Andros Kavaliauskaitės S.O.S signalas Lietuvai – atvirai apie baisią ligą: „Norėjau tapti ta, kurios niekas nenorės išduoti“

Kaip atsidūrėte režisierės kėdėje?

Gimiau Kaune, augau Kėdainiuose, o visas vaikystės vasaras leidau Kriūkų kaime pas senelius. Nuo pat mažų dienų daug laiko tekdavo leisti vienai, tad nieko kito turbūt neliko, kaip tik sekti paskui fantaziją ir režisuoti savo dienas, kad šios būtų įdomesnės. Prisimenant vaikystę, tai išties buvau tas nelengvas ir labai nepatogus vaikas. Jeigu kitiems būdavo smalsu, tai man dar dvigubai smalsiau. Jeigu kitiems kildavo klausimas, tai man dešimtys jų. Jeigu jau kas nors šaudavo į galvą, tai būtinai įgyvendindavau net nesvarstydama ir staigiai. Nuo mažumės nemėgau laukti. Jeigu sugalvojau lėlei pasiūti ypatingąją, spalvotais burbuliukais nusėtą suknelę, tai jau ir kerpu skiautę medžiagos iš naujai pasiūto mamos kostiumėlio, tikėdama, kad per naktį ta iškirpta suknelės dalis sugis. Jeigu vieną dieną nusprendžiu, kad reikia ką nors daryti, jog kiemo draugai sutiktų žaisti mano mėgstamą mokyklą, tai aš nieko nelaukdama jau bėgu namo, iš spintelės pasiimu beveik visus mokslo metams skirtus sąsiuvinius ir juos dovanodama draugams, sakau: imkit, imkit, man negaila. Šventai tikėdama, kad mama net nepastebės, jog tų kelių sąsiuvinių trūksta. Tie keli buvo skirti visiems mokslo metams. Tai įsivaizduokit, mano mamos reakciją, pamačius, kad toji spintelė tuščia... Ir vienądien pasigirsta riksmas pro kambario langą: Andra, namo. Kai tik išgirsdavau šitą frazę, be mažybinio žodžio, griežta intonacija, suprasdavau: jau kažką išsiaiškino. Ir vos tik įėjusi į laiptinę, palietusi žalią turėklą, pradėdavau verkti. Taip pasiruošdama tykančiai atpildo akimirkai. Tai čia, manau, jau ir buvo pirmosios aktoriaus meistriškumo ir režisūros pamokos. Tiesa, pirmieji žiūrovai taip pat buvo neeiliniai. Milijoninė minia – rūgių laukas. Vip zonoje sėdėdavo miškas. O scena – pieno supirkimo punktas.

Mokykloje svajonių iš galvos neišmetėte? Kada surežisavote savo pirmąjį spektaklį?

Stiprus pojūtis, kad turiu pasukti teatro link, aplankė dar devintoje klasėje, vienąryt mamai pasakiau: žinau, ką noriu studijuoti. Aktoriaus meistriškumą. Dešimtoje klasėje surežisavau pirmąjį spektaklį ir jo pažiūrėti buvau pasikvietusi mieste gyvenantį teatro režisierių. Juo jau daugelis nebetikėjo, vadino alkoholiku ir visiškai gyvenimą pametusiu žmogumi. O aš į jį žiūrėdavau, kaip į mesiją. Visai netikėtai pamačiusi einantį gatve, pasivijau ir virpėdama įteikiau kvietimą. Mano didžiai nuostabai jis atėjo. Po spektaklio mūsų sveikinti sugužėjo bičiuliai, pedagogai, bet staiga visų siluetai tarsi išnyko ir mačiau tik JĮ, artėjantį manęs link. Jis paėmė mano ranką ir į delną įdėjo degtukų dėžutę, sakydamas: joje vienas degtukas, pirmasis tavo spektaklis. Linkiu, kad ji vis pilnėtų. Apkabino ir aš jį taip stipriai apkabinau, kaip vaikas, išalkęs tėvo šilumos. Tas vakaras man buvo ypatingas. Tarsi tylus palaiminimas. Tą degtukų dėžutę nešiau namo, kaip didžiulį ir tik širdimi pasveriamą turtą. Po kiekvieno spektaklio sukūrimo, vis prisimenu tą degtukų dėžutę. Ji mane ir palydėjo link to kelio, kuriame esu. Ir tebelydi.

Jūsų spektaklyje SEEN nagrinėjamos merginų, turinčių valgymo sutrikimų, problemos. Kaip stabtelėjote prie šios temos. Galbūt ir pačiai teko tai išgyventi?

Šia tema prabilti norėjau jau prieš keletą metų. Bet vis atsirasdavo priežasčių, kodėl reiktų to nedaryti. Tarsi buvo ne laikas. Tarsi jaučiau, kad esu tam nepasiruošusi. Tačiau vienądien, nuėjusi į kavinę išgerti puodelio kavos, už nugaros išgirdau pokalbį:

- Tai tu nevalgysi?

- Ne.

- Nesuprantu, kaip tu taip sugebi.

- Tai geri geri vandenį ir nebenori.

Tyla. Ir po jos nuskamba labai šalta ir griežta frazė, kaip aksioma:

- Geriau jau būsiu anoreksikė nei stora kiaulė.

Štai tuomet suklusau. Praeidama pro šalį žvilgtelėjau į dialogo autores ir tikrai suglumau pamačiusi, kad merginoms trylika, keturiolika, daugiausia penkiolika metų. Nuo tos dienos informacija apie valgymo sutrikimus pati pradėjo plūsti, tarsi ragindama: na??? Pradėjau stebėti ir pastebėti, kiek daug nemeilės aplink mus. Kiek daug nepasitikėjimo savimi ir savęs naikinimo. Kiek daug lyginimosi ir lyginimo. Kiek daug noro pritapti ir būti ypatingu ne savo veikla, savo gebėjimais, savo vidiniais klodais, o būtent išore. Kokia išties skaudi ta nemeilės karuselė ir kaip stipriai ji yra įsisukusi per kartų kartas. Užtenka pasižiūrėti, kas šiuo metu vyksta Instagram paskyrose. Ir nors puikiai žinome, kad ten nufiltruotas ir sukurtas gyvenimas, bet vis tiek juo įtikime ir norime tokį gyventi ar bent tokį susikurti patys. Pasidažyti raudonai lūpas ir šypsotis pasauliui, nors vidus kaukia tūkstančiais vilkų, kuriuos užsiauginame iš nepasitikėjimo savimi, baimės bei kaltės jausmų. Kaltės, kad esi nepakankamas. Meilei. Laimei. Džiugesiui. Šeimai. Netgi pačiam sau.

Kodėl pasaulis toks pavišutiniškas?

Nūdienoje, kai pasakyti gražų žodį vienas kitam tampa iššūkiu, o sukritikuoti – madinga, kai visi turi savo nuomonę visais klausimas ir VISKĄ žino, net nepastebėdami žmonės ima vieni kitus ryti. Pradeda reikalauti iš savęs ir iš kitų to, kas kartais tiesiog neįmanoma. Tas reiklumas peržengia visas ribas ir prasiveria chaosas, kurį suvaldyti tampa išties nemenka užduotimi. Pradedame nepastebėti artimo, ką jau kalbėti apie tą, kurį regime pirmąkart. Norime nepastebėti problemų ir viską dangstyti sėkmėmis, o visam kitam pastatyti ženklą: SEEN. Štai kodėl suklusau ir pasakiau: dabar.

Kaip manote, kas šiais laikais iššaukia valgymo sutrikimus tarp paauglių?

Noras būti tobulu ir pakankamu. Man išties baugus sakymas, kad kiekvienas turi būti lyderis ir siekti savo aukščiausio pakilimo taško. Taip, dėl savojo pakilimo taško, visiškai sutinku. Bet ar išties kiekvienas gali būti lyderis? Ar išvis to reikia? Ar reikia žūtbūt kažkokiu būdu juo tapti, jei nė velnio juo nesi? Visiška nesąmonė. Prisiminkime vaikystę. Sugrįžkime į ją: kas būtų jeigu lauke, kuriame susitinka vieną žaidimą žaisti dvylika vaikų, visi būtų lyderiai? Ar išvis jie sugebėtų žaidimą sužaisti? Ar atsirastų dvi komandos, kurioms vadovautų kapitonai? Kas būtų jeigu komandoje būtų šeši nariai ir jie visi lyderiai? Štai ir paskui pamatai, kaip penkiolikmetis jau yra nualintas gausybės reikalavimų ir patiria prievartą būti tuo, kuo jis tiesiog negali būti, nes prigimtis visai ne ta. Ėjimas prieš prigimtį man yra išties baugus. O kai jauti, kad neatitinki kažkieno iškeltų lūkesčių, kai jauti, kad esi tas, kuris į tą savą viršūnę ne tik kad nekopia, net ne stovi vietoje, o rieda žemyn, tuomet griebiesi bausmės sau. Ir neretai toji bausmė atsisuka į savęs žalojimą.

