Andrius Užkalnis parašė bjaurią recenziją verslininko Tado Karoso knygai „Yra kaip yra“

Atrodo, kad tai, apie ką knygoje „Yra kaip yra“ rašo T.Karosas, artima ir daugeliui skaitytojų. Verslininko debiutas jau kelios savaitės patenka į perkamiausių knygų dešimtukus. „Paprastas, atviras nuoširdumas, matyt, mums visiems reikalingas, mes be jo dūstame, taip pat ilgimės erdvės, kurioje galėtume dalytis savo patirtimis, įžvalgomis ir svajonėmis“, – sako T.Karosas, štai, jau trečią savaitę kantriai atsakinėjantis į savo suburto klubo „YY“ svečių klausimus.

Jis nesibaido savo praeities, brangina visas savo patirtis, visas verslininkams būdingas „ligas“, kuriomis persirgo. „Tikras stebuklas, kad žmonės knygoje atranda asmenines problemas, mano bendras mintis suvokia per savo patirčių prizmę ir ieško savų sprendimo būdų. Taip prasideda mąstymo ir bendrystės procesas, kuriame galime vieni kitiems padėti“, – teigia T.Karosas.

Pelną už parduotas knygas verslininkas rengiasi perduoti labdarai – Lietuvos raudonojo kryžiaus organizacijos įsteigtam humanitarinės pagalbos telefonui. Esu laimingas, kad „Čilli“ komanda ėmėsi administruoti sudėtingus knygos platinimo darbus. Mūsų akimis – tai nerealus projektas! Pasirodo, trumpuoju numeriu 111 dažniausiai skambina alkani, valgyti neturintys žmonės“, – jis sako.

Siūlome paskaityti žurnalisto ir rašytojo Andriaus Užkalnio recenziją apie T.Karoso knygą „Yra kaip yra“.

Bjauri recenzija apie kritikuojamą knygą, arba Užkalnis skalbia Tadą Karosą

Ši knyga bus kritikuojama taip nuspėjamai, kad viską žinau atmintinai. Tad leiskite pamaitinti jūsų pačių negatyvu, kad paskui galėčiau medumi tepti.

Pirmoji kritika. „Na, koks iš Karoso rašytojas, dabar visi rašytojai, kas tik pinigų turi.“

Lietuvoje žodis „rašytojas“ (kartais pasakoma neutraliau – „autorius“, ir mažiau šventeivų įsižeidžia) turi kone mistinę reikšmę. Jau nuo 2009 metų žmonės niršta, kai mane kas nors pavadina rašytoju, nes jiems atrodo, kad taip nedvasingas, amoralus asmuo yra nepelnytai pakylėjamas, išplaunamas, išskalbiamas, išbalinamas ir iškvepinamas. Įgauna tam tikrą moralinį autoritetą.

Juokinga, bet taip ir yra. Kitaip žmonės neširstų. Taip, žmonės viešoje erdvėje dalijami į dvi dalis: į parašiusius knygas ir į tuos, kas dar parašys. Ir pirmieji turi šiek tiek švytėjimo, kurio neturi antrieji. Kodėl? Nes parašyti knygą yra tam tikras dvasios judesys, sielos poelgis, ir knyga (bet kokia knyga) lieka gyventi po mūsų.

Antroji kritika. „Viskas girdėta, nieko naujo, prirankiota iš visur tų pačių minčių, kurios visose knygose.“

Tai priekaištas, girdimas dažnai nuo tada, kai Beata Nicholson išleido savo pirmąją receptų knygą. Ją kaltino neoriginaliais receptais, nors viskas, kas yra receptų pasaulyje, yra derivatyvai, visi geriausi šefai mokosi vieni iš kitų, perleidžia per save ir taip vyksta maisto kultūros augimas. Paklausykite įtakingiausio Lietuvoje gastronomijos kritiko.

Mane patį kaltino po mano knygos išleidimo „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kad ten „visiems žinomi faktai“, o kažkas dar ir buvo matęs neva vokišką dokumentinį filmą, nuo kurio ši knyga, girdi, ir buvo nurašyta.

