Anykščiuose restoraną atidariusi Justė Arlauskaitė-Jazzu: „Laukiame kiekvieno tokio, koks yra – baso, nuoga širdimi, ieškančio...“

Spėlioti nereikia, kas idėjos autorius?

Taip, pavadinimas mano (juokiasi). Atsidarėme vos prieš mėnesį, pirmą savaitgalį rinkosi įvairi publika, bet atkreipiau dėmesį, kad žmonės geranoriški, smalsūs, atsipalaidavę. Net sakyčiau, išsiilgę kultūros, gražios muzikos, puikios vietos, kur galima praleisti vakarą, naktį su daugybe pašnekesių ir gardžiu maistu.

Kol kas sunku nusakyti „Basi Basi“ svečią, bet laukiame kiekvieno tokio, koks yra – baso, nuoga širdimi, ieškančio, bendruomeniško, norinčio prisidėti prie mūsų kūrinio.

Pavadinimas „Basi Basi“ man toks literatūriškai lietuviškas, primena poeziją, akyse stoja vaizdas, kaip einame basi į rasotas pievas, grožimės horizontu. Mūsų restoranas, galima sakyti, stovi upėje – kur pažvelgsi pro langą, ją pamatysi, dar – krioklius, pievas.

Kodėl restoraną atidarėte Anykščiuose? Jazzu atrodo toks didmiesčių vaikas.

Mano vyras Donatas yra anykštėnas, ten gyvena draugai Giedrė ir Erikas Leitonai – su jais kartu ir atidarėme restoraną. Giedrė – menininkė, Erikas – puikus virtuvės šefas, tai šilti, kupini idėjų žmonės.

Gal tik atrodo, kad esu didmiesčių vaikas, tačiau kai turiu progą, bėgu kuo toliau į mišką, kuo toliau į kaimą ieškoti ramybės, gamtos prieglobsčio. Bet Anykščius pavadinti provincija man neapsiverstų liežuvis – tai toli gražu nėra apleistas kaimas. Tai žavus miestelis, kurį norisi puoselėti. Anykščiai atsigauna, čia atvažiuoja daug jaunų šviesių žmonių. Norime būti puikus traukos centras jiems.

Gal ir be restorano yra ko į Anykščius važiuoti – ten gyvena Donato artimieji?

Taip, dažnai aplankome jo mamą, labai gera. Donatas man vis parodo dar nematytų savo vaikystės vietų – kur po medžius karstėsi, kur prie upės ėjo. O nuostabesnio ir patogesnio dviračių tako nesu mačiusi! Veiklos apstu – nuo istorinių vietų lankymo iki vandenlenčių parko, o kur dar įvairūs festivaliai, net garsusis „Purpurinis vakaras“.

Vos restoranas pradėjo veikti, ten įsitaisė pianinas?

Tai kad šis instrumentas – nedaloma mano kūno dalis. Prie pianino gimsta kiekviena mano daina, kad ir kur būčiau – dairausi instrumento, jei nėra, mane tarsi aplanko neišsipildymo jausmas. Dar net nežinojau, koks ir apie ką bus restoranas, bet pianiną jau buvau numačiusi atgabenti. Ir, žinoma, jis naudojamas nuo pat pirmo vakaro.

Sielai peno jau yra, o kas lėkštėse?

Kuriame legendą kartu su virtuvės šefu Barintu Čepkaičiu. Juokaujame su juo dėl vardo – toks gimęs prie baro (juokiasi). Jau po pirmųjų vakarų buvo išgirti rūkytų bulvių kroketukai, keptų topinambų sriuba su kalendromis, trumpai rūkyta lašiša su rugine duonele. O hitas – befstrogenas. Pasirodo, žmonės buvo išsiilgę šio paprasto patiekalo, mūsų jis – su ypatingu šefo prisilietimu. Apskritai pasaulio virtuvę norime artinti prie lietuviškosios sezoninės. Dairomės vietos ūkininkų.

O štai mano niša – marinuoti, rauginti dalykai! Sakyčiau, kol kas primiršti, pamažu atrandami iš naujo, kiek keliavau – dabar pats bumas raugintų bei marinuotų daržovių, vaisių geriausiuose restoranuose. Mes juos vertiname, kol turime gardžiai tokius produktus mokančias paruošti močiutes. Tai labai sveika. Rauginti – tai ne tik neelegantiškieji kopūstai, tai ir pomidorai, ir kriaušės.

Iš tiesų dar gryniname gastronominę kryptį, artėjame prie lietuviškos fusion virtuvės, nes mes turtingi – turime tokių gamtos turtų.

Esate labai užsiėmusi, kokia tikimybė važiuojant į „Basi Basi“ mums sutikti garsiąją Jazzu?

Žiemos mėnesiai užimti, ypač švenčių laikotarpis. Sausį skraidysiu tarp Londono ir Lietuvos, nes įrašinėsiu albumą, vasarį manęs laukia penkios arenos. Bet, žiūrėk, važiuojame su Donatu po darbų namo ir sugalvojame pasukti į Anykščius – bent porai valandų. Pavasariop ten būsiu tikrai dažnai.

Atidarėte restoraną, nuskambėjo žinia, o paskui ją atslinko ir kai kurių žmonių abejonė: matėme tokių idėjų – po metų užsidarys.

Nežinau, kaip žmonės gyvena su ta negatyvia gaidele... Nėriau į verslą stačia galva, labai tikėdama. Visada reikia užsidegimo. Nei dėl muzikos, nei dėl restorano neketinu taikytis prie kitų – darau, kaip jaučiu, kaip pačiai patinka, žiūrėsim, kas iš to išeis. Be to, esu viena iš keturių idėjinių vadų ir tuo džiaugiuosi. Tikiu, kad bet kuri su meile įgyvendinama idėja klesti. Zirziantiems galiu palinkėti daugiau nuoširdumo ir nesimatuoti kitų žmonių nesėkmių istorijų.

Šie metai jums – ypatingų virsmų? Jau vien ką reiškia kardinaliai pakeista šukuosena. Šie virsmai – iš džiaugsmo, nerimo, kur jie veda?

Visada gyvenu virsme, šie metai itin intensyvūs: baigiu įrašyti du albumus, Londone pasirašiau gerą sutartį, atidariau restoraną. Daug keliavau koncertuodama, apvažiavau Europą, ilsėjausi Balyje, Tailande. Prirašiau poezijos, dienos šviesos laukia eilėraščių knyga. Daug turiu ir asmeninių planų bei iššūkių. Tik spėk laviruoti.

Asmeninių planų? Gal kurį nors galite atskleisti?

Ne! (Juokiasi.) Su Donatu kalbame apie šeimą, sąjungą, bet turime naują vaiką – restoraną. Svajojame ir apie namą ant ežero kranto, o kaip bus, matysime.