Antrąją vietą „Lietuvos balse“ užėmusi Eglė Jurgaitytė: „Tai – neįkainojama patirtis“

Egle, muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“ buvai laikoma viena iš lyderių. Prisimeni tą akimirką, kai tavo rankose atsidūrė anketa? Kokios mintys tuomet sukosi galvoje? 

Mūsų liko nedaug, tad visi yra lyderiai tam tikrai auditorijai. Kiekvienas atrado savo klausytoją, visi yra skirtingi ir įdomūs. Žmonės palaiko mus, nėra nei vieno nuskriausto, kas, mano manymu, yra nerealu ir labai gražu. Akimirka, kai mano rankose atsidūrė anketa buvo ilga, nes nežinojau, ar tikrai ją pildyti. Ilgai galvojau, ar tai tikrai geras žingsnis, ar aš patiksiu žmonėms užaugusi, ar mane priims ir pamils, bet paskatinta artimųjų, anketą išsiunčiau – ir nė kiek nesigailiu. Neįtikėtinai vertinga ir neįkainojama patirtis, susipažinau su daugybe nuostabių ir muzikalių žmonių, kurie žiūri ta pačia kryptimi, kaip ir aš, daug žmonių mane išgirdo – tai ir buvo mano tikslas. Norėjau pasiekti žiūrovus ir pasakyti, kad aš užaugau ir beprotiškai noriu būti scenoje ir jiems dainuoti.

Kodėl iš visų muzikinių projektų pasirinkai „Lietuvos balsą“ ?

Nes tai yra profesionaliausias ir kokybiškiausias projektas Lietuvoje. Vienas iš to įrodymų, jog projekte gyvai groja patyrę muzikantai, tai sukuria neįtikėtiną atmosferą. Manau, dauguma atlikėjų svajoja apie pasirodymą, kur gyvai groja gitaros, būgnai, pianinas ir visi kiti instrumentai. Mano manymu, gyva muzika ištransliuoja visai kitokią žinutę. Antra priežastis – bendradarbiavimas projekto metu su savo mokytoju Donatu Montvydu ir galimybė iš jo mokytis. Aišku, kiekvienas mokytojas atiduoda labai daug laiko, rūpinasi ir stengiasi padėti atlikėjui tobulėti bei atrasti save. Labai norėjau susipažinti ir pabendrauti su kiekvienu atskirai.

Daugelis vis dar nežino tavo kelio nuo „Vaikų Eurovizijos“ iki projekto. „Lietuvos balse“ tu pasirodei visai kitokia, visų nuostabai nutapei kitokį savo paveikslą ir aklosiose pertraukose sužavėjai visus mokytojus. Anksčiau tau teko dirbti su bent vienu iš jų?

Nuo „Eurovizijos“ iki šio projekto daug muzikavau, lavinausi, tobulėjau, mokiausi ir ieškojau savęs. Išbandžiau daug muzikinių stilių, augau ir brendau. Muzika visada buvo šalia, nes labai myliu šią veiklą ir labai noriu dar daug ko išmokti ir tobulėti. Iki projekto nepažinojau nei vieno iš mokytojų, tad dėkoju projektui už pažintis ir galimybę pabendrauti su šiais puikiais žmonėmis artimiau, taip pat išgirsti jų pastabas bei patarimus. Labai tai vertinu.

Koks mokytojas yra Donatas Montvydas? Griežtas, reiklus ar priešingai – atsipalaidavęs ir leidžiantis improvizuoti?

Pirmas būdvardis šovęs į galvą – „darbštus“. Tai yra žmogus-darbininkas, kuris atiduoda labai daug savęs ir savo laiko komandai. Nuostabus žmogus, nuoširdus, atviras ir be galo norintis padėti. Absoliutus profesionalas, yra nerealu stebėti kaip jis dirba, kaip jis bendrauja su kiekvienu savo mokiniu, kiek laiko jis atiduoda. Kartais nepastebime, kaip studijoje repetuojant bėga laikas ir būna daug valandų po vidurnakčio. Labai reiklus, bet reikalaujantis didelio darbo ir prakaito. Jei mato, kad žmogus dega noru, jis atiduos ir padarys viską, kad tik jam pagelbėtų. Man didžiulė garbė su juo susipažinti, iš jo mokytis ir kartu dirbti. Esu beprotiškai laiminga, kad buvau būtent jo komandoje.

Tikriausiai projektas „surijo“ didžiąją dalį tavo laiko – o ką darai, kai turi akimirką sau? Lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

Šiuo metu mano gyvenimas sukosi aplink projektą. Daug repetavome, kurėme pasirodymus, ieškojome geriausio varianto. Visos mintys buvo sukoncentruotos į tai, tačiau dabae esu be galo laiminga ir jaučiuosi savo vėžėse. Mėgaujuosi kiekviena minute ir labai myliu tai, ką darau. Turėdama laisvą minutę valgau arba miegu, stengiuosi kiek įmanoma neatsilikti su mokslais, pabūti su šeima ir pailsėti, nes tam šiuo metu laiko tikrai labai stinga, tačiau artimieji sako, kad jau seniai mane matė tokią laimingą – o tokia ir jaučiuosi.

