Antro vaikelio besilaukianti E.Daugėlaitė: „Mūsų šeimai svarbus atviras ir betarpiškas bendravimas“

Egle, panašu, kad dabar visas pasaulis su jumis motinystės atostogose. Kaip atrodo tos laukimosi dienos? 

Tikrai keistas sutapimas, jog kai pristabdžiau savo aktyvią profesinę veiklą ir teko „sėdėti“ namuose, viskas taip pasisuko, kad Lietuva užsidarė kaip ir kitos viruso paveiktos šalys.

Skirtumas tik tas, jog šiuo laikotarpiu panašu, kad vienišumo jausmas man nebus pažįstamas. Taip pat ir nuobodulys. Visada yra ką tvarkyti, ką linksminti, veiklų reikia prigalvoti, naujų žaidimų. Knygas skaityti pavyksta tik tuomet, kai vaikas miega. 

Karantino metas vieniems patinka dėl galimybės atsipūsti, kitiems – norėjosi sienas griauti. Kaip šį laikotarpį išgyvena jūsų šeima?

Nežinau, namai – mano tvirtovė, labai gera juose. Taip, su mažu vaikeliu kvadratų skaičius greitai tikrai susitraukia, nebėra tiek veiklos, kiek turėdavau anksčiau, be abejo, ir mes patys pavargstame eiti keliais aplink ir vis ieškoti naujų pramogų. Jau atrodo internetu pripirkau visokių aktyvių žaidimų, tačiau ir tie atsibosta. Nėra kitų vaikų šalia, nėra supynių – nuobodu. Bet.. kaip aš sakau, ir tai praeis. Pirmojo Karantino metu visi gamino, buvo gražu žiūrėti į tuos kepinius, trijų patiekalų vakarienes įprastą dieną, tobulą stalų serviramimą. Panašu, kad dabar tam laiko per daug nelieka, darbų metams baigiantis daug, reikia pasirūpinti šventine dvasia, kad ir mažesniame rate tai – svarbu, tad laiko virtuvėje ne visi turi.

Laukiatės vaikelio, ar dėl pasaulinės pandemijos apkarto šis gražus laikotarpis?

Labiau sakyčiau ne apkarto, o atsirado dar daugiau nerimo dėl sveikatos. Laikotarpis ne ką mažiau gražus, gal tik tiek susikoncentravimo į save, savijautą, nėra, nes kitam vaikui taip pat reikia labai nemažai dėmesio. Stengiamė pasidalyti darbais. Labai vertinu vyro pagalbą, padėjo ir artimieji, kol buvo įmanoma. Laikas skriete skrieja, žiūrėk, jau perkopta paskutinio trimestro žyma.

Kaip prisitaikėte prie naujo gyvenimo būdo?

Pradėjome stropiau planuoti savaitės meniu, stengėmės viską kiek įmanoma sustyguoti, ir kartais visai šauniai pavykdavo. Taip pat daug vaikščiojome gryname ore, dabar mums žinomos visos aikštelės, kuriose yra supynių, tik privengiame, kai jose yra kitų tėvelių su atžalomis. Vaikų juk nesustabdysi, lekia pažindintis.

Kada atsikvėpiate?

Vaiko pietų miegas visada leidžia atsipūsti, pačiai ištiesti kojas, kažką pažiūrėti ar paskaitinėti. Puiku, kai yra maisto ruošinių iš anksto, tada tikrai galima pailsėti.  Diena pralekia akimirksniu, jau su mūsiškio pirmagimio energija ir aktyvumu tai tikrai.

Esate didžiulė tradicijų puoselėtoja? Kaip sutikote šventes?

Tradicijas mėgstu, dabar mes kuriame savas. Kūčios be lietuviškų patiekalų būtų skurdžios, namai be kalėdinių dekoracijų arba Kalėdos be kvapnių kepinių bei kisieliaus, kurio atsigeri visiems metams į priekį – taip pat nebūtų Kalėdos. Tą jausmą ir kūrėme.

Prieš karantiną, per šventes paprastai patys važiuodavome per kelias vietas arba pas mus atvykdavo tėvai, sesė, aplankydavome vyro senelius. Augant vaikams, manau, į mūsų namus grįžta tas kalėdinis džiaugsmas ir nuostaba. Iki pat šiol mano tėvai prisimena su kokiu džiaugsmu Kalėdų senelio laukdavau aš. Klijuodavau nuorodas jam namuose, laukdavau, kada jis ateis, iki kol miegas palauždavo. Labai tikiuosi, kad bendromis jėgomis ateityje pavyks sukurti nuostabias Kalėdas šeimos mažiausiems.

Kokios jos buvo šiais metais?

Kamerinės ir net neabejoju, kad niekas nepyko, jog telefonai gulėjo ant stalo. Tiesioginės transliacijos turėjo vykti visiems seneliams. Ir vaišių stalas buvo kuklesnis.

Nežinau, ar tai galima vadinti tradicija, gal greičiau vertybe, tačiau mūsų šeimai yra svarbus atviras ir betarpiškas bendravimas. Kai mano močiutės buvo su mumis, prisimenu, vykdavo ir sekmadieniniai pietūs, ir stalai dosniai būdavo nukrauti firminiais patiekalais. Dabar mama su tėčiu turi savo patiekalus, sesė taip pat, kai jau pasimatom, kokį skanų desertą paruošia. Man patinka, kai prie didelio šeimos stalo visi turi savo vietas, ir kai visos kėdės užimtos, žinai, šiandien namie šventė – visi drauge. To ir palinkėsiu visiems, išlaukti, neskubėti ir prie vieno stalo sėsti tik tada, kai tikrai žinosit, kad tai daryti yra saugu ir ramu. Juokauju, kad šiais metais, jei situacija pagerės, galėsime žiemos šventes, naujus metus, gimtadienį per
Vasario 16-ąją paminėti. Labai tuo tikiu.

Ar turite patiekalą, be kurio neįsivaizduojate šventinio stalo? 

Vyro šeima atnešė virtinukų su grybais tradiciją, mano krašte stalas be maltų sėmėnų, kanapių ir druskos su karšta virta bulve buvo neįsivaizduojamas, mamos mama darydavo cibulynę (taip jos ir nepamėgau), o tėčio mama visada išvirdavo gigantiškų pupų, Kalėdoms neapsieita be keptos vištos ar kitos mėsos kepsnio, taip pat močiutė visada sukdavo kastinį. Labai džiaugiuos, kad nors mes su sese išsaugojom močiutės receptą ir mokėmės sukti kastinį su ja drauge, tačiau tik tėčiui, jau po močiutės mirties nuolat jį sukant, pavyko atkurti šilkinio burnoje tirpstančio Onutės Daugėlienės kastinio receptą. Kaip sakau, jei paprastas žmogelis neprirašė knygų, nedokumentavo savo gyvenimo vaizdo formatu, jo atminimas gyvas gali būti per skonį ir kvapą – receptus, kurie eis iš kartos į kartą.