Debiutuojančios rašytojos Astos Jolantos MIŠKINYTĖS (60) romanas „Bitlas, Ana Orka ir aš“ – knyga paaugliams, tačiau ne ką mažiau tinka ir tėvams, išdrįsiantiems nusiimti rožinius akinius ir pamatyti, kaip iš tiesų gyvena šiuolaikinis jaunimas.
Romanas kontroversiškas – vienas skaitytojas jums yra sakęs, kad savo paaugliui jo skaityti neduotų. Kam jį skiriate?
Tikrai rašiau jaunimui – vyresniems paaugliams. Tačiau pirmiausia tiesiog norėjau papasakoti šią istoriją apie vaikiną, kuris gyveno su tėvu, bet į namus atsikraustė moteris. Knyga netolygi: pirma dalis labai paaugliška, emocinga, spontaniška, veikėjas bando išstumti pamotę iš namų, manipuliuoja, įsivelia į pavojingas situacijas.
Antrojoje veikėjai vaizduojami brandesni ir srebia, ko prisivirė. Kaip tikrame gyvenime. Juk nebūtina stovėti stoties rajone, kad skaitydamas galėtum įsijausti į prostitutės istoriją.
Moterys romane piešiamos tamsiausiomis spalvomis – vienos stoviniuoja stoties rajone, kitos palieka savo vaikus. Kodėl jos tokios?
Tai pavyzdžiai iš tikro gyvenimo. Vis daugiau turtingų šeimų skiriasi, o moterys dažnai būna iškritusios iš darbo rinkos, juk visą laiką prižiūrėjo vaikus ir namus. Kai šeimos suyra, vaikai lieka pas tėčius, nes šie turtingesni, o mamos, buvusios išlaikytinės, nieko nebeturi, yra neperspektyvios.
Pasaulyje daugybė žmonių lengvai žingsniuoja per gyvenimą: jei žmona per stora – išmeta kaip sugedusią skalbimo mašiną. Jie labai sunkiai užmezga rimtus, stiprius santykius. Gal šiems žmonėms to nereikia, o gal jie nemoka. Apie tokias šeimas ir rašiau.