Apie albanų mokslininkę, žuvusią nuo diktatoriaus rankos, Lina Itagaki papasakojo komiksais

Festivalyje, kuris vaikus ir jų tėvus į Anykščius kviečia nemokamai, Lina Itagaki ne tik pristatys savo naujausią komiksų knygą, bet ir papasakos apie garsiąją Albanijos mokslininkę ir disidentę, su vaikais kalbėsis apie evoliuciją ir revoliuciją. Festivalyje Lina taip pat surengs savo kūrybos dirbtuves „Gedimino sapno giria“, kuriose su vaikais mėgins įsivaizduoti, kaip atrodė Lietuva ir Vilnius tais laikais, kai medžiojo Gediminas. Dirbtuvėse bus kuriamas girios, kurioje Gediminas prigulęs susapnavo geležinį vilką, vaizdas arba sapnas.

Festivalio „Nuotykiai tęsiasi!“ rengėjai neslėpė nuostabos išgirdę, kad lietuviai komiksų knygoje atkūrė Albanijos mokslininkės istoriją. Kaip tokios istorijos, Lina, tave pasiekia?

Va, ima ir randa tos istorijos mane! Praėjusią vasarą susitikti pakvietė Vytenė Saunoriūtė Muschick. Vokiečių kalbos vertėja, į vokiečių kalbą išvertusi Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ papasakojo savo idėją – sukurti komiksą albanams apie jų mokslininkę ichtiologę (žuvų tyrinėtoją), kurią dar visai jauną nužudė diktatorius. Nors tuo metu jau turėjau knygų projektų per akis, negalėjau atsisakyti – mane sudomino Sabiha Kasimati asmenybė – ji buvo stipri, drąsi, protinga moteris.

Buvo įdomu ir tai, kad Albanijoje dar nelabai kalbama apie tamsiąją jų diktatūros pusę, nes diktatorius Enver Hoxha mirė tik 1985 metais, o komunistinis režimas Albanijoje baigėsi panašiu metu kaip ir Lietuvoje. Diktatoriaus dukra ir pasekėjai vis dar gyvi, taigi, man atrodė, kad šis komiksas būtų svarbus žingsnis pradėti su vaikais kalbėtis apie nutylimą istoriją... Na ir žinoma, labai norėjau pamatyti Albaniją, taigi pasakiau TAIP.

Apie Albaniją visiškai nieko nežinojau, pamačiau ją tik tada, kai nusprendėme kurti komiksą. Su komanda lankėme muziejus, susitikome su žmonėmis, kurie mums pasakojo istorijas ir iš gabaliukų sudėliojome istoriją. Scenarijų komiksui sukūrė Vytenė, o tekstus sutvarkė rašytojas  Marius Marcinkevičius. Derinome viską trimis kalbomis  – lietuvių, anglų ir albanų. Kai visi sutarėme ir sudėjome visus taškus, aš nupiešiau komiksą.

Papasakok, prašau daugiau apie savo knygos heroję.

Sabiha Kasimati gimė 1912 metais, Turkijoje, gydytojo šeimoje. Į Albaniją šeima grįžo, kai Sabihai buvo 15 metų. Ją priėmė mokytis į prancūzų licėjų Albanijos nacionaliniame licėjuje ir  Sabiha tapo pirmąja mergaitė priimta į licėjų. Kalbama, kad panašiu metu tame pačiame licėjuje mokėsi ir būsimasis Albanijos diktatorius Enveras Hoxha. Licėjuje Sabiha išmoko prancūziškai, o jį baigusi tapo mokytoja. Gavusi valstybės stipendiją jaunoji mokytoja išvyko studijuoti biologijos į Italiją. Studijas baigusi su pagyrimu ji parašė diplominį darbą „Albanijos gėlųjų vandenų ichtiologinė fauna“ ir dedikavo jį savo tėvynei. Turino universitetas jai pasiūlė profesorės vietą, bet ji nusprendė grįžti į Albaniją.

Savo šalyje ji tęsė mokslo darbą, sugalvojo sukurti mokslo muziejų su Albanijos faunos ir floros kolekcija, biblioteka bei laboratorija... Karališkasis Albanijos institutas jos idėją palaikė, ji tapo muziejaus kuratore ir pati ėmė rinkti eksponatus. Per vieną tokią ekspediciją ji netyčia pamatė lagerį, kuriame kalėjo diktatoriui neįtikę šalies piliečiai.

Po to, kai nežinia kur, o greičiausiai tame pačiame lageryje, dingo keletas jos draugų mokslininkų, Sabiha nuėjo pas diktatorių ir pasakė: „Baik persekioti mūsų žmones. Kodėl žudai išsilavinusius? Kaip tu galvoji atkurti šalį? Su kalviais ir batsiuviais?“ Tokie jos klausimai nieko gero nežadėjo. Iš pradžių spaustuvėje dingo jos monografija „Albanijos žuvys“, o 1951 metais, kai prie sovietų ambasados sprogo bomba, ji buvo apkaltinta terorizmu. Į kaltinamųjų sąrašą pateko 22 šalies intelektualai, tarp jų vienintelė moteris – Sabiha Kasimati. Be jokio teismo juos visus nužudė po 6 dienų. Sabihai buvo tik 39-eri.