Esi labai išvaizdi mergina, anksčiau teko šiek tiek ir modelio duonos atsikąsti?

Ačiū. Esu aukšta, tad būdama paauglė gavau kelis pasiūlymus iš modelių agentūrų. 15 metų beveik tris mėnesius modeliu dirbau Italijoje, Milane. Puiki patirtis, buvau priversta išlipti iš komforto zonos, pragyventi pati, skaičiuotis savo dienpinigius ir juos planuotis, susigaudyti naujame, dideliame mieste ir, žinoma, pabūti modeliu. Gal daug kam taip ir neatrodo, bet tai sunkus ir varginantis darbas. Džiaugiuosi gyvenime turėjusi tokią galimybę, tačiau supratau, kad tai ne man.

Jei kas tau pasiūlytų pasikeisti (Pvz. nusikirpti plaukus, persidažyti juos, pakeisti savo stilių), būtų lengva įkalbėti?

Geras klausimas! Dėl stiliaus, manau, nebūtų jokių problemų, apskritai „Lietuvos Balse“ stengiausi būti kuo skirtingesnė ir parodyti įvairių savo pusių, tad ir vienodo stiliaus nepamatėte. Dėl plaukų – šiais laikais yra įvairių būdų šukuosenai pakeisti: perukų, nuplaunamų dažų ir t.t., tad jeigu reikėtų – naudočiausi šiais būdais, tačiau niekada nesakau niekada, visko gali atsitikti! Gal ryte atsikelsiu ir sumąstysiu, jog metas atsinaujinti.

Kada suvokei, kad be muzikos tavo gyvenime apsieiti nepavyks?

Manau, pirmiau už mane tai suvokė tėvai, nes nuo pat mažens neapsiėjau be muzikos. Viskas vyko labai natūraliai, net nemokėdama šnekėti, jei fone negrodavo muzika, ją sukurdavau aš, niūniuodama melodiją ar savo kalba kažką spygaudama. Pradėjus vaikščioti ir kalbėti, prisižiūrėjusi koncertų per televiziją, pasiimdavau šokdynę, kurios vieną galą pridėdavau prie radijo (ale „įjungdavau“ mikrofoną), o į kitą dainuodavau. Dar, dėl vaizdo, užsidėdavau ausines (tikriausiai irgi kažkur užmačiau per televiziją arba internete) ir koncertuodavau tėvams. Kai suėjo 3 metukai, tėvai nuvedė pas dainavimo mokytoją ir vos sulaukusi 3.5 metų jau dainavau savo pirmame koncerte. Nuo to laiko niekada nesustojau! Jaučiau, jog tai, ką darau, yra mano ir noriu tuo užsiimti visą gyvenimą.

Pastebi, kad dabar gatvėje tave žmonės atpažįsta jau ne kaip „mažąją Eglę iš Vaikų Eurovizijos“, o sėkmingą atlikėją, siekusią aukštumų „Lietuvos balse“?

Šiuo metu žmonės mane atpažįsta kaip „Eglę, kuri dalyvavo „Lietuvos Balse“ ir kartu Eglutę, kuri dainavo „Vaikų Eurovizijoje“. Dviguba etiketė, tačiau visai dėl to nepykstu, o kaip tik, džiaugiuosi. Matyt, kažką dariau tikrai gerai, kad net po 10 metų žmonės vis dar prisimena ir pasirodymą, ir mane pačią, o man tai labai svarbu. Neturiu ko gėdytis, bet turiu dėl ko labai džiaugtis – trečia vieta Europoje!

Konkurencija šiame projekte buvo didžiulė?

Tarp dalyvių konkurencijos vienas kitam nejutome, nes tapome viena didele šeima ir labai vienas kitą palaikėme. Esame labai skirtingi, tačiau turime tą patį tikslą – muziką, o tai dar labiau mus suartino. Daug bendravome, leidome laiką kartu repeticijose ir filmavimuose, tad nuostabu, kad būtent tokie žmonės yra aplink. Daug padėjome vienas kitam, skatinome, kartu džiaugiamės ir liūdėjome. Užsimezgė daug draugysčių, kurios tikrai tikiu, jog tęsis ir po projekto.

Kaip manai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti tikras nugalėtojas?

Mano manymu, individualybe, bet tuo pačiu ir originalumu parodyti save vis kitaip. Žinantis tai, ką daro, kodėl tai daro ir kam tai daro, bet nearogantiškas. Išskirtinis, ryškus, įsimintinas ir atviras žiūrovui – nes žmonės arba tave priima ir balsuoja – arba ne.

Ar pagalvoji apie galimybę dalyvauti „Eurovizijoje“, kaip tą padarė praėjusių metų „Lietuvos balso“ nugalėtoja Monika Marija?

Tokia svajonė kirba dar nuo vaikų „Eurovizijos“ laikų. Visada sakiau, kad kai užaugsiu -dalyvausiu suaugusių „Eurovizijoje“. Jei ne šiais metais, galbūt kitais, bet tikrai manau, kad toks metas ateis.