Kokį vaidmenį komplikuotuose paauglių gyvenimuose šiais laikais vaidina tėvai?

Nemažai paauglių į valgymo sutrikimus pakliūva dėl patyčių, dėl nuolatinių tėvų ar senolių replikų, dėl savo įsivaizduojamo ir esamo neatitikimo. Dėl patiriamos nemeilės. Priežasčių yra daug. Ir tos, kurias išvardinau, yra tikrai ne visos. Nemažai jų tiesiog slepiamos.

Ateityje jaunų žmonių, susiduriančių su šia problema, padėtis gali pasikeisti?

Tikiuosi. Bet matau ir sergančiųjų skaičius. Jų gausą. Ir sergančiųjų amžiaus jaunėjimą. Mane ne juokais tai gąsdina. Kaip ir žinia, kad yra nemažai manančių, kad persivalgymas, bulimija, anoreksija, ortoreksija ar raumenų dismorfija nėra ligos. Kad tai tik prisigalvojimas. Taip pat gąsdina ir žinios, jog pasiryžę kreiptis pagalbos į specialistus, ne visada jos sulaukia. Ir apie tai būtina kalbėti.

Po spektaklio – sceninio vyksmo vyksta pokalbis su žiūrovėmis ir psichologe arba psichoterapeute. Jų metu išgirstame tokių istorijų, kuriomis sunku patikėti, nes išties primena puslapius iš genialiai išrašyto romano. Bet tai – ne romanai, tai realūs gyvenimai. Tikros istorijos ir jos vyksta šalia mūsų. Ir mes jas labai dažnai to norėdami ar ne, praignoruojame. Nemažai yra klausiusių, ar matytas kūrinys yra fantazijos vaisius. Ir kai pasakau, jis sukurtas pagal trijų merginų realias istorijas, įvyksta suglumimas. Būna netikinčių, kad spektaklyje naudojami komentarai iš interneto yra tikri. Ir kai parodai, kad kalba ir kur tos kalbos nuveda, įsivyrauja tyla.

Ir išties mes žinome, kas vyksta, bet neretai, nenorėdami to matyti, apsaugodami save, mes sąmoningai nusprendžiame to vyksmo nestebėti. Bet tuomet ir kyla klausimas: kaip mes galėsime kitam padėti, jeigu nežinosime, kas vyksta už mūsų namų durų? Kaip mes padėsim savo vaikui, jeigu nežinosime, ko jis sulaukia kieme, mokykloje, naršydamas ir kurdamas internete? Ką daryti, kad vaikai norėtų išsipasakoti? Kad jiems nebūtų gėda kalbėti ir kalbėtis apie tai, kas jiems skauda, kas juos žeidžia ir dėl ko gėda? Ar mes galime ką nors padaryti, kad tos masinės patyčios internete nedarytų tokio poveikio ir vaikas jų persisunkęs neliptų ant mokyklos stogo, o ateitų kad ir pas svetimą, pasakyti: nežinau, ką daryti, man skauda. Ar mes galime pristabdyti vienas kito žeminimą ir savęs aukštinimą? Ar mes turime jėgų ir noro pastebėti svetimą, kuriam šią akimirką reikia nuoširdaus atviro pokalbio ar apkabinimo? Ar mes žinome, kaip atpažinti valgymo sutrikimais sergantįjį? Ar mes žinome, ką daryti tai pastebėjus? Kodėl mokyklos užuot sprendusios didelę patyčių problemą vis dar slepia, kad šios neegzistuoja? Ir ką daryti tam vaikui, kuriam šeima nėra tas išsvajotas ramstis, nors visi skalambija, kad meilė šeimoje yra stipriausias vaistas? Štai tokiais klausimais šiuo metu gyvenu. Ieškau.

Po jūsų spektaklio savo istorijomis dalijasi ne tik valgymo surikimų aukos?

