Ankstyvojo kino festivalį „Pirmoji banga“ Kaune pradės lengvabūdiška britų komedija „Lažybos“

Neįmanoma papasakoti apie Sándoro Ezry (geriau žinomo kaip Alexanderis Esway’us) filmą „Lažybos“ neužsimenant apie kuriozišką ir dažnai nutylimą 4 dešimtmečio britų kino industrijos politiką.

Kaip britų kinas pritvinko „kvotos greitukais“

Viskas prasidėjo nuo valstybinių organų nepasitenkinimo sparčiai holivudėjančia kino kultūra bei itin nedideliais britų kino pasiekimais nacionaliniuose ekranuose. Iš karto po Pirmojo pasaulinio karo britiški filmai sudarė apie 25 % Jungtinės Karalystės kino teatrų repertuaro, o 1926 metais – tik 5 %. Toks radikalus kino industrijos pajėgumo nuosmukis paskatino priimti garsųjį 1927-ųjų Kinematografo filmų įstatymą, kuriame griežtai nustatytos kasmet augančios nacionalinio kino kvotos.

Įstatymas galiojo iki 1938-ųjų, ir per šiuos 11 metų kino teatrai palaipsniui turėjo pasiekti mažiausiai 20 % britiško kino kvotą. Kino teatrai buvo priversti pirkti britiškus filmus. Nors pasirinkimas vis augo, kvota nenustatė nei filmų biudžeto, nei kokybės standarto. Dėl to neretai sales pasiekdavo pigūs, paprasti kriminaliniai filmai ir komedijos, kurias nedidelės kino studijos „štampavo“ vieną po kitos. Taip atsirado dabar jau gerai žinomas terminas „kvotos greitukai“ (angl. quota quickies) – filmai, išnaudoję neapgalvotus kino įstatymo plyšius lengviems pinigams uždirbti, užuot auginę taip laukiamą nacionalinį kiną.

Šunys loja, karavanas eina

Kino kritikai bei istorikai visais laikais nekentė šio nacionalinio kino politikos nesusipratimo. Didžiąją dalį britiškų filmų, kurie nė nesistengė surasti platintojų užsienio šalyse (o kartais nebuvo pageidaujami net didžiuosiuose Jungtinės Karalystės miestuose), jie priskyrė „kvotos greitukams“ ir nurašė į didžiulę krūvą filmų, nevertų nė prisiminti. Bet negatyvios laikraščių recenzijos ir raginimai vengti žiūrėti britiškus filmus (ypač „kvotos greitukus“) neveikė. Nors jaunoji karta nenusisuko nuo vis dar labai gausios Holivudo produkcijos, vyresnė karta ir provincijos kino mėgėjai daug lengviau save atpažino britiškuose filmuose. Žiūrovai plūste plūdo. Pikas buvo pasiektas atsiradus garsiniam kinui, kai kinas pagaliau prabilo sava – britų anglų kalba.

1927–1938 metais „kvotos greitukai“ sudarė beveik pusę visų britų kino industrijos filmų. Aktyviausios produkcijos laikotarpiu buvo kuriama bent po kelis šimtus filmų per metus. Didžioji jų dalis tikrai nebuvo kuo nors ypatinga. Tačiau kritikų išankstiniu nusiteikimu nereikėtų pasitikėti aklai: tokie dideli vienos kategorijos filmų kiekiai neabejotinai slepia ir neatrastų šedevrų. 11 metų kino produkcijos laisvė ir nekvestionuojamas filmų poreikis leido kino studijoms dirbti kone be atokvėpio. Režisieriai, operatoriai, scenaristai, apšvietėjai gavo galimybę išmokti kino kūrimo amato. Išmoko kurti pigiai ir greitai, efektyviai išnaudodami biudžetą. Neretai vieno filmo biudžetas būdavo apie 12 tūkst. svarų (suma, priverčianti dirbti pusvelčiui ir improvizuoti kuriant nemokamas scenas bei efektus). Šis laikotarpis užaugino kino žmonių kartą, kurie dar ne vieną dešimtmetį laikė britų kino vardą ant savo pečių.

„Lažybos“ – vengro sukurta lengvabūdiška, romantiška ir lengva komedija

Kad ir koks nacionalistinis buvo 1927-ųjų įstatymas, nemaža grupelė vardų, išgarsėjusių būtent šiuo laikotarpiu, buvo imigrantai iš Vengrijos karalystės. Politinis klimatas joje, panašiai kaip Italijoje ir Vokietijoje, privertė emigruoti ne vieną – „Lažybų“ režisierius Alexanderis Esway’us buvo vienas iš jų.

Alexanderis pradėjo karjerą 1927-aisiais Veimaro Respublikoje, bet netrukus tapo europietiško kino kūrėju, keliaujančiu tarp studijų Veimare, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Neretai kūręs su šiandien gerai žinomais režisieriais, scenaristais ir aktoriais, tokiais kaip Zoltanas Korda, Edwardas G. Robinsonas, Tay’us Garnettas, Gene Kelly ir Billie Wilderis, pats kino istorikų nebuvo pastebėtas. Kosmopolitas, rašęs, prodiusavęs ir režisavęs filmus, jis neretai dirbo komandose su garsesniais ir labiau įvertintais kūrėjais, atiduodamas filmų sėkmę geriau žinomiems vardams.

1935-ųjų „Lažybos“ – vienas iš nedaugelio A. Esway’aus filmų, kurį jis režisavo vienas. Patyręs, skirtingų kino mokyklų ir žanrų suformuotas režisierius buvo įspraustas į „kvotos greituko“ rėmus sukurti gerą, greitą, britišką, juokingą ir trumpą komediją. Būtent tokia ji ir yra – lengvabūdiška, šiek tiek beprotiška, romantiška ir lengva. Negana to, dėl kino istorikų ir kritikų kaltės beveik niekur nematyta ir nerodyta. Labiausiai šis filmas pastebėtas 4 dešimtmečio Jungtinės Karalystės provincijos kino teatruose prieš daugiau nei 80 metų.

„Pirmoji banga“ šiemet į Kauną grąžins 7 ankstyvojo kino juostas. Kai kurios jų buvo rodytos Lietuvoje tarpukario laikotarpiu, kitos – visai nematytos arba tik neseniai prikeltos naujam gyvenimui. Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ Kaune vyks rugsėjo 20–22 dienomis, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.