnaudoti ir viešajam interesui: vis labiau badyti pirštu į korupciją, neaiškius pinigus, senelio brangenybes, kurias konservatorių partijos profesorius paveldi neaiškiomis aplinkybėmis...

Žinomumas daro mane patrauklesniu renginių moderatoriumi ar seminarų vedėju, kita vertus, aštrus liežuvis pridaro ir žalos: šiandien esu keleto ministerijų juoduosiuose sąrašuose, ir bet kuriai joms pavaldžiai institucijai griežtai draudžiama mane kur nors kviesti. Tačiau socialiniuose tinkluose svarbu žaisti sąžiningai ir atvirai. Esu tvirtai pasakęs: niekada nieko nereklamuoju už pinigus, viešai pagiriu tik tai, kas man pačiam patinka, – kokią naują paslaugą ar jauną verslą. Darau tai už dyką, tie žmonės net nežino, kad aš juos reklamuoju. Jie tik patiria šoką, kai staiga jų tinklalapį internete užgriūva tūkstančiu procentų daugiau lankytojų nei įprastai...

Visi tik ir laukia, kada tu pagaliau tapsi kokios nors politinės partijos veidu.

Iškart galiu pasakyti – niekada. Tai antras dalykas, kurį sakau užtikrintai: niekada nebūsiu jokios partijos narys. Nenoriu savęs statyti į rėmus, be to – šiandien net nėra tokios partijos, kuriai galėčiau atiduoti savo ranką ir širdį. O žmonės, kurie keičia partijas, man yra politikos dugnas, išskyrus nebent Winstoną Churchillį.

Ką apie tavo dabartinį gyvenimo būdą galvoja namiškiai?

Namuose man sako: „Gal tu jau mažink apsukas?..“ Ir aš su tuo visiškai sutinku. Mums labai reikia šeimyninių atostogų: tikiuosi, kitą mėnesį jos įvyks. Mums labai reikia skirti daugiau dėmesio vieni kitiems. Visa tai aš žinau. Džiugina nebent tai, kad metams bėgant vis labiau išsiugdau sugebėjimą sakyti „ne“. Jei nemokėčiau sakyti „ne“, per pastaruosius tris mėnesius tikriausiai būčiau užvertęs kojas.

Iš dešimties pasiūlymų dabar devyniems sakau „ne“: skaudančia širdimi, bet kitaip negaliu, nes suplyščiau. Keli šimtai žinučių ir laiškų per dieną, nuolatiniai žmonių klausimai ir prašymai patarti visgi yra labai daug. O labiausiai skaudina klausimas, kada išeis mano trečioji knyga. Ji turėjo būti pristatyta kitų metų knygų mugėje, o aš jos dar net nepradėjau rašyti... Tai gal – dar po metų?