Andrius Tapinas: „Man patinka būti laisvam“
Jis žino visas Lietuvos neteisybes, maža to – kasa joms duobes ir traukia į dienos šviesą taip nuoširdžiai, tarsi valstybės dėmės būtų asmeniniai jo skauduliai. Dėl to jam klijuoja etiketes – „moralės policininkas“. Tačiau Andrius TAPINAS (42) žino: žmonėms reikia Robino Hudo ir jie kam nors suformuoja tokį įvaizdį. Jis pats mokosi į tai nekreipti dėmesio.
Tiesa, opozicionieriumi savęs nelaiko, bet visada yra viešojo intereso pusėje. „Į mano nemalonę patenka tik tie, kurie blogai elgiasi: meluoja, skriaudžia kitus, įžūliai naudoja galios priemones. Tuomet jau keliu triukšmą, kartais tai net perauga į mitingą – kai matau neteisybę, tampu nervingas.“
Tad kodėl šių laikų svieto lygintojas neina į politiką? „Todėl, kad gerai jaučiuosi ten, kur esu. Mano darbus galima nusakyti trumpai: darau tai, ką noriu“, – priduria. O daro jis išties daug: dirba keliose televizijose, kuria laidas, rašo portalui, feisbukui. Dar per mėnesį būna keletas renginių, seminarų, konferencijų, mokymų. O kur dar neišmatuojama (ir nemokama, be abejo) socialinė veikla? „Penki darbai, sakyčiau, normalu, juolab kad ir daktarai sako – viskas gerai, varyk.“
Kartais jam atrodo, kad per daug visur kiša nosį. Bet kai pamato akivaizdžią neteisybę – vėl užverda kraujas... „Esu padaręs klaidų: teko trinti postus, atsiprašinėti. Bet labai greitai ištrinu ir labai greitai atsiprašau. Laikausi kelių taisyklių: prieš ką nors skelbdamas mintyse suskaičiuoju iki dešimties. Nieko neviešinu išgėręs.“
Andrius neneigia, kad mėgsta dėmesį, „bet nėra taip, kad dėl dėmesio nusimaučiau kelnes: jei savaitę į mane niekas nekreiptų dėmesio, vis tiek neičiau Gedimino prospektu mušdamas būgnu“.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: