Antanas Sutkus: „Fotografija yra diagnozė. Nepakeičiama ir neišgydoma“

Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.

„Menininkas nebūna jaunas ar senas, modernus ar konservatyvus. Būna menininkas arba ne. Fotografuodamas, tvarkydamas archyvus pirmiausia jaučiuosi esąs paprastas fotografas“, – sako Lietuvoje ir pasaulyje pripažintas fotomenininkas Antanas SUTKUS.

Tą siaurą, kreivą Alytaus gatvelę sostinės pakraštyje randa visi, kam žūtbūt reikia pamatyti Antaną Sutkų. Prieš porą metų pabendrauti su menininku, kurį su fotoaparatu neįtikėtinai arti prisileido net Jeanas-Paulas Sartre’as, užsuko britų režisierius Peteris Greenaway. Čia jo nuotraukas videoprojekcijoms, kurios buvo rodomos Europos sostinėse vykusiuose koncertuose, rinkosi legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris. Vieną saulėtą šios vasaros sekmadienį kieme prie ilgo medinio stalo leido ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica. Pabendrauti vis užsuka kunigas Julius Sasnauskas. Antanas visuomet nudžiunga, kai jo dirbtuvių duris praveria teatrologė Irena Veisaitė. Jos atviros Antano amžininkams ir jaunosios kartos fotografams.

Kai turi ūpo ir sveikatos, maestro savo svečius fotografuoja „Leika“, kurią gavo prieš trejus metus kartu su Ericho Salomono premija už viso gyvenimo pasiekimus, – tai vienas didžiausių Europos fotografijos pasaulio įvertinimų. Taip pamažu vis tęsiamas prieš pusę amžiaus pradėtas kurti fotografijų ciklas „Lietuvos žmonės“...

Birželį jums suėjo aštuoniasdešimt vieni, bet neturite laisvo laiko, kaip ir visi šiandienos žmonės!

Dievas yra – manimi susidomėjo fotografijos pasaulyje tokia prestižinė leidykla „Steidl“. Į Vilnių buvo atskridęs net jos vadovas Gerhardtas Steidlas, užlipo į kalniuką, nes taksi iki mano namų nevežė. Tada ruošiausi Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtai retrospektyvinei parodai „Kosmos“. Iki jos buvo likę gal tik trys mėnesiai, bet jis pasiūlė išleisti albumą su visomis ekspozicijos nuotraukomis. Išleido įperkamą jaunimui ir neapsiriko: per pustrečio mėnesio tiražo neliko.

Jie leidžia dar keturis mano albumus! „Steidl“ pasakė, kad iki šių fotografijų knygų Lietuva leidybos srityje buvo balta dėmė Europos žemėlapyje. Holokausto aukoms atminti skirtas albumas „Pro memoria“ mane pasiekė pavasarį, per karantiną. Nekantraudamas laukiu „Vaikystės“. Jau maždaug pusė nuotraukų atiduota „Gatvių gyvenimo“ albumui. Antro tokio šanso nebus, todėl reikia labai atidžiai padirbėti.

Didelis archyvas – ir išsigelbėjimas, ir prapultis, nes kai reikia ką nors rasti, nežinai, ko griebtis. Prisimenu, kadaise nuvažiavau fotografuoti vieno mokslininko, kurio visą pusantro šimto kvadratinių metrų dydžio butą užėmė biblioteka. Jis prisipažino, kad kai reikia kokios knygos, einąs į respublikinę biblioteką: ten ją ras per pusvalandį, o namie užtruks visą dieną. Taip ir aš savo archyve dieną naktį naršau. Man padeda žmona Rima, dukra Indrė.

Tačiau noriu dar ir gyventi, ne tik tarp negatyvų sėdėti. Kartais galvoju: kodėl tokią gražią dieną sėdžiu ne kieme su mūsų nykštukiniais bulterjerais Ursa ir Mitu, dviem katėmis, kodėl nesigrožiu ten augančiomis gėlėmis?

Archyviniai kadrai grąžina į laiką, vietą, kuri jose užfiksuota?

Keliuosi penktą ryto – dar beveik naktį, kišu ranką į stalčių, traukiu negatyvus ir ką nors gero randu arba ne. Žiūrėdamas į juos laiko mašina nuolatos keliauju į praeitį, ten randu ir savo jauno, ir artimųjų veidus. Būna, kad grįžtu iš praeities susižeidęs – ir labai. Nes aptinku ne tik vertingų kadrų, bet ir savo niekšybės įrodymų. Monsinjoras Vasiliauskas sakė, kad pati didžiausia nuodėmė – palikti mylimą žmogų. Taip pasielgdamas užsikrauni didelę naštą. Niekada nepamiršiu, kaip palikau savo studentavimo metų meilę Ireną iš nuotraukos „Maratonas Universiteto gatvėje“. Kodėl palikau? Paslaptis... Niekada nepamiršiu mylimo žmogaus, jo veido, su meile žiūrinčio į tave ir atsisveikinant mojančio ranka, kai tu sėdi į mašiną ir važiuoji į butą senamiestyje... Užmirši tą butą senamiestyje, gal net neprisiminsi, su kuo ten tuomet susitikai, tačiau niekada nepamirši to veido... Nes išduoti yra baisu. Kaip Okudžavos dainoje: „Draugai, klaidas mes atleidžiame, išdavystės – niekada.“

Senų kadrų tyrinėjimas – tai kelionė per savo biografiją, kuri ne visada buvo tik teisinga...

Ne viskas paprastai ir lengvai jūsų gyvenime klostėsi nuo pat vaikystės vaizdingose Zapyškio apylinkėse.

Vienkiemis, kuriame augau pas senelius, buvo tarp Papiškių, Kluoniškių ir Dievogalos kaimų. Gražūs pavadinimai, ar ne?..

Mano tėvas nusišovė, kai buvau visai mažas. Jis buvo kairysis, laisvamanis, todėl be bažnyčios palaidotas Raudondvario laisvamanių kapinėse. Tėvą vertė pasirašyti kažkokį dokumentą, o jei nepaklus – grėsė tremtis visai šeimai. Jis nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.

Tėvo nepamenu, iš kitų pasakojimų žinau, kad jis buvo griežtas, įtaigus, rasdavo kalbą su žmonėmis. Per laidotuves buvo bandoma pasakyti, kad jis pakėlė prieš save ranką dėl asmeninių problemų: nes aš ne jo sūnus. Tačiau porą metų paaugau ir visi pamatė, kad esu tėvo kopija. Dabar jau žinau, kad charakteriu – taip pat. Esu idealistas. Kovoti už teisybę norisi iki šiol. Mano superherojus – Tadas Blinda, o geriausias lietuvių aktorius – Balys Bratkauskas. Jis buvo tikras vyras. Jį iš teatro išmetė, nes skėlė antausį kažkokiam artistui, kuris įžeidė moterį. Tada Balys sukūrė televizijos filmą „Tadas Blinda“. Man tas filmas ir istoriškai, ir patriotiškai labai patrauklus iki šiol.

Žiūrėdamas į negatyvus laiko mašina nuolatos keliauju į praeitį, ten randu ir savo jauno, ir artimųjų veidus. Būna, kad grįžtu iš praeities susižeidęs, ir stipriai.

O tada, mažam, tėvo labai trūko. Mama netrukus ištekėjo antrą kartą – už nepriklausomos Lietuvos karininko. Tačiau patėvis netryško meile man, o atėjus sovietams jam teko slapstytis...

Dėl sutuoktinių, kurie neįtiko tai vokiečiams, tai rusams, nuolatos turėjo slapstytis ir mama. Ji negalėjo oficialiai dirbti, nes dokumentai būtų išdavę jos tapatybę. Durpių įmonė Ežerėlio miestelyje buvo vienintelė vieta, kur galėjai gauti darbo be paso. Ji ten dirbo valytoja, skalbėja. Gyvenome barake, kuriame dideli kambariai buvo padalyti į keturias dalis kelioms šeimoms. Buvo siaubinga, nuolat kentėme baisų skurdą ir alkį.

Tai pamatęs mamos tėtis Vincas Urbonavičius pasakė, kad man čia ne vieta, ir išsivedė. Šešis kilometrus pėsti parėjome į vienkiemį Kluoniškių kaime. Badavome ir ten. Jei į kiemą išeidavai su rieke duonos, apibarstytos cukrumi ir palaistytos vandeniu, visi vaikai prašydavo duoti atsikąsti. Jei leidi, esi labai geras.

Kokie prisiminimai iš mokyklos?

Buvau sunkesnis mokinys nei kiti, bet lyderis. Kai mirė Stalinas, tarp pamokų turėjome poros valandų pertrauką. Sustačiau vyrukus į vieną eilę, merginas – į kitą. Ir sugiedojome „Amžiną atilsį duok Josifui, Viešpatie“. Žiūriu, nematyti vyrai juodais lietpalčiais palei langus tik laksto. Paaiškėjo, kad kažkas apie mūsų giesmes saugumui pranešė... Tuoj išgirdome ultimatumą: arba visi giedotojai stos į komjaunimą, arba visi su artimaisiais, klasės vadove, mokyklos valdžia bus išvežti į Sibirą. Turėjome porą valandų apsispręsti, ką renkamės, pasitarti su tėvais. Per tą laiką žinia pasiekė ir žaliukus. Jie sakė, tegul stoja tie vaikai į tą komjaunimą: jei pusę apylinkės ištrems, bus didesnis nuostolis. Taip tapau komjaunuoliu...

O priešpaskutinėje klasėje mane visiškai nekaltai išmetė iš mokyklos. Tada rudenį talkininkaudavome kolūkyje. Aš sirgau tuberkulioze, prastai jaučiausi ir visą dieną gulėjau po krūmu. Vakare paaiškėjo, kad sugedo sunkvežimis ir mums reikia į miestelį gal penkiolika kilometrų grįžti pėsčiomis. Pasakiau, kad tiek nenueisiu. Dauguma mokinių liko su manimi: su mokytoja pėsčiomis išdrožė tik keli. Mikliai buvo surengtas susirinkimas, o aš – išmestas iš mokyklos.

Iki šiol akyse stovi vaizdas, kaip sužinojusi, kad esu nubaustas, iš mokyklos per miestelio aikštę bėga raudodama mama. Jei tada kas nors man būtų suteikęs žodį, būčiau prisiekęs būti geras ir pažadą tesėjęs. Tačiau neturėjau tokios galimybės...

Kaip išnaudojote neplanuotai atsiradusią laisvę?

Nenusiminiau, kad nebereikia eiti į mokyklą. Pradėjau drezyna važinėti į Kauną, į šokius, ir... tapau stiliaga. Pusseserė iš Buenos Airių atsiųsdavo drabužių. Pasiimdavau užsienietišką švarką, pasirišdavau kaklaraištį su beždžione, apsimaudavau kelnes v dudočku. Batus pats užsisakiau storiausiu kaučiukiniu puspadžiu. Važiuodamas drezyna jausdavau, kaip mane merginos lydi žvilgsniais! Taip gyvenau gal kokį pusmetį, kol Zapyškyje sutikau pažįstamą korespondentą Stasį Čyvą. Šis paklausė, ko aš toks nusiminęs. Sakau, nėra ko linksmintis – išmetė iš mokyklos. Jis negalėjo patikėti, kaip galėjo taip pasielgti su komjaunuoliu. Įsiuto, keikdamasis mane pasisodino į motociklo liulką ir – į partijos komitetą pas pirmąjį sekretorių. Tas išraudo kaip burokas, sakė, ne Smetonos laikai, kad būtų galima komjaunuolius mesti iš mokyklos. Paskambino direktoriui ir liepė greitai grąžinti...

