Šįkart jus pakviesiu mane sužavėjusį filmą žiūrėti ne namų kino platformoje zmonescinema.lt, o sostinės širdyje kino mėgėjų laukiančioje „Pasakoje“.
„Apie begalybę“, režisierius Roy Anderssonas, 2019 m.
Faktas, kad jaukusis ir mano bent kartą per savaitę lankomas kino teatras pagaliau pradės rodyti festivalio „Scanorama“ brangakmenį, privertė net cyptelėti. Ir pažadu jums, kad pamatę „Apie begalybę“ ilgai galvosite ir lygiai taip pat cyptelėsite, kai tik gausite progą šią juostą kam nors rekomenduoti.
Pernai Venecijos kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotą švedų režisieriaus Roy Anderssono darbą žiūrėjau du kartus. Ir man atrodo, kad galima, o gal net reikia jį žiūrėti du, keturis, septynis kartus. Ir dar negana. Nes taip gilu, taip juokinga, taip apie mūsų visų egzistenciją.
Pamenu, kritikai švedą bandė plakti už tai, kad jis neva kartojasi, nesukuria nieko naujo. Bet ar galima sukurti ką nors naujo apie mūsų sielos opas, kurios vis sukasi istorijos ratu ir lieka begaliniai tokios pačios. Kaip prieš šimtą metų.
Tapybiškas minimalizmas ekrane tiesiog užburia ir kviečia pasivaikščioti per švelnią sapno miglą. Tikrų tikriausia odė žmonijai. Rauda, sukanti amžinybės kaleidoskopą ir tęsianti amžiną pasakojimą apie mūsų būties trapumą.
Ir nieko daugiau sakyti tikrai nereikia... Nepraleiskite. ⦿