Apie darbą kalbėti netradiciškai užsibrėžusios merginos renka pilnas sales

Rasa Jusionytė, Viktorija Aprimaitė / nuage
Rasa Jusionytė, Viktorija Aprimaitė / nuage
Šaltinis: Žmonės.lt
2018-03-22 16:00
AA

Darbe praleidžiame didžiąją savo gyvenimo dalį – maždaug 80 tūkst. valandų, o bendradarbius matome dažniau nei geriausius draugus ar šeimos narius. Taigi, kas gali būti baisiau, nei pradėti rytą su mintimi: „O ne, ir vėl į darbą“?

Projekto „Ką žmonės dirba?“ iniciatorės Rasa Jusionytė ir Viktorija Aprimaitė užsimojo jaunimui papasakoti apie netradicinį darbą ir gyvenimą Lietuvoje. Merginų tikslas – ne tik tikrais pavyzdžiais parodyti, kad yra daugybė profesinių kelių, bet ir suburti, jų žodžiais tariant, „bendruomenę darytojų, o ne kalbėtojų“.

Vis dažniau girdime, kaip svarbu dirbti mylimus darbus, keisti profesiją, jei dabartinė nebeteikia džiaugsmo, ir nebijoti inicijuoti pokyčius. Tačiau kaip?

Rasa Jusionytė: mūsų organizuojamo projekto renginių metu pranešėjai pasakoja apie kelią svajonių profesijos link. Ir tai toli gražu nėra tik sėkmės istorijos. Auditorija išgirsta tikrus pasakojimus apie karjeros pokyčių procesus, sunkumus, nepatogumus ir smagius nutikimus, kurie įkvepia nebijoti žengti pirmus žingsnius savo profesinės svajonės link.

Kodėl jums pačioms ir apskritai jaunimui darbo tema tokia aktuali?

Viktorija Aprimaitė: Mūsų tėvai eidami į darbą galvojo, kad ten dirbs 20 ar daugiau metų. Ši karta kitokia, ji renkasi įdomų darbą, nebijo keisti profesijas, dirba sau. Tačiau kartu atsiranda ir daugelis kitų problemų – reikia greitai išmokti verslumo pagrindų, nes tik iš svajonių neišgyvensi. Renginių metu kalbame ne tik apie įdomius žmones ir jų projektus, bet ir nuoseklius veiksmus, kaip jie savo idėją pavertė verslu.

Svarbiausia kalbėti apie savo idėjas ir neleisti sau prisigalvoti daugybę baimių, kodėl nepasiseks, o imti ir daryti.

Pirmasis „Ką žmonės dirba? renginys susilaukė virš 2000 norinčių, o vietų buvo vos 200. Kas lemia tokį susidomėjimą dar ne visiems žinomu projektu?

Rasa Jusionytė: Darbas sau, nors ir nuostabus pasiekimas, gali būti labai vieniša veikla. Nelabai turi su kuo pasidalinti sunkumais, jei iškyla problemų. Tačiau visi susiduria su tais pačias sunkumais – nesumoka klientai, bijai kelti kainas, pasiilgai komandos ir bendradarbių, kuriems gali ir širdį išlieti, ir pasitarti. Mes siekiame suburti bendruomenę žmonių, kurie vienas kitą palaiko pasaulyje, kuriame yra tiek daug kritikos ir baimių.

Pirmojo renginio sėkmė mus apstulbino. Padeda ir Žinių Radijo laidos, ten savo istorijas pasakojame kiekvieną pirmadienį jau beveik metus. Nuo pirmos laidos gaunu laiškus ne tik iš Lietuvos, bet ir Anglijos ar net Japonijos – jauni žmonės išvažiavę studijuoti ir ten pasilikę įgauti darbo patirties rašo, kad laida griauna jų baimes grįžti ir įkvepia siekti profesinių aukštumų.

Kodėl antrąjį renginį organizuojate Kaune?

Viktorija Aprimaitė: Pirmąjame sulaukėme nemažai svečių ir iš Kauno, tad didžiuojamės galėdamos šįkart atvažiuoti mes. Be to, Kaunas labai keičiasi, nors „Kaunas 2022“ komandos, atsakingos už didžiąją dalį iniciatyvų, nepažįstame, labai smalsiai sekame jų veiksmus ir didžiuojamės atgimstančiu Kaunu. Natūraliai, norisi ir mums susipažinti su miestu bei jo gyventojais.

Kokius pranešėjus šįkart pakvietėte pasidalyti savo istorijomis?

Rasa Jusionytė: Negirdėtus! Arba bent jau ne visiems „mintinai“ žinomus. Austėja Kazlauskaitė, „The Chairs“ įkūrėja, kalbės „Ne apie kėdes, o apie klaidas“. Pati kaunietė, studijavusi Kaune, po studijų pradėjo savo verslą – internetu prekiauja pačiomis įspūdingiausiomis kėdėmis. Tačiau, kuriant savo, o ne dirbant kažkam kitam, būna sunku ir pridarai kalną klaidų. Tad jos kalba bus lyg praktinis gidas kitiems, kaip palengvinti kelią svajonės link. Antrosios pranešėjos – Eglė Jasiukaitytė ir Paulina Stasiūnaitė, geriau žinomos kaip „Nepilkas Vilkas“ vaizdo įrašų kūrybos studija.

Merginos pasakos apie verslo kūrimą su geriausia drauge, kai nieko neišmanai apie verslą, kaip kurti pelningai. Jų kalba vadinsis: „Bijai vilko, eik į mišką“. Ir galiausiai Marius Lucka, žinomas, nes išsikėlė tikslą apkeliauti pasaulį per penkerius metus. Jam artėjant link savo užsibrėžtos svajonės jis pasakos ne visai apie darbą, o apie „savo svajonių mirtį“, nes juk negalima tik dirbti, yra kitų dalykų, apie kuriuos reikia kartais pagalvoti...


Kokie ateities planai? Ar jau organizuojate kitus renginius?

Viktorija: Kol kas gyvename Kauno renginiu. Norisi visą širdį sudėti! Mums labai svarbu, kad nauda būtų tiek klausytojams, tiek pasakotojams. Ateiname pasidalyti visai ne sėkmės istorijomis, o tikrais pasakojimais, kuriuose daug nepatogumų. Todėl labai svarbi atmosfera renginio metu, norisi kuo labiau išjausti. Be to, visuomet nešame didelę atsakomybę renginiu atiduoti duoklę savo bendruomenei. Taip gera susitikti, pasišnekučiuoti, be socialinių tinklų ir su tikrais žmonėmis akis į akį! Galbūt net pakalbinti tą, kurio niekaip nedrįstame.

Tačiau galime išduoti paslaptį, kad labai greitai dar vienas renginys bus ir Vilniuje. Galbūt po visko pavyks suorganizuoti diskoteką. Bet apie tai sužinosite šiek tiek vėliau. Paslaptis visi mėgstame!

Artimiausias projekto „Ką žmonės dirba?“ renginys kovo 29-ąją vyks Kaune, POST galerijoje. Daugiau informacijos rasite ČIA.