Žinojote, kad baigęs mokyklą važiuosite į sostinę?

Mokykloje kartais parašydavau Kauno rajono laikraščiui „Socialistiniu keliu“. Tarkim, apie tai, kad mokyklos sporto salėje niekas dulkių nešluosto... Man atrodė, kad žurnalistas gali dėl teisybės kovoti, todėl nusprendžiau tai studijuoti. Ne iš sykio pavyko patekti, todėl metus studijavau rusų kalbą, o paskui perėjau į žurnalistiką. Rašyti sekėsi. Tačiau kai kalbininkė Adelė Laigonaitė mums davė užduotį argumentuoti, kodėl noriu tapti žurnalistu, prirašiau tik vieną puslapį.

Ji tą mano tekstuką drebėdama skaitė visam kursui. Piktinosi, kad ilgiausias mano sakinys – iš trijų žodžių. Sakė, jog taip rašyti sau gali leisti tik Petras Cvirka. Ji prikibo ir prie mano išvaizdos, nepatiko net marškiniai, kuriuos mama buvo pasiuvusi pagal mano brėžinius. Sakė, kad siūlys rektoriui mane šalinti iš universiteto. O aš su tuomet universitetui vadovavusiu Jonu Kubiliumi gerai sutariau, kartu keliaudavome po Dzūkijos kaimus. Universitete likau, bet kai pamačiau, koks bardakas su ta teisybe Vilniuje, persimečiau vien į fotografiją ir studijas tęsiau neakivaizdžiai. Jų taip ir nebaigiau.

Kodėl suviliojo fotografija?

Vaikystėje svajojau turėti radiją, dviratį ir fotoaparatą. Per atostogas padirbėdavau, pasitaupydavau ir pirmiausia, kokiais 1955 metais, įsigijau fotoaparatą. Fotografija mane užbūrė. Atrodė stebuklas, kad įmerktame į ryškalus baltame popieriuje pasirodo žmogaus veidas. Fotografavau bendraklasius, Ežerėlio durpynuose sunkiai dirbančius žmones, panemunės gamtą. Gaila, kad 1955–1958 metų archyvą, paliktą Ežerėlyje, pusbrolis raketomis paleido: fotojuostos labai gerai degė...

Apie 1960-uosius pradėjau fotografuoti „Tarybiniam studentui“, „Literatūrai ir menui“. Šiame savaitraštyje dirbau ir 1965 metų liepą, kai Eduardas Mieželaitis mane pakvietė prisidėti prie Lietuvos intelektualų grupelės, kuri į Nidą lydėjo atvykusią į Lietuvą pasaulinio garso rašytojų porą Jeaną-Paulą Sartre’ą ir Simone de Beauvoir.

Nepraleisdavau galimybės kur nors važiuoti su rašytojais, etnologais, studentais. Fotografuodamas nemėgau jokių triukų, gal todėl visos geriausios mano fotografijos padarytos kaimo ir miesto gatvėse, o pagrindiniai herojai – paprasti praeiviai. Vertinu fotografiją pagal skverbimąsi į žmogaus sielą – visada stengiausi ištraukti, kas geriausia. Mano sėmės receptas paprastas – reikia mylėti žmones.

1967 metais fotografuodamas išmaišiau visas veikiančias šalies parapijas, nes rengiau albumą „Lietuvos bažnyčios“. Jis nebuvo išleistas, bet nuotraukas kelis sykius eksponavau užsienyje. Taip Paberžėje susipažinau su Tėvu Stanislovu. Atsisveikindamas jis man davė Šventąjį Raštą. Pažadėjau po metų grąžinti, tačiau kažkam paskolinau ir neatgavau. Paskui sutikęs Tėvą Stanislovą atsiprašinėjau, bet jis nuramino, kad, matyt, kažkam Šventasis Raštas reikalingesnis.

