Apie meilės laiškus: kodėl dar verta juos rašyti?

Ar čekų žurnalistė Milena Jesenska būtų taip įsimylėjusi rašytoją Franzą Kafką, jei jie būtų gyvenę mažame namelyje miesčioniškame Prahos kvartale? Naktimis jis būtų trinksėjęs kabineto durimis ir liejęs Milenai depresijos užnuodytas emocijas, užuot rytą vakarą laiške bučiavęs savo mylimąją nuo galvos iki kojų. Besiblaškydamas tarp prastai mokamo tarnautojo darbo ir žydų intelektualų susibūrimų vargu ar būtų atradęs laiko mėgautis savo draugės literatūriniais gabumais. Ir jau aišku, kad iš bendros buities nebūtų gimę du genialūs kūriniai: romanas „Pilis“ ir „Laiškai Milenai“.

Jei Albertas Einsteinas būtų gyvenęs po vienu stogu su abiem žmonomis ir meilužėmis (jų turėjo mažiausiai šešetą), tikrai nebūtų turėjęs progos atrasti reliatyvumo teoriją. Tačiau jis su jomis susirašinėjo ištisus 40 metų. O kai podukra Margot Einstein perdavė daugiau kaip 3500 jo laiškų į universiteto archyvą, paaiškėjo, kad juos paskelbus tektų perrašyti ir Einsteino biografiją. Bet apdairioji Margot leido spausdinti tekstus tik po 20 metų.

Laiško kalba yra kilnesnė, elegantiškesnė, labiau apgalvota nei šnekamoji. Rašytiniai komplimentai – puošnesni ir įmantresni; laiške daugiau vietos tokioms primirštoms išraiškos formoms kaip metafora ir panegirika.

Laiško kalba yra kilnesnė, elegantiškesnė, labiau apgalvota nei šnekamoji. Rašytiniai komplimentai – puošnesni ir įmantresni; laiške daugiau vietos tokioms primirštoms išraiškos formoms kaip metafora ir panegirika. Po sočių pusryčių ar kontoroje sunku įsivaizduoti diskusiją apie stoicizmo įtaką Rubenso tapybai. O štai susirašinėjant ji nuskambės net labai organiškai. Garbės žodis – tai ne artimiausio išpardavimo kainas aptarinėti!

Korespondencija – tarsi vyno fermentavimo procesas – tam tikra magijos forma. Bręsdamas jis įgauna naują skonį ir kvapą, bręsdamos mintys – naują turinį. Kad ir dėl to, jog laiškai, jei juos saugome, yra iš esmės nemirtingi. Kaip tie, kadaise aptikti tėvų stalčiuje – juos tėtis rašė mamai, kai ši gulėjo gimdymo namuose (jaunesniosios kartos netenka atradimo džiaugsmo: juk apie jų gimimą geriausiu atveju buvo pranešta trumpąja žinute, o ši forma – itin neilgaamžė). Kaip ir pokalbis. „Žodžiai nuskrenda“, – priminė Alexandre’as Dumas žaviosios karalienės Margo lūpomis. O laiškų žodžiai, kruopščiai parinkti, turi progą tapti bent jau šeimynine istorija, metraščiu arba asmeninio stiliaus liudytoju. Nuo pat kreipinio: širdele mieloji, visų brangiausiasis arba tiesiog mano mielas ir švelnus žvėrie.

Netrukus bus dešimt metų, kai gyvuoja mano du epistoliniai romanai. Vienas – su moterimi iš Sankt Peterburgo, kitas – su vyriškiu, kuris tada gyveno gretimame mikrorajone. Leisdamasi į juos būgštavau ne mažiau nei užmegzdama ryšį akis į akį. Ar santykiai per atstumą turi prasmę, ar kasdienybės sūkury mums pakaks laiko susirašinėti ir temų laiškams? Argi fizinis artumas: žiūrėti į akis, išgerti kavos puodelį, pasivaikščioti parke – nėra būtina jausmų, kuriuos puoselėjame kitam žmogui, išraiška? Tačiau per tą laiką svarbu pasidarė ne skeptiškos dvejonės, o žinia, kad bičiulės dukra tapo gimnastikos sporto meistre ir išleido dvi poezijos knygas. O draugas spėjo tapti tėvu, užsidirbti milijoną, išsiskirti, emigruoti, „užkalti“ dar vieną milijoną ir virsti vienišų damų medžioklės objektu. Ir mes vis dar turime apie ką pasikalbėti, pardon, susirašyti: nuo naujos Lauros Pausini dainos iki amžinos temos „kaip baisu gyventi“.

Ryšiai tarp žmonių, kuriuos skiria kilometrai, būna tvirtesni nei tarp tų, kurie nutolę vienas nuo kito per ištiestą ranką. Neatsitiktinai lakoniškos trumposios žinutės („Man viskas gerai“) neįveikė epistolinės tradicijos. Juk televizija neišstūmė radijo, kinas – teatro, o kompiuteris – knygos. Pasaulį, kuriamą laiškuose, galime lengvai modeliuoti, rašymas ir skaitymas lavina fantaziją, galų gale laiškas – toleruotina neištikimybės forma. Ne, kalbame ne apie banalią intrigą ir rašalinius ragus ant iškilios jūsų gyvenimo draugo kaktos, o apie galimybę išduoti visa supančią (ir gerokai atsibodusią) tikrovę. Susirašinėjimo paslaptis prideda pikantiškumo. Juk tik pačios žinome, ką ir kaip ten rašome.

Egzistuoja mažiausiai trys priežastys, kodėl verta neužmesti susirašinėjimo: vienatvės prabanga, savojo Aš išraiška ir nemirtingumo pažadas. Šiais baisiais laikais, kai ilgi susitikimai ant parko suolelio ir naktiniai pokalbiai virtuvėje tapo prabanga, laiškų rašymas liko įžūli vienatvės oazė. Rašydamos galime sėdėti akis į akį su savimi, būti vienos, bet ne vienišos, kalbėti apie save ir nebijoti, kad pertrauks. Tai subtiliau nei psichoterapija ir priimtiniau nei išpažintis.

Gal žmogus ir sociali būtybė, bet jis mėgsta būti vienas. Tiesiog kartais pamiršta, kaip tai daroma. Nes aplinka tik ir taikosi paversti mus tam tikro spektaklio, kurį įprasta vadinti gyvenimu, aktoriais. Rašydamos laiškus nuo to ketinimo atsiribojame – tarsi uždarydamos langines per audrą. Juk kalbėdamosi turime kur kas mažiau laiko ir galimybių formuluoti mintis, daryti apibendrinimus, nesidrovėti atvirumo. Laiškai leidžia būti įsimylėjusioms save ir matyti savo atvaizdą ekrane ar popieriaus lape – kaip veidrodyje.

Parašytos mintys, net jei jos banalios („kiekvieną rytą pradedu nuo ekspreso puodelio“), adresatui įgauna pridėtinę vertę, kurią joms suteikia mūsų kukli persona. O dėl nemirtingumo, apie kurį slapta visi svajojame, – kas gali sutrukdyti mūsų laiškams mylimajam, dukrai, vaikaičiams, „seneliui į kaimą“ tapti epochos dokumentais. Užfiksuoti jausmai ir išgyvenimai niekur nedings, pravers pačioms kaip konservų atsargos juodai dienai. Todėl saugokime juos – banko seife, kompiuterio kietajame diske ar tiesiog butelyje.