Labai džiaugiuosi, kad prie komandos prisijungia gausus būrys žmonių. Nuo psichologų ir psichoterapeutų iki populiarumą turinčių merginų ir moterų, kurios turi žinios skleidimo galią. Ir kurių pasidalintos istorijos, patirtys yra daug stipriau išgirstos nei mano, kurios niekas nepažįsta ir daugelis mato pirmąkart. Labai tikiu, kad mes kartu galime daug. Šiuo atveju, bent paskleisti žinią, kad valgymo sutrikimai nėra ,,prisigalvojimas iš neturėjimo ką veikti, o kad tai yra liga. Kad tai yra baisūs gniaužtais į kuriuos pakliuvus labai sunku ištrūkti. Bet įmanoma. Ir pajutus ligą, ar jos artėjimą, būtina kreiptis į specialistus. Ir nepabūgti jeigu vienas specialistas nesureagavo į pagalbos šauksmą, nenuleisti rankų ir ieškoti to, kuris tikrai padės. O gerų specialistų Lietuvoje tikrai turime. Galime kartu paskleisti žinią, kad mes visi esame verti meilės ir tai nėra mitas. Ir kad meilė sau – negėda. Kad jausmai – negėda. Suklysti – negėda. Kad jeigu taip nutiko, kad jauti, jog esi vis tik tuose valgymo sutrikimų gniaužtuose ir nežinai į ką kreiptis, nežinai nuo ko pradėti ar kam išsipasakoti – ESAME MES. Esu aš. Ir kad Tu – ne viena. Tu – ne vienas.

SEEN galima laikyti S.O.S signalu?

Taip, drąsiai galiu taip pavadinti. Ir žinot, šis jūsų klausimas privertė pagalvoti: gal tai ir yra SEEN tikrasis žanras? Jau prieš premjerą supratau, kad čia turbūt ne spektaklis. Ne stand upas. Ne performansas. Išpažintis? Ir žiūrovai labai skirtingai šį sceninį vyksmą įvardija... Ir to tikrojo įvardinimo vis dar kartu su žiūrovais ieškome. Labai lengva užklijuoti etiketę ir nueiti ramiai ją iškėlus, tačiau šįkart labai norisi nesuskubėti.

Išties tai daugiau nei sceninis vyksmas. Nei išpažintis. Šiuo metu jau yra sukurtas projektas (gyva apklausa) Šviesu tamsoje, kuris gimė būtent po SEEN atsiradimo.

Labai norisi bendrauti su paaugliais, susipažinti su jais, su jų pasauliais (kuriamais ir esamais). Norisi sužinoti, kas jiems skaudu, kas džiugina ir kaip jie jaučiasi. Pirmojoje apklausoje dalyvavo vienos gimnazijos merginos. Ir, žinot, tikiu, kad tai paveikiau nei slaptos anketos lapuose.

Kiek laiko truko pasatyti SEEN? 

Pjesei skirtos medžiagos rinkimas dvejus metus. Pats sceninis kūrinys – apie pusę metų. Nors laiką išties labai sunku skaičiuoti. Kartais net neįmanoma.

 Kada nors, jau proceso metu, teko suabejoti savo darbu?

O taip. Kartais būna ir dabar su abejoju. Ypač, kai žiūrovai ir profesionalai į šį kūrinį žiūri labai skirtingai. Nemažai kolegų jo nepriima. Jį apibūdina įvairiai ir ne pačiais šviesiausiais atspalviais. Jiems sunku priimti, kad tai ne meninis šedevras, kad tai ne aktorine meistryste ir režisūra paremtas kūrinys. Nemažai besistebinčių, kodėl jame tiek daug sudedamųjų dalių. Ir kartais jautiesi taip, tarsi jiems turėtumei teisintis už tai, kad esi scenoje, o ne jie. Kad lieti tokią temą. Ir būtent dėl to, kad liečiama tokia tema teko nemažai nueiti kelio, kad atrasčiau sprendimą, kaip ja prabilti. Kokia forma. Nes vos tik bandydavau kurti numintais takais, iškart ateidavo pojūtis: Andra, tu darai meškos paslaugą, jeigu tai parodysi, tai bus puikus instruktažas kaip susirgti. Tuomet ir iškilo klausimas: kaip padaryti, kad spektaklis ne skatintų eiti į ligą, o tiestų pagalbos ranką ir keltų esminius klausimus. Taip visas kūrinys buvo perrašomas iš naujo į monologą. Taip gimė Ūla, viena iš milijono Ūlų žemėje. Taip gimė sprendimas sukurti Ūlos vidinį loftą, kuriame gyvena merginą, iš ten valdo jausmai ( liūdesys, baimė, nepasitikėjimas, pasitikėjimas, meilė, džiaugsmas ir pyktis). Kaip ligai ūmėjant jausmai nesusikalba. Kaip kai kurie daro sandėrius, kad kitą išvarytų iš lofto. Taip atsirado pjūvis, kaip jaučiasi pati Ūla valdoma tų jausmų ir kaip viskas atrodo tame Lofte. Tuomet gimė jos pačios istorija ir atspirties taškas nuo kurio ji pradėjo eiti savigriovos keliu.

