Aneta Anra savo romaną Knygų mugėje pristatė originaliai – spektaklyje su garsiais aktoriais
„Tikiu, kad yra žmonių, kuriems patinka kitoks teatras“, – prieš kelerius metus yra sakiusi dramaturgė, rašytoja Aneta Anra. Šeštadienio vakarą jį tą dar kartą įrodė Vilniaus knygų mugėje. Visai neseniai savo naujausią romaną „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ išleidusi rašytoja jį pristatė neįprastai – miniai žmonių parodų centre „Litexpo“ surengė pagal knygą pastatytą spektaklį.
Nors romanas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ jau antras jos bibliografijoje, Aneta šiemet pirmą kartą mugėje dalyvauja kaip rašytoja, ne kaip lankytoja.
2008 metais pasirodžius pirmajai knygai „Katinas Temzėje“ pristatymo ji nusprendė nedaryti, kadangi netrukus po to įvyko spektaklio premjera. Tuomet, kai pati sako, vaikščiodama po mugėje vykstančius renginius liūdėjo, kad čia jos pačios nieko nėra.
„Daugelį metų nesu praleidusi šio renginio. Einu ne knygų nusipirkti, – tą daug smagiau daryti knygynuose, kai gali ramiai pavartyti, paskaitinėti, – o susitikti su rašytojais, pasiklausyti pristatymų“, – Žmonės.lt pasakojo Aneta.
Spektaklis mugėje – originalus būdas pristatyti knygą. „Labai nenorėjau, kad susirinktų trys žmonės ir kalbėtų apie knygą klausytojams, kurie jos neskaitė. Knyga iš spaustuvės atkeliavo prieš pat knygų mugę, tad kokia prasme kalbėti? Knygas reikia skaityti, jų klausytis, ir tik tada diskutuoti. Koks skirtumas, kokios buvo rašytojo intencijos ir kokia ji pasirodė dviem kritikams? Svarbu, ką kiekvienas skaitytojas atranda tekste“, – įsitikinusi autorė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aneta Anra: „Knyga – ne apie paleistuvystę, o apie meilę“
Visgi šis, nepilną valandą trukęs pasirodymas – labiau įvadas į patį spektaklį, savotiška repeticija prieš „tikrąjį“ pasirodymą. „Turime įvairių minčių dėl tikrojo spektaklio, bet kol dar viskas nėra konkretu. Šio pristatymo repeticijų metu puikiai sutarėme su aktoriais, būtų smagu, jei ir toliau dirbtume kartu“, – sakė Aneta.
Knygų mugėje vykusiame knygos pristatymo spektaklyje vaidino garsių teatralų trio – Emilija Latėnaitė, Simonas Storpirštis, Eglė Špokaitė.
„Su Emilija Latėnaite ir Simonu Storpirščiu esame pažįstami jau seniai. Man labai patiko jų abiejų sukurti personažai mano mylimo režisieriaus Gintaro Varno spektaklyje „Pabaigos ugnis“, Eglės Špokaitės nuostabus vaidmuo spektaklyje „Biografija. Vaidinimas“. Kai aktoriai perskaitė knygos rankraštį, susitikome aptarti knygos pristatymo koncepcijos ir nuspręsti, kas kokius personažus kurs. Paklausiau, kurie tekstai jiems pasirodė artimiausi. Taip ir sukūrėme mozaiką be tęstinio siužeto, iš įvairių istorijos gabaliukų“, – pasakojo kūrėja.
Spektaklyje Eglė skaito ir vyro personažą, Simonas – moters, Emilija tampa pasakotoja. Simonas – ir Prodiuseris, Aktorius, Eglė su Emilija vaidina antrosios dalies „Aš ir Patricija“ personažus.
„Čia viskas persipynę. Juk mūsų užduotis šiame etape – supažindinti žiūrovus su knygos personažų, nuotaikų, emocijų įvairove, o ne papasakoti jos siužetą“, – sakė Aneta.
Šių metų Knygų mugės tema – apie tai, kad personažas ieško autoriaus. Kaip ši tema atsispindi autorės spektaklyje ir kaip Aktoriaus ir Žurnalisto personažai susiję su jos pačios asmenybe?
„Manau, kad visi personažai kažkiek yra manimi, o aš pati tampu tais personažais. Kai kur – tiesiogiai, kitur – perkeltine prasme. Įdomu tai, kad Emilija, perskaičiusi rankraštį, iškart pasakė: „Labiausiai norėčiau vaidinti Anikę, Žurnalistą, žinoma, jis – vyras, bet man toks fainas!“ – juokėsi knygos autorė.
Ji sako niekuomet neužduodanti sau klausimo, kas yra jos knygos skaitytojas, kokia yra jos spektaklį stebinti auditorija. „Nemėgstu skirstymo į kategorijas. Kartais ateina į spektaklį žmogus, visiškai nesusijęs su jokiais menais, neskaitantis poezijos ir nevaikštantis į parodas, o, žiūrėk, visą spektaklį praverkia, pasikeičia ir pamilsta meną, atveria pats sau neregėtus horizontus. Niekada negali atspėti“, – sakė Aneta.
Pasak jos, taip vadinami „paprasti žiūrovai“ arba „paprasti skaitytojai“ dažnai yra jautresni, atviresni už visus kritikus ir meno žinovus.
„Parašiusi rankraštį, daviau jį paskaityti labai skirtingiems savo draugams: ir menininkams, ir tiems, kas, kaip sakoma, yra „ne prie meno“. Pirmiesiems patiko antra dalis apie Niurnbergo mergelę, arba, kaip ją pavadinau „Istorija apie mane ir Patriciją“. Ne menininkams – pirmoji ir trečioji, Aktoriaus ir Žurnalisto linija. O antra dalis pasirodė klampi, nesuprantama. Tokia ir buvo mano idėja – parašyti knygą labai skirtingais stiliais“, – sakė ji.
Daugiau knygos pristatymo akimirkų: