Visai neseniai pasidalijęs žinia apie antro vaikelio laukimą, dainininkas Linas Adomaitis (44) su žmona Irma Adomaitiene (36) šiandien gyvena džiugiu laukimu. Ir nors šie metai daug kam gana sudėtingi ir sunkūs, Lino šeimoje nestinga pozityvių minčių ir tikėjimo gražiu rytojumi. Apie laukiamą šeimos pagausėjimą, mūzas, santykius, dukrą Saulę ir šventes L.Adomaitis kalbasi su Žmonės.lt ir dalijasi jaukia šeimos fotosesija.
Papasakokite, kokiomis nuotaikomis ir mintimis gyvenate, kai sužinojote apie antrą vaikelį? Ar žinia buvo netikėta?
Taip, ši nuostabi žinia buvo kiek netikėta. Žinoma, jau kalbėdavome su Irma, kad Saulytei reikėtų broliuko arba sesutės, todėl sužinojus apie ateinančią gyvybę mūsų visų sielos užsiaugino dar didesnius sparnus. Esame labai pakylėti.
Ar jaučiatės pasiruošę gausesnei šeimai, nes jau yra dukrelė, viskas bus kitaip, negu pirmą kartą. Ar šįkart jaučiatės ramesni?
Nors ir jaučiamės ramesni, o kai kurie klausimai laukiant antro vaikelio daug aiškesni, tačiau esant pasaulyje tokiai situacijai stengiamės būti atsargūs. Esame atsakingi už naujo žmogaus kelionę į šį pasaulį. Ir mes tikrai pasiruošę gausesnei šeimynai. Suprantame, kad viskas bus kitaip, ir su džiaugsmu bei viltimi laukiame naujo etapo.
Dukrai sukūrėte žinomą dainą „Vandenynai“ – ar dabar, situacijai kartojantis, bus ir naujas hitas antrajam vaikeliui?
Turiu tokių minčių (šypsosi). Tik dar brandinu jas. Kol nežinome, ar tai berniukas, ar mergaitė – į naują šeimos narį pilvelyje kreipiamės „leliuk“. Kiek vėliau, sužinojus vaikelio lytį, susidėlios ir mintys, harmonija, melodija, ritmas. Palieku tai mūzoms. O jos tikrai atkeliaus savo laiku. Pasistengsiu jas pagauti ir nuoširdžiai supakuoti, tarsi dovaną.
Yra toks stereotipas, kad menininkams geriausiai kuriasi, kuomet gyvenimas pilnas nežinios, bohemos, kančios. Jūsų gyvenime viskas atrodo tobulai gražu – tad kas jus įkvepia kurti? Ar šeima gali būti kūrybos mūza?
Šeima yra pagrindinė kūrybos mūza. Nes tikra šeima – tai džiaugsmai ir rūpesčiai, pakilimai ir išbandymai. Čia, kaip vandenyne, vyrauja bangos, kuriose mes – tarsi banglentininkai: tai ant bangos, tai leidžiamės žemyn, kartais krentam, kartais panyram ir vėl pakėlę galvas įkvėpiam oro, ištiesiam ranką ir sugriebę ištraukiame mylimą žmogų, kad nenuskęstų, o kitą kartą mylimas žmogus išgelbsti mus. Svarbiausia, kad vanduo būtų veržlus, banguotas, gyvas. Neleiskime jam užsistovėti ir gliaumyti.
Dar apie mūzas. Apie pačias tikriausias. J. S. Bachas yra įtakingiausias visų laikų kompozitorius, menininkas. Jo pavardė išvertus iš vokiečių kalbos reiškia upeliukas, tačiau muzikinis pasaulis jo muziką vadina vandenynu. Bachas susilaukė 20 vaikų ir sukūrė nemirtingus šedevrus. Jo kūrybos mūzos buvo Dievas ir šeima. Taigi tikroji mūza – tai ne tik sukurti, bet ir suteikti kūriniui išliekamąją vertę.
Ką jums reiškia tie dveji metai su dukra – ko išmokote, kas nustebino, kėlė daugiausiai džiaugsmo, o gal – nerimo?
Nesuvokiu kaip greitai tie dveji metai praskriejo. Kiek daug visko įvyko ir kiek naujų jausmų užgimė drauge su dukra. Prasiplėtė mano jausmų amplitudė – daug kur tapau ryžtingas, spontaniškas, drąsus, ramus, bet lygiai taip pat ir atsargus, neramus, dėmesingas. Rodos, jau išmokau žiūrėti ne tik savo, bet ir jos akimis.
Dabar, kai Saulė jau pradeda samprotauti ir kalbėti, mes daug šnekučiuojamės ir juokaujam. Aš jos paklausiu „Saule, kur naujus?“ ir ji pradeda kikenti. O netrukus ji prieina ir pakėlusi galvą manęs paklausia: „Tėti, ką tu, į kašę įdedi?“ – tuomet jau aš juokiuosi.
Ką jums apskritai reiškia būti tėčiu? Koks esate tėtis – ar liekate vienas su dukra, ar turite vien tik judviejų laiko?
Likę dviese namuose, mes truputį pasileidžiame plaukus: užsidedame vinilinę plokštelę, klausome, šokame arba sėdime ant jos žaidimų kilimėlio ir dėliojame lego. Pristatome ištisus miestus su pilimis, žaidimų parkais, traukinių stotimis. Kai pasidarau kavos – leidžiu jai įkišti į puodelį pirštuką ir paragauti, o tada valgome pyragą ir ragaujame medaus. O taip, kol kas medus – tai tas kodinis žodis, kuris labai gerai veikia, kai noriu ją kur nors nukreipti. Bet geriausia, kas gali būti – tai šokinėjimas ant lovos ir važinėjimas po kambarius su paspirtuku. Būti tėčiu labai gera.
Jūsų santykiai su žmona laikomi pavyzdiniais, tačiau vaikų atsiradimas šeimoje, deja, dažnai porai būna didelis išbandymas, po kurio neretai įvyksta skyrybos. Taigi – kaip keitėsi/augo judviejų santykiai? Ar mokate būti ne tik gerais tėvais, bet ir gyvenimo partneriais? Gal turite taisyklę, kuri jums veikia?
Mudu su Irma stengiamės atsakingai elgtis su priesaika, kurią davėme Dievo akivaizdoje. Tą saldžiausią gyvenimo dieną mes vienas kitam prisiekėme amžiną meilę ir Aukščiausiasis ją palaimino. Mūsų ištarti žodžiai „ir džiaugsme, ir varge“ aiškiai nusakė, kad gyvenime gali būti visko. Ir būna visko. Išbandymai visiems duodami ne tam, kad parklupdytų, o kaip tik – pakeltų ir sustiprintų. Bet tai koks džiaugsmas aplanko, kai išsisklaido visi debesys ir pradeda šviesti saulė! Tuomet išties supranti, kas yra džiaugsmas.
Mums gera ir lengva eiti kartu, nes vertiname džiaugsmą. O į problemas žiūrime be panikos. Daug ką gyvenime priimame kaip Dievo valią. Todėl mudviem santuokoje ypatingai svarbi mintis yra: „ką Dievas sujungė – žmogus teneišskiria“. Žinote, nešiojant širdyje šią mintį, apie skyrybas net ir nesinori galvoti, o iššūkius priimame kaip savaime suprantamą gyvenimo tėkmės procesą. Tik taip nepasiduodi silpnumo akimirkoms.
Kaip gyvenate šiais neramiais laikais? Karantinas šeimas paveikė skirtingai, – vieni skyrėsi, kiti kaip tik atrado stipresnį ryšį. Ką jūsų šeimai reiškia šis keistas laikas?
Prieš kelias dienas žiūrėjome vieną pramoginę TV laidą, kur žinomi Lietuvos aktoriai parodijavo įvairius visuomenės veikėjus. Juokėmės ir su žmona sakėme, kad šiandien jie verti pačių didžiausių aplodismentų. Jie pakylėja žmonių sielas iš tos baimės ir nerimo. Šou pasaulio žmonės neužsidaro namuose todėl, kad tie, kurie kitapus ekrano vieniši karantinuojasi namuose bent kiek pralinksmėtų ir nukreiptų savo mintis. To ypatingai reikia šiandien. Ir net neįsivaizduoju, ką žmonės darytų be pozityvaus ir meninio turinio?
Šis laikas emociškai nėra lengvas daugeliui žmonių, todėl palaikyti vieniems kitus, padėti, sustiprinti, pasikalbėti yra būtina. Mūsų Saulė neseniai išgirdo „Saulės kliošo“ dainos priedainį „Paskambink man, jei tau liūdna“. Dukrytė iš karto pagriebė savo žaislinį telefoną ir pridėjusi prie ausytės sako: „Reikia paskambinti, nes mergaitei liūdna“.
Taigi nors ir negalime susitikinėti, bet pasiskambinti juk niekas nedraudžia. Šiuo metu stengiamės bendrauti, bendrauti ir dar kartą bendrauti.
Tikiu, kad su žmona pasikalbate apie tai – ar du vaikai yra tai, kas sukurs visišką pilnatvę? Galbūt pasvajojate ir apie dar gausesnę šeimą?
Na, gal J. S. Bacho nepralenksiu, bet stengtis verta (juokiasi). Žinote, kol kas tokių minčių dar nėra, tačiau į klausimą „kiek vaikų norite?“ dar tik ką susituokę atsakėme: „Kiek Dievas duos“. Vaikai – tai didžiausia gyvenimo dovana, todėl jūsų klausimą priimu kaip nuoširdų palinkėjimą (šypsosi).
Ko tikitės iš kitų metų? Dauguma laukia 2020-ųjų pabaigos tarsi simboliškai, tikėdamiesi, kad kiti metai bus „normalesni“ visomis prasmėmis. Kokie jūsų lūkesčiai?
Be abejo, kitais metais svarbiausias įvykis šeimoje – vaikelio gimimas. Svarbiausia dabar Irmos ir visos šeimos sveikata. O bendrai mąstant, tai labai pasiilgau gyvų susitikimų su draugais ir, žinoma, nevirtualių koncertų. Viliuosi, kad šis etapas užaugins visiems tikrą ilgesį ir kiti metai sugrąžins tai, ko dabar taip trūksta. Būkime optimistai. Viskas bus gerai!
Kaip šiemet sutiksite Kūčias, Kalėdas, Naujuosius? Pas artimuosius vykti negalima – ar dėl to labai nusiminėte?
Čia visai gerai tiktų Arvydo Sabonio žodžiai: „Ar dabar išbėgt į aikštelę, o paskui visai neišbėgti, ar truputį palaukti ir tada išbėgti?“ Šiame laike ypatingai svarbu suprasti, kad tai ne šiaip sloga, o pasaulinė pandemija ir Lietuva lyderiauja blogąja to žodžio prasme. Aš visai nenusiminiau, o priimu šią situaciją tokią, kokia ji išties yra. Ir ne tik matau, kaip aukojasi Lietuvos medikai, bet ir klausau protingų valdžios nurodymų. Taip pat savo elgesiu ir pavyzdžiu stengiuosi rodyti solidarumą stabdant pandemiją. Anądien kalbėjau su geru draugu vaizdo skambučiu. Nutarėme lygiai taip pat susiskambinti ir per šventes: kartu bent per atstumą pakelti taurę vyno, pažiūrėti fejerverkus, jaukiai paplepėti.