Mes vadinami sovietine karta, bet aš kaip asmenybė susiformavau skaitydamas lietuvių ir pasaulinę literatūrą, žiūrėdamas pasaulinio kinematografo klasiką: jaunystėje mano dievas buvo Ingmaras Bergmanas. Įtaką man darė ne sovietų, o prancūzų, amerikiečių, vokiečių fotografija.

Kodėl su keliais bendraminčiais nusprendėte kurti Lietuvos fotografijos meno draugiją?

1960-ųjų ar 1961-ųjų pasitikimo balius vyko Rašytojų sąjungos klube. Susirinko visas tautos žiedas: Mironaitė, Baltušis, Mieželaitis, Venclova, Širvys, Krasauskas, Gibavičius, Jokūbonis, Rakauskas ir Sutkus, aišku. Suėmė pavydas, kad kitos kūrybos sritys turi savo namus, o fotografija – ne. Užsidegiau juos įkurti. Valdžiai įrodyti, kad reikia juos steigti, nebuvo paprasta. Dangus atsiuntė protingą kultūros ministrą Lionginą Šepetį. Tiksliau, jo žmonai Nijolei reikia dėkoti, kad atsirado fotografijos draugija. Buvau Šepečių šeimos fotografas – vis užsukdavau padaryti jų vaikų nuotraukų. Lionginas pasakojo, kad sykį, kai grįžo mane palydėjęs, žmona pradėjo gėdinti, ar jam negaila manęs: taip seniai kalbu apie fotografijos draugiją, kad per tą laiką net jų vaikai užaugo. Negi jam sunku pasirašyti leidimą ją steigti? Ir Lionginas Šepetys pasirašė.

Iki šiol manau, kad daug ką lemia asmeniniai kontaktai. Kai vadovavau Fotomenininkų draugijai, jos nariams galėjau gauti visko, ko reikėjo, bet nenorėjau prašyti, kas nepriklauso. Kolegoms iš valdžios išreikalaudavau butus, kūrybos dirbtuves, automobilius, sergantiems – vaistų. Tačiau jei jie užsimanydavo naujų dirbtuvių, naujo automobilio, atsisakydavau padėti. Laikėmės nerašyto susitarimo, kad to, ką gauname iš vyriausybės, negalima parduoti...

Kartais galvoju: kodėl tokią gražią dieną nesėdžiu kieme su mūsų bulterjerais ir katėmis, kodėl nesiklausau vėjo mūsų drebulėje ar neplepu prie kavos su kaimyne?

Sovietų laikais nebūnant komunistu ką nors pasiekti, matyt, buvo neįmanoma?

Penkerius metus vadovavau draugijai būdamas nepartinis. Kai saugumas apie mane parašė labai blogą pažymą, sakė, kad reikia išmesti iš partijos. Tik tada paaiškėjo, kad jai nepriklausau. Tai buvo beprecedentis atvejis. Stebėjosi: kaip taip gali būti?! Tai priimkite ir išmeskite. Nes jei iš darbo išmesdavo partijos narį, po trejų metų galėdavai tikėtis gauti geresnes pareigas. Tačiau jei išbraukdavo iš partijos, nieko gero negalėjai laukti... Į partiją buvau priimtas, nors ir sunkiai. Nežinau, kokią medžiagą apie mane buvo surinkęs saugumas, bet mano kandidatūra buvo svarstoma net aštuonias valandas.

Paskui draugija tapo Fotomenininkų sąjunga ir jai taip pat kurį laiką vadovavote. Turėjo būti sunku ją palikti?

