Ant Agnės Jagelavičiūtės kapo žvakės negęsta ir po Vėlinių: jai žydi rožės ir paliktas laiškas
Pirmosiomis lapkričio dienomis visa Lietuva skubėjo į kapines aplankyti anapilin iškeliavusių artimųjų ir draugų, degė jiems žvakutes bei dalinosi prisiminimais. Aplankyti pernai gruodį staiga mirusios stilistės, nuomonės formuotojos Agnės Jagelavičiūtės kapo Karmėlavoje, ją prisimenantys ir mylintys žmonės užsuka ir po Vėlinių.
Garsios moters atminimo vietoje negęsta žvakės, žydi čia jai pamerktos raudonos ir baltos rožės, atneštas ir Agnei paliktas laiškas...
2022 metų gruodžio 28-ąją mirusios A.Jagelavičiūtės gedėjo ne tik šeimos nariai ir draugai, bet ir būrys sekėjų socialinėje erdvėje. Agnė paliko neišdildomą pėdsaką ne tik gerbėjų, bet ir kiekvieno, su kuriuo bendravo, širdyse.
Agnė palaidota Karmėlavos kapinėse, šeimos kape, šalia savo tėvo Leono Jagelavičiaus.
Moteris netikėtai mirė dėl plaučių uždegimo sukeltų komplikacijų – iššaukto sepsio. Amžinojo poilsio ji atgulė sausio 3 dieną.
+1Vėlinių išvakarėse Žmonės.lt pakalbino buvusį Agnės mylimąjį, režisierių Oskarą Koršunovą, kuris jautriai ir su ilgesiu prisimena savo buvusią mūzą:
„Vis dar neįmanoma patikėti, kad Agnės nėra. Aš savęs nesistengiu įtikinti. Yra žmonių, kurie toli arba toliau nei toli – anapus, bet išlieka su tavimi. Gali sėdėti ant suoliuko prie upės kartu arba bare. Tu juos matai vidinėmis akimis ir jie yra tavo vidinio monologo upės sielininkai. Tokia yra man Agnė.
Su ja galima buvo kalbėtis apie viską tada ir dabar. Ji žinojo apie viską – daiktus, maistą, madas, mašinas ir žmones. Ji buvo gyvenimo aktorė. Joje glūdi daug personažų. Jos scena galėjo būti žurnalai, viršeliai, instagramas. Visur ji buvo mylima ir nekenčiama, bet visur – pagrindinė.
Ji puikiai jautė visuomenę, mėgavosi apkalbomis, nes buvo virš jų. Nors kartu ir kentėjo dėl savo vaidmenų. Aš, kaip teatro žmogus, gerai suprantu.
Ji buvo gabi kurti ir gyventi savo gyvenimą. Viską darė greit – greit važiavo mašina, greit ruošė patiekalus, greit pamildavo, bet niekada neišsižadėdavo savo meilės, savęs ir klaidų, kurias padarydavo.
Atsimenu vieną rimtą susitikimą, kai ji nusprendė atšvęsti savo jubiliejų. Ji paprašė, kad jubiliejus vyktų teatro scenoje. Man tai pasirodė šventvagiška, bet vėliau sutikau, nes supratau, kad iš esmės jos gyvenimas ir yra scena.
Buvo puikus gimtadienis, kaip ir visos kitos šventės, kurias ji kurdavo. Ji turėjo slaptą asmeninį gyvenimą, bet apie jį aš negalėčiau kalbėti, nes Agnė su niekuo juo nesidalijo.“
