Aistė Žegulytė susuko visišką fantasmagoriją. Po jos „Animus animalis“ pasijutau kaip baigusi kiek kruvinoką meditaciją. Kai kraujuoja sąžinė, kai pamiršti mirksėti, nes, kad ir kaip norėtum šeimininkauti gamtoje, mirties pėdsakus naikinančioms kirmėlėms miške nepadiriguosi...
Girdėjau nuomonių, kad „to filmo apie iškamšas tikrai nežiūrėsiu, nes bijau“. Tik šis filmas tikrai ne apie iškamšas. Jis apie mūsų egoizmą, iš kurio iškimšti tikrai ką nors reikėtų.
Mane turbūt labiausiai ištaškė šios juostos finalas: lapė, klaidžiojanti iškamšų muziejuje, pudelis ant šeimininkės rankų iškamšų konkurse ir jaunosios gimnastės, garbinančios žvėris lyg tose mišiose iš filmo pradžios...
Jei būčiau gamtos mokslų ar etikos mokytoja, šį filmą savo mokiniams rodyčiau privalomai. Tiesiog tam, kad galvoje imtų skimbčioti klausimai. Pavyzdžiui, kad ir apie tai, kodėl mes pirmiausia gamtą žudome, o paskui stengiamės jos kūnams įkvėpti gyvybės?
Wow. Toks ištiktukas tinka labiausiai, kai kalbame apie „Animus animalis“. Nepraleiskite jo namų kino platformoje zmonescinema.lt