Taip gimė ir mano pačios, kaip dar vienos Ūlos išpažintis SEEN pabaigoje.

O abejones ir profesionalų įvairius atspalvius atmuša žiūrovas. Jo reakcijos, laiškai ir žinios, kad po spektaklio atsisuko į save ir priėmė sprendimą gydytis. Tai didžiausia pergalė. Ir nesvarbu, kaip ji pasiekiama. Ar spektakliu. Ar daina. Ar pokalbiu. Ar apkabinimu. Svarbiausia, kad pasiekia.

Jeigu sakyčiau, kad procesas buvo lengvas, meluočiau. Nes pačiai teko pereiti nemažai meilės sau, savęs priėmimo etapų. Tai buvo ištisas mokinimasis kvėpuoti iš naujo. Stebėti iš naujo. Uosti ir ragauti gyvenimą iš naujo. Tai buvo ištisas pusės metų pasimatymas su savimi. Savo baimėmis. Saviplaka. Savo kompleksais ir baime suklysti. Patikėkite, tai vienas iš nuostabiausių kūrybinio proceso (patirčių prasme,) . Tokio linkėčiau kiekvienam kūrėjui.

Nebaisu kalbėti apie savo asmeninius išgyvenimus? Mylimojo pasitraukimą, kovą su grožio standartais?

Taip, šį kelią esu ėjusi ir aš. Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai per prievartą versdavo valgyti, o aš tuomet ieškodavau būdų, kaip to išvengti. Turėjau atradusi įvairiausių būdų, kaip paslėpti ir naikinti maistą. Bet tai buvo kova su nenoru valgyti ir bausmės už nevalgymą vengimas. Aš išties buvau iš tų mergaičių, kurioms iki devyniolikos metų net nekilo tokio klausimo: ar aš graži? Kūnas man buvo kūnas. Ir man buvo baisiai nykios ir neįdomios visos temos, susijusios su juo. Ir čia didžiausias turbūt paradoksas, kad sulaukus dvidešimt kelių metų viskas apsivertė dėl vienos frazės: tu ne tai, kad graži. Ne. Tu tokia, klouno veido. Ir tuomet kažkas apsivertė. Vėliau sekė išdavystė santykiuose, tuomet prasidėjo karas su savimi. Norėjau tapti ta, kurios niekas nenorės išduoti. Ir kadangi buvo akcentuojamas kūnas, ėmiau jį formuoti. Antras etapas sekė LMTA kuomet stovėdama prie baleto veidrodžių jaučiausi didžiausia ir priminiau sau dramblį, kuris nei pajuda, nei susilenkia. Kiekvieną dėstytojų pastabą priimdavau, kaip motyvaciją keistis. Juk aktorės turi būti gražios (o čia jau aš niekaip, nes juk gimiau su klouno veido), turi būti liesos (o man jau nuo vaikystės buvo sakoma: ta tai storų kaulų, niekad liesa nebus), turi būti charizmatiškos. Na, ir ėmiau stropiai dirbti ties antruoju punktu. Kol galiausiai viskas virto į štai ką: 6 valandą keldavausi, bėgdavau į sporto klubą, iš jo į baleto paskaitą, tuomet į aktoriaus meistriškumo pamokas, tuomet į judesio paskaitas, iš jų – į repeticijas, skirtas kitai dienai, tarkime, kokiai pantomimos paskaitai, ir dar po visų paskaitų lėkdavau į sporto klubą (nusikalimui) Valdyvau grikius ir nuolat sverdavausi. Tą pat darė ir mano kurso draugė. Matėm tą, bet abi tylėjom. Kuo labiau ties tuo dirbau tuo labiau savęs negalėjau matyti ir jausti. Norėjosi save išvemti. Galiausiai mano valgymo racione liko tik vištienos sultinio kubelis per dieną ar ledų porcija. Tą, žinoma, slėpdavau nuo kitų. Bet vienądien baleto dėstytoja pasikvietė mane ir paklausė: Andra, kas nors atsitiko? Gal tau reikia pagalbos? Supratau, jos klausimus bet apsimečiau: kodėl klausiate? Ji: tu labai sulysai. Suklusau. Ir kitą akimirką džiaugiausi: pagaliau nors kažkas matosi. Labai gerai. Ir tęsiau maratoną toliau.

Tačiau pasveikote?

Vienądien gavau iš mamos žinutę: tėtė mirė. Tuomet viskas stojo. Maniau, kad tėvukas (Suvalkijoje taip vadiname senelius) mirdamas išsinešė ir mane, tik Dievai nežino, ką su kūnu daryt tai ir paliko va taip būti. Buvo milžiniškas smūgis ir kaip dabar menu: stoviu prie karsto, raudu ir sakau: nejau reikėjo Tavo išėjimo, kad sustočiau? Aš buvau ta, kuri troško meilės. Buvau ta, kuri norėjo būti geriausia ir įrodyti visiems, kad ta mergaitė irgi KAŽKĄ sugeba. Kai kurse buvau įvardinta, kaip lyderė, jaučiausi dar menkesnė, spaudžiau iš savęs maksimumą. Kurse įsivyravusi konkurencija ir neitin draugiškas kolektyvas darė savo. Jau nekalbu apie tą momentą, kai teko pasakyti, kad sergu. Prie akių sakė viena, o už akių: ji vaidina tą ligą. Čia ir buvo skaudžiausia, tada supratau, kad esu viena ir neturiu į ką atsiremti. Tuomet dar stipriau pradėjau bausti save. Jaučiausi nepakankama, netalentinga. O aukščiausias vidurkis – išvis niekalas, kuris nieko nereiškia. Na, nevisai nieko – stipendiją. Vis regėjau visus talentingus ir gabius, o aš tik: išpūstaakė, nuolat perspaudžianti ir neintelektuali merga, kuri knygas perka tik dėl to, kad apsimestų skaitanti. Nors tuo metu išties be nuolatinės didelės fizinės veiklos sekė nuolatinis sekinantis literatūros skaitymas, virtęs panišku: aš tiek mažai visko žinau. Ir sekė dar stipresnis kaltės jausmas, kad esu menko intelekto. Kiekvienas neigiamas žodis išsipūsdavo ir pasidaugindavo iš tūkstančio, o gražūs žodžiai ir kelių dėstytojų meilė tarsi skambėdavo kaip tolimas aidas. Kuo labiau iš manęs reikalavo, tuo daugiau dirbau. Darboholizmas, noras tapti stipria profesionale ir begalinė meilė teatrui įvarė mane į tokias vėžias, kuriose sustoti nesugebėjau iki mirties šauksmo. Tuomet ir stabtelėjau. Tačiau čia ilga istorija. Tik žinau viena: būtina apie tai kalbėti garsiai.

Augote mažame miestelyje, o dabar persikėlėte į Alytų, ten dirbate. Kodėl, kaip kiti jauni žmonės, nesirenkate didmiesčio? Galėtumėte savo idėjas skleisti platesnei auditorijai?

Dar studijų metais sakiau: man nesvarbu, kuriame žemės plote būti, svarbiausia, kad turėčiau galimybę kurti. Labai džiaugiuosi dirbdama Alytaus miesto centre. 

Tikriausiai tai ne toks spektaklis, kurį reikėtų savaip interpretuoti?

Aš manau, kad visus kūrinius mes interpretuojame savaip. Ir tai tiesiog neišvengiama. O kad interpretacija nenušoktų nuo bėgių, visad kviečiame į pokalbį po spektaklio. Pokalbis labai svarbus, gavus išties nemažą dozę informacijos ir pojūčių.

Kitų metų pavasarį kursim SEEN leidinį, kuriame bus merginų ir moterų išpažintys apie savo patirtis su nemeile sau ir valgymo sutrikimus. Turinčios tokių patirčių ir galinčios jomis pasidalinti, gali kreiptis į mane. SEEN spektaklį kviečiu pasižiūrėti spalio 5 dieną Vilniuje, lapkričio 2 d. Kaune ir lapkričio 30 d. Klaipėdoje.