Lina, ar gali taip būti, kad viena istorija komiksams tinka, o kita – nelabai? Ar buvo lengva Sabihos istoriją paversti komiksų paveikslėliais?

Manau, bet kokią istoriją galima paversti komiksu. Paprastai iš pradžių rašomas scenarijus, jame būna sugalvota, ką reikės nupiešti, o ką parašyti.

Sabiha buvo išsilavinusi ir drąsi moteris. Juk tikrai reikėjo drąsos penkiolikmetei atsidurti gimnazijoje vienai tarp berniukų. Mokslininkė siekė savo tikslų nekreipdama dėmesio į politinę situaciją – jos neišgąsdino nei Musolinio fašizmas, nei Albanijos diktatūra. Tik retas išdrįsta ateiti pas diktatorių ir į akis pasakyti, kad jam nepritaria...

Sabiha komiksą piešti buvo smagu. Marius Marcinkevičius sugalvojo, kad jei istoriją pasakoja žuvys, tai ir visas pasaulis turėtų būti matomas žuvies akimis. Taigi žmones vaizdavau žuviškus, o diktatorių – kaip tikrą jūros velnią.

Greičiausiai atsirado ne vienas, kuris sakė, kad Albanija nuo Lietuvos – gana toli. Kodėl mums tai turėtų būti įdomu?

Komiksas yra tokia knyga, kurią įdomu, o ir lengva greitai perskaityti. Dar komikso forma suteikia lengvumo istorijai, kurią pavertus tiesiog tekstu, gal būtų ne taip įdomu skaityti. Ypač, kai  pasakojame nežinomo žmogaus iš nežinomos šalies biografiją. O, štai, kai su paveiksliukais –ima ir susiskaito.

Sabiha istorija gali pasirodyti įdomi tiems, kuriems patinka istorijos apie stiprias, drąsias moteris. Arba tiems, kuriems patinka žuvys. Na ir, žinoma, istorija.

Stipriai sumažėjęs pasaulis per pandemiją tarsi vėl nutolo, mažiau judame, mažiau tyrinėjame pasaulį patys. O gal dabar kaip tik geras laikas skleistis fantazijai ir kūrybai?

Per karantiną mano darbai sustojo. Žinau, ne man vienai, kolegoms – irgi. Ir dirbti nebuvo jokio noro. Žinojau, kad po karantino darbai užgrius, taip ir nutiko, dirbu visą vasarą, o ir naujų planų – daugybė.

Jūsų su Jurga Vile išleista knyga „Sibiro haiku“ tapo skaitomiausia knyga bibliotekose, rodos, tiek laiko praėjo, o ji vis dar – nugalėtoja. Kaip paaiškintum tokį knygos populiarumą?

Mes su Jurga tik kilsčiojam antakius ir rankas – nesuprantam, negalime paaiškinti.

Kodėl pasirinkai komiksų žanrą?

Komiksai pas mane atėjo patys. Kai studijavau Dailės akademijoje ir vis ką nors paišeliodavau, šiaip sau, ne studijoms, išgirdusi ar perskaičiusi įdomią frazę, ją užrašydavau, o tada nupiešdavau. Nejučiomis pradėjau jungti tekstą su vaizdu, o tada sužinojau apie komiksus. Štai ir užėjo noras juos piešti.

Komiksai gana sunkiai skynėsi kelią į Lietuvos skaitytojų širdis, dabar, rodos, situacija keičiasi. Gal ir tu prie šito prisidėjai? 

Kadangi lietuviškų komiksų knygų tiek mažai, neabejoju, kad kiekvienos knygos indėlis yra svarbus ir didelis. „Sibiro haiku“ irgi prisidėjo, kad skaitytojai suprastų, jog komiksų būna visokių. Tai ne tik linksmos istorijos su juokingais piešinukais.

Ką galima išskaityti komiksuose, ko nėra knygose? 

Tai, kas knygose aprašoma žodžiu, komikse būna nupiešta, todėl reikia skaityti vaizdą. Tai pagreitina skaitymo procesą. Arba knyga netenka gražių, vaizdingų aprašymų, čia jau – kaip pažiūrėsi.

O kokius komiksus pati mėgsti? Turi mylimą komiksų herojų?

Aš mėgstu keistu stiliumi pieštus komiksus, ne tuos klasikinius. Bet jeigu gera istorija, kaip, pavyzdžiui „Maus“, juk nesvarbu, kaip nupiešta.

Tavo fesibuko paskyroje pradėjo rastis žmogučių istoriniais drabužiais? Kas naujo atkeliauja, ar jau gali išduoti?

Su Valdovų rūmais kuriame kompiuterinį žaidimą, kuris bus nupieštas „Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai“ knygos stiliumi. Piešiu trūkstamus fonus ir personažus.

Linos Itagaki komiksų knygos „Prieš srovę: žuvų draugės Sabihos Kasimati istorija“ pristatymas festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ Anykščiuose vyks rugpjūčio 15 dieną, nuo 13.30, o literatūros dirbtuvės „Gedimino sapno giria“ – nuo 16 val.