Apie kompleksus, kuriuos atsinešame iš vaikystės

VISKAS DRAUDŽIAMA

Kaip auklėjama? Daugelis tėvų nuolat timpčioja savo atžalas už rankovės ar net už ausies ir viską jiems draudžia. Vaikai ne tik kasdien, bet kone kiekvieną minutę girdi: „Neklausinėk!“, „Daryk, kaip sakau!“. Ilgainiui vaikas padaro išvadą, kad geriau jau nerodyti iniciatyvos. Štai tada tėtis ir mama bus patenkinti. Sulaukę paauglystės, tokių šeimų vaikai paniškai bijo suklysti priimdami kokį nors sprendimą. Bet koks poelgis, galintis sukelti suaugusiųjų nepasitenkinimą, vaiką baugina ir verčia būti pasyvų. Būtent todėl garsūs vaikų psichologai teigia, kad žodį „negalima“ vaikui reikia tarti tik tada, kai tai iš tiesų neišvengiama. Tokiais atvejais būtina paaiškinti kodėl draudžiama ir kokios gali būti neklausymo pasekmės.

Koks rezultatas? Vaikai, visur ir visada girdintys tėvų draudimus, tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime susiduria su rūpesčiais. Pasyvius, nors ir puikius savo srities specialistus vadovybė laiko neperspektyviais. Neryžtingas žmogus neretai visą gyvenimą yra pasmerktas būti „darbiniu arkliu“. O ir pačiam žmogui pasiūlyti savo kandidatūrą į neseniai įkurto skyriaus viršininko vietą ar netgi užsiminti apie atlyginimo padidinimą – tiesiog misija neįmanoma! Šeiminiame gyvenime viskas vyksta taip pat: anot statistikos, apie 87 proc. sutuoktinių porų prisipažįsta esą nepatenkinti santykiais šeimoje, bet tiesiog bijo juos keisti.

NIEKO NEPRAŠYK!

Kaip auklėjama? Dauguma mamų ir tėčių įsitikinę, kad svarbiausias jų vaidmuo – fiziškai rūpintis vaiku. Jei mažylis sotus, apautas, aprengtas, aprūpintas žaislais ir kitais reikmenimis, vadinasi, jis turi jaustis laimingas ir patenkintas. O štai aiškintis su savo skriaudėju vaikų darželyje ir derinti santykius su mokytoju turi pats vienas – kaip kitaip išmokysi vaiką nugalėti sunkumus? Už mėginimą papasakoti savo bėdas vaikas iškart apšaukiamas skundiku ar verkšlentoju.

Taip žmogus nuo vaikystės pripranta, kad į jo pageidavimus ir poreikius žiūrima kaip į kaprizus. Tad ar gali stebėtis, kad 70 proc. paauglių nesikalba su tėvais apie savo rūpesčius, nes laiko tai bergždžiu dalyku, manydami, jog vis tiek nieko iš to nepeš.

Koks rezultatas? „Nieko neprašyti!” – tokia daugumos stiprių žmonių gyvenimo nuostata. Tačiau vienas dalykas, jeigu žmogus siekia nepriklausomybės, o visai kas kita, jei jis paniškai bijo prabilti apie savo bėdas, draugų ar pažįstamų ko nors paprašyti, atkreipti į save dėmesį. Todėl kelionės metu, užuot paprašiusi kupė kaimyno kelioms minutėms išeiti ir leisti persirengti, drovi keleivė į sportinį kostiumą vargais negalais įlenda užsibarikadavusi antklode. O kiek alergiją turinčių svečių išmuša raudonos dėmės vien dėl to, kad jie nedrįsta įžeisti vaišingų šeimininkų atsisakydami valgyti jiems netinkamą maistą!

Bijodami trukdyti aplinkinius savo kukliais pageidavimais, šie drovūs žmonės pasirengę kentėti bet kokius nepatogumus. Bet... jie tai daro ne iš altruistinių paskatų. Atkakliai tylėdami, tokie žmonės tūžta ant aplinkinių už tai, kad šie pernelyg užsiėmę savimi ir nė nenutuokia apie jų bėdas.

PAVYDŽIOS AKYS

Kaip auklėjama? Yra tėvų, atžalas auklėjančių pagal devizą: „Mano vaikas turi turėti viską, kas geriausia!“ Čia vaiko troškimas turėti nebrangų, bet mielą žaisliuką tiesiog ignoruojamas. Gali būti, kad vaiko seneliai gyveno kitaip: nepirko vaikams drabužių ar žaislų ir netgi priekaištavo, kad dėl materialinės gerovės turi lenkti nugarą dviejuose darbuose. Taip į būsimų jaunųjų tėvų sąmonę įsibrovė nuoskaudos ir menkavertiškumo jausmas. „Pinigai – vienintelė priemonė, kad galėtum pasijusti visaverčiu žmogumi ir parodytum vaikui, kaip stipriai jį myli“, – padaro jie išvadą.

Koks rezultatas? Gali būti, kad šie tėvai turės sūnų, kuris ištisas paras dirbs, kad galėtų išmokėti paskolą už prestižinį automobilį. Tokius nuolat persekioja baimė kitų akyse atrodyti neprestižiškai, nederamai. Baimindamiesi pakenkti savo įvaizdžiui, jie gali padaryti bet ką: nutraukti santykius netgi su mylimu žmogumi, įklimpti į neįsivaizduojamas skolas, netgi susigadinti sveikatą.