Tai buvo baisus smūgis. Pirmieji Atgimimo metai buvo labai sunkūs, man reikėjo išvairuoti tarp komunistų partijos ir Sąjūdžio. Aš dar buvau partijoje, o draugai – Sąjūdyje. Tuomet tikrai nevengiau alkoholio. 1990-aisiais pats parašiau prašymą mane atleisti iš Fotomenininkų sąjungos vadovo pareigų, bet po kelerių metų sutikau grįžti. Tačiau nuo tų 1990-ųjų jau trisdešimt metų tvarkau savo archyvą, leidžiu albumus, užsienyje rengiu parodas. Su jomis buvau Prancūzijoje, Vokietijoje, Amerikoje, net tris kartus Brazilijoje, Japonijoje, Čekijoje, kitose šalyse. Mano darbų yra įsigijęs Oscaro Niemeyerio muziejus Brazilijoje, Tarptautinis fotografijos centras Niujorke, Dresdeno galerija, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje.

Esate sakęs, kad vieną parodą reikėtų dedikuoti gydytojams. Su jais reikalų turite nuo mažumės...

Manau, kad yra daktarai nuo Dievo ir daktarai neduok Dieve. Man sekasi, kad sutinku medikų, pasiaukojusių savo darbui. Esu nuolatinis jų klientas.

Mano sveikata silpna nuo mažens. Tuberkulioze susirgau būdamas maždaug šešerių.

Labai mėgau maudytis Nemune. Kai iš Kauno pro Zapyškį šeštą ryto plaukdavo garlaivis „Kęstutis“, bėgdavome nuo kalno maudytis jo keliamose bangose. Koks buvo malonumas! Tačiau peršalau, susirgau pleuritu, o šis išsivystė į tuberkuliozę.

Dėl mano ligotumo mama įsigijo ožką, nes buvo manoma, kad jos pienas gydo nuo tuberkuliozės. Buvau gydomas ir barsuko taukais su bičių pikiu. Mano vaikystėje tuberkuliozę dar buvo bandoma užmušti tokiu medikamentu „paska“, kuris paskui buvo pripažintas nuodingu, sukeliančiu polineuropatiją – kojų koordinacijos sutrikimą. Jau kokie šešeri septyneri metai kojų beveik nejaučiu, todėl namuose vaikštau su ramentais. Ryte pabundu – kojos taip nutirpusios, kad jaučiuosi, lyg būčiau su batais miegojęs...

Kamuoja ir stuburo išvaržos, aortos aneurizma. Na, ir jau penkiolika metų kas tris mėnesius važiuoju į Santaros klinikas pasitikrinti, ar nepabudo vėžys... Po šio pavasario tyrimų sužinojau blogų naujienų...

Prieš tuos penkiolika metų mane kankino baisūs pilvo skausmai. Viešint Prancūzijoje taip suėmė, kad teko kviesti greitąją. Prancūzų medikai gydyti neskubėjo, iš pradžių atliko kraujo tyrimus, o grįžus į Vilnių man buvo nustatytas žarnyno nepraeinamumas. Per operaciją išpjautas didžiulis endokrininės kilmės piktybinis navikas, šį pavasarį jis atsinaujino... Jau kuris laikas tenka gerti, be krūvos vaistų, ir tabletes nuo skausmo. Ne visada jos padeda...

Apie tai pasakojate taip ramiai...

Turi pasirinkti, pasakoji arba ne... Nepatinka, kai televizijos laidose žmonės verkia. Nepatinka, kai didžiuojasi nugalėję vėžį. Pasaulio mokslininkai su juo kariauja jau kiek laiko ir nenugali. Ir jiems, ir man telieka pasakyti: „Sveikas, liūdesy!..“ Nes vėžys kada nors vis tiek nugalės.

Pakalbėkime apie šviesesnius dalykus – apie meilę. Išvaizdžiam jaunuoliui su fotoaparatu pelnyti merginų dėmesį, matyt, buvo nesudėtinga?

Mylėti – Dievo dovana. Tačiau ne kiekvienam ją lemta patirti. Aš iki šiol myliu visas, kurias kadaise mylėjau. Tikrai, joms esu neabejingas, su malonumu susitikčiau. Tik kad pirmoji mano meilė Emilija prapuolusi Vokietijos džiunglėse. Ją įsimylėjau būdamas pradinukas, mūsų draugystė truko visą laiką, kol buvome mokiniai. O paskui aš jai patariau emigruoti į Vokietiją, pas tėvą, nes mes jau lyg ir nedraugavome... Kai ji pradėjo man siųsti iš Vokietijos laiškus, nutraukiau susirašinėjimą. Dėl tų laiškų saugumas man neleido važiuoti į Vakarus. Tai trukdė ir jai. Sakiau, kad neberašytų man, kad kurtų naują gyvenimą – juk gyventi reikės ne laiškuose... Po dvidešimties metų buvome susitikę Miunchene. Beveik tiek laiko ji buvo nekalbėjusi lietuviškai. Atsivežė lietuvių kalbos nemokančią dukrą, vėliau ši sakė, jog būtų sutikusi būti pelyte po stalu, kad tik būtų galėjusi suprasti, apie ką šnekamės.

Irena iš „Maratono“ fotografijos išvažiavo gyventi pas sūnų į Prancūziją. Keletą kartų man skambino, pabendravome. Bandžiau prisiskambinti ir aš – nepavyko...

Ireną palikau dėl pirmosios savo žmonos Auksės. Sau buvau pasakęs, kad apsiženysiu dvidešimt penkerių. 1964-ųjų birželio 27-ąją, per savo gimtadienį, ir vedžiau. Auksė buvo intelektualė, vertėja iš anglų kalbos. Jos dėka visus amerikiečių, britų autorius perskaitydavau pirmas Lietuvoje. Susipažinome Nidoje. Kad kiti herojai netrukdytų, tuokėmės Klaipėdoje. Prisimenu, jau turi prasidėti ceremonija, o mūsų liudininkų dar nėra. Skrenda kažkoks lėktuvėlis, Auksei juokais sakau, žiūrėk, mūsų liudininkai atskrenda. Pasirodo, iš tiesų – transportiniu lėktuvu iš Vilniaus atvyko Rimtautas Gibavičius su Romualdu Rakausku. Susituokėme ir išvažiavome į Girulių pliažą baliavoti.

Su Aukse susilaukėme sūnaus Simo ir dvynių Giedrės bei Indrės. Jiems skyriau tikrai per mažai dėmesio. Giedrė – mano klonas. Ji – Tadas Blinda ir Robinzonas kartu sudėjus. Mudu greitai susikertame. O Indrė – ramesnė, dabar mano archyve dirba. Dukras per daug mylėjau, už jas kryžiumi guldavau, gal taip nuskriausdavau sūnų. Simas pasitraukė iš gyvenimo būdamas trisdešimt trejų. Nusišovė praėjus gal dešimčiai minučių po susitikimo su manimi... Jis buvo automobilių remonto specialistas. Sakiau, tavo labai gera specialybė, gali dirbtuves atidaryti ir pinigus kalti. „Tai kad aš, tėti, šaltkalvis teoretikas“, – atsakydavo.

Turėti tėvą – didelis dalykas. Kiek aš netekau jo neturėdamas, tiek ir mano vaikai neteko, nes daug laiko skirdavau ne jiems, o diagnozei, kuri vadinama fotografija.

Deja, esu maksimalistas. Kartą Auksė paklausė: jei reikėtų, ką rinkčiausi – draugiją ar ją? Iš sykio atsakiau, kad draugiją! Tai buvo gyvenimo klaida. Turint šeimą reikia mokėti linksniuoti, asmenuoti ir taip toliau. Nepataikiau pasakyti ir susigadinau gyvenimą.

Vis dar pagalvoju, kodėl taip susiklostė mūsų šeimos likimas. Deja, mirusio sūnaus nebepaklausi. Kai Simas išėjo, po septynerių metų nuo vėžio mirė Auksė. Kaip tokius sukrėtimus išgyventi be skausmą malšinančių vaistų – „Kindzmarauli“ ar „Chvančkara“, „Teacher’s“, „Chivas Regal“?

