„Supermamos“. Terminas įgavęs tokį neigiamą atspalvį, kad net niekada jo negirdėjęs žmogus susiraukia arba išspaudžia ironišką šypsnį, be žodžių nusakantį nuomonę apie tokias moteris. Ko gi iš jų norėti? Mat moteriškaitės nebeturi savo gyvenimo, nes paskyrė jį tarnystei vaikams, kad šie užaugtų mažų mažiausiai vunderkindais, rodomais per talentų šou. Valio! Nesibaigianti būrelių, dailės ir muzikos mokyklų, lavinamųjų pamokų virtinė ir pedagogų armija, skubanti į pagalbą... Bet problemos esmė yra visai kita.
Problemos pagrindas – ne supermamyčių ir jų priešininkų kova, o pati mūsų visuomenė. Deja, XXI amžiuje, kuriame daug kalbama apie toleranciją ir pakantumą, atrodo, kad ji nesikeičia nuo viduramžių. Tu gali eiti svarbias pareigas, turėti dešimt aukštojo mokslo diplomų, dalytis lova su geidžiamiausiu jaunikiu, vairuoti prabangiausią automobilį ir gyventi prestižiniame miesto rajone, bet jeigu atrodai kitaip („nestandartiškai“) arba leidi sau elgtis kitaip, gali tarti „viso gero“ savo padėčiai. Tokį visuomenės gyvavimo principą mėginama aiškinti antropologiškai. Gentis niekada neįsileisdavo į savo ratą kitų genčių atstovų, nes jie – kitokie, jie nepritampa, vadinasi, kelia potencialią grėsmę kultūrai, kurią gentis brandino per amžius. Atiduoti savo dukrą tokiam vyrui į žmonas? Ačiū, ne.
Tik ar realu taikyti šią nuostatą šiandien, kai žmonės keliauja, tuokiasi ir gimdo vaikus su užsienio šalių piliečiais, emigruoja? Taigi, supermamytės nėra sukurta problema – tai visuomenės nuomonės, kuri neleidžia niekam ramiai gyventi, atspindys. Viena vertus, aš pati susierzinu, kai girdžiu, kaip jos kalbasi su savo vaikais vartodamos mažybinius žodelius, kai matau, kaip išdidžiai komentuoja kiekvieną jų kakutį ir kelia šio laimikio nuotraukas į socialinių tinklų paskyras. Mane nervina, kai jos draskosi tarpusavyje forumuose, televizijos laidose, siekdamos įrodyti, kuri iš jų geriausia, sykiu drabstydamos purvais kitas, titulo super mažiau nusipelniusias, mamas.
Antra vertus, man gaila jų, nes jos patiria didžiausią spaudimą būti super-duper-turbo mamos, kurių vaikai neturi teisės nuvilti šio pasaulio. Kitaip, atspėkit iš trijų kartų, kas bus kaltas? Kaip ir blogai, jei nesi tobula mama, bet jei esi tobula, irgi kažkaip nelabai skamba. Už ką gi tada teisti ir smerkti?
Susimąsčiau, kad yra dar viena grupė moterų, taip pat glaudžiai susijusių su motinyste, kankinamų ir apkalbamų dar labiau nei supermamos. Tai yra moterys, kurios tiesiog nenori arba negali turėti vaikų. Aš pati pažįstu ir nenorinčių, ir negalinčių, bet kol nepradėjau su jomis bendrauti, negalėjau nė įsivaizduoti, kaip jos jaučiasi ir kokį spaudimą patiria net iš savo šeimos narių, nors šie žino jų padėtį.
Kartais ne tik vyrai (tai kažkodėl normalu), bet ir moterys turi teisę nenorėti vaikų.
Pirmu atveju, ypač kai neslepia, kad nenori šeimos pagausėjimo, jos yra laikomos „ne visai sveikomis“. Nes kaip tu, moterie, nenori turėti vaikų? Visos gi nori! Ir kas gi tau senatvėje stiklinę vandens paduos?! Bet kažkaip niekas iš tų puolančių nesusimąsto, kad gal ir nelabai reikės tos stiklinės vandens. Miela visuomene, štai tau staigmena: kartais ne tik vyrai (tai kažkodėl normalu), bet ir moterys turi teisę nenorėti gimdyti. Kai šios moterys mėgina kukliai ar nelabai santūriai apsiginti, yra nurašomos, esą greičiausiai tiesiog neturi normalaus diedo, su kuriuo galėtų pastoti. Ir apie ką su tokiomis diskutuoti, jeigu iš dešimties žmonių kompanijos devyni (ypač vyrai) joms prieštaraus. Bet jeigu moterys yra savo kūno savininkės – vadinasi, gimdyti ar ne, yra kiekvienos asmeninis sprendimas? Taip turėtų būti, nes vargu ar gimus kūdikiui tie patys geradariai patarėjai puls padėti mamai jo auginti, jeigu jai iš tiesų reikės pagalbos.