PRIEŠINGOS LYTIES ATSTOVAI - PRIEŠAI

Kaip auklėjama? Pirmąsias žinias apie tai, kuo berniukai skiriasi nuo mergaičių, vaikas paprastai gauna būdamas 2–3 metų. Čia kalbama ne tik apie išorinius kitos lyties atstovų skirtumus, bet ir apie jų įpročius, interesus, mėgstamus žaidimus. Dažnai tėvai, norėdami išugdyti tam tikrus vaiko bruožus – suprantama, teigiamus, – nevengia tokių palyginimų: „Jurgi, ko ašaroji kaip mergaitė!“ arba „Tik pažiūrėk, kokia tu išsipurvinusi – tikras berniūkštis!“ Girdėdamas tokius neigiamus palyginimus, vaikas pradeda galvoti, kad jo lyties atstovai yra geresni už priešingos lyties ir netgi priešiškai prieš juos nusiteikia.

Pasitaiko, kad šeima norėjo mergaitės, o gimė berniukas, ir nusivylę tėvai dažnai kartoja: „ Et, turėtume mergaitę, tai namuose būtų tvarka ir ramybė!“ Tokiomis kalbomis sūnui tėvai perkelia savo nepasitenkinimą jo lytimi. Pasitaiko, kad tėvai pašiepia vaiko draugystę su kitos lyties vaikais. O ir patys nerodo teigiamo pavyzdžio nuolat bardamiesi.

Koks rezultatas? Santykiai su priešingos lyties atstovais – viena sudėtingiausių žmogaus gyvenimo sričių ir gana palanki dirva įvairiems kompleksams atsirasti. Tarkim, vieni vyrai bijo parodyti savo jausmus, slėpdami juos po grubumo kauke. Kiti visas moteris laiko kvailėmis ir primityviomis būtybėmis. Treti, atvirkščiai, apimti kilnių romantiškų jausmų, tiesiog bijo net  prisiartinti prie šių nuostabių trapių būtybių, o juo labiau įžeisti jas kokiais nors „nedviprasmiškais“ pasiūlymais!

Daug kompleksuotų damų visus vyrus laiko gašliais gyvuliais, apgavikais arba  nevalomis. Dėl priešingos lyties psichologijos ypatumų neišmanymo, nesugebant pažvelgti į savo elgesį širdies draugo akimis, neretai kyla daugybė nesusipratimų, ir, deja, išyra daug šeimų. Tėvų neišmokytas tinkamai užmegzti kontaktų su priešingos lyties atstovais žmogus iš santykių tikisi per daug, ir tai dažniausiai baigiasi dideliais nusivylimais.

BŪK AKTYVESNIS!

Kaip auklėjama? Būna energingų tėvų, besivadovaujančių aktyvia gyvenimiška pozicija. Tačiau jų vaikas auga kuklus ir uždaras. Mama ir tėtis ne tik nenori taikstytis su tokia būdo savybe, bet ir laiko tai dideliu trūkumu ir visais įmanomais būdais su tuo kovoja. Norėdama išjudinti mažylį, mamytė prievarta stumia jį sakyti eilėraščio Kalėdų Seneliui, verčia groti pianinu, lankyti baseiną, gimnastiką ir dar gausybę įvairių būrelių. Jie nė nesigilina, patinka tai vaikui ar ne. Užuot padėję savo atžalai adaptuotis kolektyve, tėvai stengiasi pralaužti jo uždarumą reikalaudami, kad vaikas aktyviai dalyvautų konkursuose ir įkalbinėdami mokytojus kuo dažniau klausinėti sūnų arba dukrą prie lentos. Tokį savo elgesį tėvai pateisina paprastai: visa tai tik vaiko labui – esą užaugęs už tai tik padėkos. Deja, rezultatas dažnai būna visai kitoks nei tikimasi.

Koks rezultatas? Vaikystėje nesulaukęs jautrumo iš pačių artimiausių žmonių ir neturėdamas artimųjų palaikymo patirties, žmogus apsišarvuoja neperšaunamais šarvais ir prieš svetimus žmones visada laikosi gynybinės pozicijos. Beveik kiekviename kolektyve atsiranda žmogus, nesugebantis dirbti komandoje. Jis nesivelia į konfliktus, bet visada laikosi nuošaliai. Visi mėginimai užmegzti su juo gerus, draugiškus santykius, įtraukti į bendrą darbą ar į pramogas malonioje draugijoje baigiasi tuo, kad žmogus dar labiau atitolsta.

ATSIGRĘŽKITE Į SAVO VAIKYSTĘ

Tėvų portretuose atpažinote save? O gal suaugusieji taip elgėsi su jumis? Jeigu sukaupsite drąsą ir pripažinsite, kad darote klaidų auklėdami savo atžalas, tai bus tikrai rimtas žingsnis stengiantis jas ištaisyti. Jei manote, kad praeityje jus auklėdami tėvai taip pat klydo, išties būtų verta kada atvirai su jais pasikalbėti, kad galėtumėte išsiaiškinti, kokiais motyvais vadovavosi jie, laikydamiesi vienokios ar kitokios auklėjimo strategijos. Tai gali padėti išvengti tokių pačių klaidų auklėjant savo vaikus.