Dėl alkoholio kaltas bohemiškas menininko gyvenimas?

Gėrimas tais laikais buvo valstybinė kalba. Galėjai nemokėti rusiškai, nepriklausyti komunistų partijai, bet jei mokėjai su kuo reikia gerti ir dar pagiriotis, reikalai judėjo. Nuvažiuoji į Maskvą, viską sutvarkai ir grįžti. Tik kartais po tokių komandiruočių ir į ligoninę reikėdavo užsukti, kad atsigaučiau...

Tarkim, taip pramušiau, kad lietuvių fotomenininkų parengti albumai būtų spausdinami užsienyje, kur labai gera poligrafijos bazė. Mano albumai „Lietuva iš paukščio skrydžio“, „Neringa“ spausdinti Vengrijoje. Vien „Neringos“ pasirodė trys leidimai po 40 tūkstančių. Reikėdavo pardavėjai nešti dėžutę indiškos tirpios kavos, kad už penkiolika rublių gautum nusipirkti tą albumą, nes garbės reikalas būdavo jį turėti savo sekcijoje.

Mažo formato „Lietuva iš paukščio skrydžio“ buvo išspausdinta šimto tūkstančių tiražu, nors jose nerasi nei Lenino, nei Kapsuko. O paskui atsakingus asmenis taip gerai pavaišinau „Neringoje“, kad gavau leidimą antram šimto tūkstančių tiražui. Ta knygutė per Sąjūdį buvo parduodama po penkis dolerius. Bernardas Brazdžionis yra parašęs eilėraštį „Lietuva iš paukščio skrydžio“...

Ko nepajėgei sutvarkyti Lietuvoje, prie vaišių stalo tai galėjai suderinti Maskvoje. Su Dievo pagalba man pavyko sustoti. Bičiuliaujuosi su Juliumi Sasnausku. Kartą jo klausiau: jei Kristus pavertė vandenį vynu, gal galėtų vyną paversti vandeniu? Julius sakė, kad jei labai melstumės – gal ir galėtų.

Paskutinę taurę išgėriau prieš vienuolika metų per savo jubiliejų. Buvau prisipirkęs visokių tablečių ir pasiruošęs sunkiam rytui po baliaus, bet žiūriu, kad šventė baigėsi, o aš vis dar guvus. Pasirodo, gėriau kokakolą. Nuo to laiko į alkoholį nebežiūriu.

Panašiu metu, tik kiek anksčiau, mečiau ir rūkyti. Atsisakyti priklausomybių – didelis dalykas. Gyvenime atsirado daugiau spalvų, apskritai pasikeitė aplinkos suvokimas: žolę, gėles, medžius, lapus, vėją pradedi kitaip suvokti, užuosti daugelį dalykų.

Artimiausia jūsų karjeros ir gyvenimo būdo pokyčių liudininkė – žmona Rima. Kaip prasidėjo judviejų istorija?

1992 metais ji pas mane atėjo maketuoti dar vieno albumo. Tada jau negyvenau su šeima, buvau bohemiškai įsikūręs dirbtuvėje. Gavau užsakymą parengti albumą „Lietuva“. Tiražas buvo didžiulis, gal 50 tūkstančių, bet išspausdino su poligrafijos broku.

Meilės keliai nežinomi... Rimai pasipiršau jau pirmą pažinties vakarą: į Vlado Drėmos albumą „Dingęs Vilnius“ įrašiau Santuokos sakramento priesaikos citatą. Po metų katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mums suteikė Santuokos sakramentą. Dabar kartu, kaip nuteisti iki gyvos galvos, duodamės mano archyvuose...

Turime naujus Jurgos Lago kurtus aukso ir sidabro žiedus – noriu atnaujinti santuokos įžadus. Priesaika man reiškia labai daug. Ją sulaužęs lieki tarsi laivas be burių.