T.Karosui irgi, manau, prikiš tai, kad kai kas yra iš Dale’o Carnegie („Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, visų populiariosios psichologijos knygų motinos), kai kas – iš garsiausių psichologų, pradedant Amerikos Dr. Philu ir baigiant naujosiomis „TikTok“ žvaigždėmis.

Joks nuopelnas pasakoti apie paprastus dalykus sudėtingai ir mokytai.

Lyg tai būtų trūkumas. Ne, tai privalumas. Visais laikais visi kūrėjai (taip pat ir verslininkai) buvo geriausi idėjų grybautojai ir pritaikytojai. Kai buvau jaunas, naivūs ir entuziastingi kompiuterių žmonės koneveikė „Microsoft“ ir jos įkūrėją Billą Gatesą, girdi, ne jis juk sugalvojo tą operacinę sistemą „Windows“, jis paėmė idėjas šen bei ten, pritaikė ir tapo vienu turtingiausių planetos žmonių. Tai ir yra tikro verslininko ir šiaip kiekvieno inovatoriaus požymis: imti tai, kas jau sugalvota, tiksliai pritaikyti ten, kur yra poreikis, ir sparčiai išplėsti. Pirmiesiems sugalvojusiems vien už sumanymą medalių neduoda.

Dabar apie paprastumą – tiek vizualinį (maketas labai paprastas ir, ačiū Dievui, knygoje palikta daug baltos vietos, kad tekstas turėtų oro kvėpuoti, be to, tai labai palengvina skaitymą), tiek literatūrinės raiškos paprastumą. Sakinių struktūra paprasta ir trumpa, beveik hemingvėjiška, jokių ištęstinių ir išplėstinių puošmenų. T.Karosas rašo, lyg kalbėtų. Kaip girdi, taip ir užrašo. Man taip atrodo geriausia, žinoma, gal kai kam pasirodys pernelyg tiesmuka.

Norite įmantriau? Tada jums rekomenduosiu XIX amžiaus anglų prerafaelitų poeziją su sudėtingomis metaforomis ir tokiais ilgais ir užmazgytais sakiniais, kad antrajame universiteto kurse gailėjausi ėmęsis šios temos kursiniam darbui.

Ne kartą esu sakęs (o iki manęs, manau, sakė ir kiti): joks nuopelnas pasakoti apie paprastus dalykus sudėtingai ir mokytai. Tas, kas sudėtingais, grėsmingais, nesuprantamais išvedžiojimais atgraso ir nutolina nuo žmogaus pažinimo šviesą, yra šėtono tarnas, o tas, kuris nors vienam žmogui nors vieną dalyką paaiškina, žengia arčiau savo gyvenimo misijos atlikimo.

Aš įsitikinęs, kad Dievo darbą dirba tie, kas kalba labai paprastai apie sudėtingus ir svarbius dalykus.

O iš kur susirinkta informacija, jums didelis skirtumas? Apskritai, kam tai gali būti svarbu? Jei jums skubiai reikia pamiršto keturženklio kodo banko kortelei, kad pasiimtumėte grynųjų, nejau sielvartausite, prisiminę, kad tą kodą turite užsirašę, bet ant seno parduotuvės čekio, kuris nusitrynęs įgrūstas prie jūsų automobilio dokumentų? Kodas yra kodas. Informacija yra informacija. Jei mylite moterį, jums tikrai taip svarbu, iš kurio miesto rajono ji atvyksta pas jus į svečius?

Jau T.Karoso įžangoje yra užkabinama pagrindinės problemos šaknis: tai, kad mes per mažai ir per retai galvojame apie save. Kodėl? Žinoma, todėl, kad rūpinamės kitais žmonėmis, jų sėkme, jų turtais, poelgiais, išvaizda ir viskuo, ko negalime pakeisti.

Kitus puola ir niekina tas, kas nemyli savęs ir yra nepatenkintas savimi. Tai – interneto komentatorių ligos simptomas, kurį matome kasdien.

Kitus bando pakeisti ir tobulinti tas, kas nesugeba pakeisti savęs. Kaskart, kai jus puola (ypač kreipiuosi į kūrybininkus, individualistus, vadinamus nesisteminius žmones), siūlo susirasti normalų darbą arba pažiūrėti į veidrodį, kaip jūs baisiai ar juokingai atrodote, girdite ne agresijos, bet kančios balsą. Pyktis visada yra baimės išraiška.