Kartais net vaikų neturėjimas iki tam tikro amžiaus sukelia visą audrą. Pažiūrėkite į nuostabią Jennifer Aniston, kuriai vos priaugus kelis kilogramus spauda pradeda skelbti, kad ji pagaliau nėščia. Ir vargšei Jen tenka aiškintis, kad čia tiesiog svorio pokyčiai, o ne tai, ko žurnalistai tikisi metų metus. Bet, palaukite, jai keturiasdešimt aštuoneri ir diedą turi, taigi, Jen, gal jau pagaliau metas? Jei ne, tai gal visgi nueik į sporto salę ir neklaidink mūsų, būk gerutė, privalai būti liekna.
Nemažai Holivudo žvaigždžių yra atvirai prisipažinusios, kad niekada nenorėjo turėti vaikų. Renee Zellweger, Kim Cattrall, Helen Mirren, Cameron Diaz, Margaret Cho – tik dalis tokio sąrašo. Galų gale, kas yra geriau? Visgi pagimdyti, numesti vaiką seneliams ar auklei ir net neprisiminti, nes iš tikrųjų tau jo nereikia? Ar atvirai pasakyti, kad tiesiog to nedarysi, nes nenori ir tai yra tavo teisė?
Dar sunkiau moterims, kurios negali turėti vaikų, nors jų labai norėtų. Ką joms atsakyti į tą „nekaltą“ klausimą: „Kada gi tu gimdysi?“, kurį kartais užduoda net patys artimiausi žmonės, manydami, kad atlieka gerą darbą. Mėginti išsisukti ar keisti pokalbio temą? O gal tiesiai šviesiai drėbti, kad negali jų turėti? Bet tokia patirtis itin skausminga ir neįmanoma ja dalytis su visais. Tokios moterys ir taip išgyvena visą jausmų paletę: nuo nusivylimo savimi iki tikėjimo, kad pagaliau pasiseks. Todėl kiekvienas toks netaktiškas klausimas gali stipriai įskaudinti.
Yra moterų, kurios gali pastoti, bet patiria vieną persileidimą po kito. Atrodo, tu jau jauti, kad pagaliau turėsi vaikutį, ir vėl jo netenki... Jos atsiduria jausmų prarajoje, depresijos gniaužtuose, bet ta pati visuomenė joms liepia atsipeikėti ir šypsotis, nes kada nors gi pasiseks, reikia tik stengtis. O jei pagaliau ta moteris pastoja? Visi ją sveikina? Ne, visi pradeda spėlioti (ypač jei moteris nesidalijo savo problema): pati pastojo ar buvo pagalbinis apvaisinimas? Nes kaip čia taip: dešimt metų gyveno kartu – ir nieko, o dabar – nėščia? Kiek spėlionių sukėlė Beyonce ir Amal Clooney nėštumai?
Bet pamėginkime galvoti kitaip, atverkime savo protą. Kas, jeigu ta pamišusi supermama laukė savo vaiko dešimt metų, nes negalėjo pastoti, o dabar tiesiog nori jam duoti viską? Kas, jeigu moters sutuoktinis, kurį ji myli labiau už save ir su kuriuo gyveno dvidešimt metų, yra nevaisingas, bet ji nežada jo mesti kaip seno nereikalingo daikto? Kas, jeigu moteris negali turėti vaikų, bet jos vyras neketina „eiti į kairę“ ir „užtaisyti“ vaikų kelioms jauniklėms, nes tiesiog gerbia ir myli žmoną?
Ar kas nors gali suprasti tą skausmą, kai moteris, atlikusi nėštumo testą, nemato tų nelemtų dviejų juostelių? Ką ji jaučia, kai guli ginekologo kabinete ir jai yra sakoma, kad reikia „daryti valymą“? Kas, jeigu savarankiška moteris tikrai nenori turėti vaikų? Jeigu kada nors mes pradėsime apie tai mąstyti, gal pasikeis ir visuomenė? Gal tada niekas taip stipriai nereaguos į supermamas? Nes kol kas viskas aukštyn kojomis: pagimdei vieną – per mažai, tris – per daug, negimdai – nesveika. Gal užteks? Nesvarbu, kas tu, kur dirbi, ką myli ir kiek turi vaikų, – tu esi asmenybė. Geriau pradėkime galvoti, kaip mes galime padėti vieni kitiems, o ne teisti ir žeminti. Gaila, kad ištiesti pagalbos ranką yra daug sunkiau, negu pasakyti skaudų žodį.
Aš tikiu, kad mes galime išmokti gyventi kitaip, gerbdami kitų ir savo sprendimus, bet ar mes norime to?