Šios šventės bus kitokios. Ir puiku! Svarbiausia – visų šeimos narių sveikata. Be to, pasiilgti ir apsikabinti bus malonu tuomet, kai vėl bus saugu išbėgti į aikštelę.
Jums, kaip atlikėjui, šios šventės turbūt neįprastos ir dėl to, kad nereikės koncertuoti?
Na, praėjusias šventes taip pat su šeima praleidau Ispanijoje, kur viešėjome net pusę metų, tad teko atsisakyti 70 koncertų. Ir nieko. Už tai taip išsiilgti vasaros koncertai praėjo su tokia ugnele, kad įstrigs visam gyvenimui. Taip bus ir po šio karantino. Visiškai dėl to nesikremtu. Tačiau meldžiuosi už tuos, kurie rizikuoja savo gyvybėmis gelbėdami sergančius žmones. Tai dabar yra svarbiausias dalykas.
Ar turite savo šeimoje kokių nors šventinių tradicijų, kad ir visai paprastų – nuo kokio nors skanėsto valgymo iki filmo?
Kasmet susitinkame artimiausių šeimos narių rate. Kadaise važiuodavome pas senelius, o dabar pas tėvus. Man labai graži tradicija, kai mano tėtis palaimina stalą, visi sukalbame padėkos maldą ir laužiame vieni kitų kalėdaičius, linkėdami įvairiausių dalykų. Tai būna vienas iš tų vakarų, kai visi prie bendro stalo šnekamės, žiūrim kokią televizijos programą ar koncertą.
Pavyzdžiui, pernai Kūčias sutikome saulėtoje Fuerteventūroje. Tėvai atvyko sutikti šventes kartu. Tai buvo labai įsimintinos Kalėdos. Pamenu, kepėme tik ką pagautą tuną ir įvairiausias jūros gėrybes, juk gyvenome prie pat vandenyno kranto. Pamenu, mama sakė: „Na, per Kalėdas dar niekada nevaikščiojau basa vandenyno pakrante“. Jie buvo tokie laimingi. Iki dabar prisimename. Tėtis anądien prasitarė, kad norėtų kada nors sugrįžti į šią nuostabią salą.
Ar, gimus dukrai, sugrįžo nostalgiški jūsų paties vaikystės švenčių prisiminimai? Gal pasidalintumėte kokiu nors iš jų?
Oi, tikrai grįžo! Ir ne vienas. Koks nuostabus yra vaikiškas pasaulis, kuomet tu visa savo esybe pasineri į būseną „čia ir dabar“. Pastaruosius 10 metų iki dukrelės gimimo nuolatos gyvenau keliais žingsniais į priekį: atsikeli ryte, bet jau galvoji apie darbo susitikimą, susitikimo metu jau mąstai apie rytojaus koncertą, iškart po koncerto jau mintimis keliauji dar kažkur į rytojų. Ir taip gyveni, bet, rodos, nėra dabarties – vien ateitis, strategijos, planai ir lenktyniavimas su laiku. Prisipažinsiu, buvau pavargęs nuo to. Todėl kelionės leisdavo grįžti į tą būseną „čia ir dabar“.
O su Saulės atėjimu ir pilnavertiška dabartimi grįžo begalės vaikystės prisiminimų. Vakar prisiminiau labai gerą būseną, kai guliu prie jūros ant smėlio, užmerktomis akimis žiūriu į saulę ir matau tokią gražią oranžinę šviesą, taip aiškiai girdžiu bangas, jaučiu vėją. Tą akimirką suprantu, kad plaučiai prisipildo laimės. Nelieka nei praeities, nei nuoskaudų, nei ateities, nei planų – vien oranžinė šviesa ir tas jausmas...
Ko palinkėtumėte skaitytojams švenčių proga?
Šių dienų kontekste labai linkiu sveikatos ir stiprybės, draugiškumo ir kantrybės, daug daug meilės ir jaukaus Kūčių stalo šeimos rate. Būkite visi palaiminti, ir būkime visi laimingi!