Ar žinote, kad šuniukas ant visų loja ne todėl, jog jis ant visų pyksta? Jis visų bijo. Todėl ir sakoma – reikia saugotis nelojančių šunų ir tyliai kalbančių vyrų. Jie nieko nebijo. Tie, kas nieko nebijo ir nelabai turi ką prarasti, gyvenime yra pavojingiausi. Jų geriau neužgauti.

Apie pyktį, baimę, meilę, kančią ir kitus potyrius (o mūsų elgesį ir pasirinkimus neišvengiamai lemia emocijos, racionalus mąstymas yra labai nedidelė mūsų sprendimų dalis) savo knygoje T.Karosas kalba trumpai. Tame lakoniškume yra gili prasmė: man gera knyga yra ta, kuri palieka daugiau klausimų negu atsakymų. Man tokie ir filmai geriausi: kuriuose ne viską supratau. Ir restoranai, beje: renkuosi tuos, kur tenka gerai pagalvoti, ką šefas norėjo pasakyti ir parodyti savo patiekalais.

Kaip geras psichoterapeutas nesako pacientui, ką reikia daryti, bet nepastebimai atveda savo klausimais prie atsakymų, kuriuos pacientas sugalvoja pats, taip ir T.Karosas knygoje kalbasi trumpai, nepakėlęs balso. Jis ir gyvenime taip bendrauja (bent jau su manimi taip bendraudavo visada). Čia metas deklaruoti interesų konfliktą: su Tadu esame pažįstami ir praeityje net šį bei tą esame bendrai nuveikę, tačiau apie knygą, žinoma, aš kalbu tik tai, ką galvoju.

T.Karosas yra stebėtojas ir išvadų darytojas. Aš žinau, kad jis, kaip ir daugelis žmonių, pasiekusių itin daug, geba greitai pereiti nuo detalių prie bendrų tendencijų. Pavyzdys apie Amerikos didybę, kurią parodo geltonas mokyklinis autobusas, vežantis vaikus prie žinių, prie vertės kūrimo, man yra tai, ką mėgstu rasti knygose.

Trečioji kritika. „Tegu pasižiūri, ką pats per gyvenimą pridaręs, tik iš tokio ir mokytis.“

Tiesą sakant, taip, tik iš tokio ir mokytis. Aš nenorėčiau gyvenime advokato, kuris nebus pralaimėjęs nė vienos bylos, nė vieno gydytojo, kuris nėra turėjęs nesėkmingos operacijos ar klaidingos diagnozės ir, Dievas mato, tikrai manęs neįtikintų gyvenimo tiesų mokytojas, kuris pats nebuvo sudėtingose ar prieštaringose situacijose.

Kaip ir dauguma žmonių, kurie daug dėmesio skiria intraspekcijai ir niekada nenustoja mokytis, T.Karosas palieka vienišo žmogaus įspūdį, ypač todėl, kad daugiau klauso, negu kalba, ir daugiau mokosi, negu moko, ir tame yra daug tylos, gal ne spengiančios, bet tyliai vibruojančios, kur garsai ir judesiai gyvena paviršiuje, o viršuje – vien lygus vandens paviršius, ratilai arba pilki akmenys, kaip japonų sode.

Aš T.Karoso knygoje radau daug minčių, kurios man žinomos, radau tokių, kurios man sukėlė abejonių ar klausimų, radau supaprastinimų ir gal net kelis užpainiojimus, kur man dalykai dėliojasi paprasčiau. Mano skoniui tiko monochrominis knygos garsas, šiek tiek „juoda ir balta“, galbūt todėl, kad aš pats mąstau būtent taip. Savo amžiuje jau turiu teisę (T.Karosas šiek tiek už mane vyresnis būdamas turi tą teisę dar didesnę). Tačiau perskaitęs visą knygą neradau nė vienos pastraipos, apie kurią atsisakyčiau pakalbėti, pamąstyti arba užduoti naujų klausimų.

Kaip ir iš kiekvienos knygos, kiekvienas išsineš iš jos tai, ką bus pasiruošęs išsinešti. Tai, kaip jums pasirodys ši knyga, labai daug pasakys apie jus patį.