Apie popiečio arbatėlę ir iškilmingus pietus
Jau žmonijos istorijos aušroje, kai visos genties išlikimas priklausė nuo to, ar pasiseks medžioklėje, ar užderės vaisių, uogų ir kitų maistinių augalų, valgymo procesas turėjo svarbią reikšmę kaip įvykis, maloniam bendravimui suburiantis visus jos narius.
Maistas skirtas ne tik alkiui malšinti. Bet kuris valgymo ritualas – puiki proga susitikti ir pabendrauti su skirtingais žmonėmis. Pavyzdžiui, sekmadienio pietūs skirti šeimyniniams santykiams palaikyti, stiprinti, rytinis kavos puodelis darbe – smagiems pašnekesiams su bendradarbėmis, o penktadienio vakaras – vyno taurei su geriausia drauge ar romantiškai vakarienei su mylimuoju. Visi šie susitikimai ypatingi ne tik patiekalais, kuriuos valgome, bet ir žmonėmis, su kuriais tuo maistu dalijamės.
Antrieji pusryčiai – Mikės Pūkuotuko svajonė
Kai prieš vidurdienį į svečius atvykusio Mikės triušis paklausė: ,,Ko norėtum prie duonos – medaus ar kondensuoto pieno?“ Pūkuotukas atsakė: ,,Abiejų!“ Bet tučtuojau, kad nepasirodytų pernelyg gobšus, pridūrė: ,,Dėl duonos per daug nesirūpink, triuši.“ Ši smagi istorija atskleidžia Didžiojoje Britanijoje gimusią ir iki šiol labai populiarią tradiciją – antruosius pusryčius pavadinimu elevenses. Jie paprastai valgomi apie 11 val. ryto, todėl pagal anglų kalbos žodį „eleven“ (liet. vienuolika) taip ir pavadinti. Antrųjų pusryčių metu tradiciškai geriama arbata ir valgomi saldėsiai – sausainiai ar pyragas.
Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje ši pertraukėlė vadinama smoko (mažieji priešpiečiai). Ji labiausiai patinka darželinukams ir pradinukams, kurie gauna progą pailsėti nuo pamokėlių ir užsigerdami pienu mėgautis skaniais sausainiais. Mums elevenses gali tapti keliolikos minučių atsikvėpimu po darbingo rytmečio ir smagiu paplepėjimu su bendradarbiais. Ir nėra čia ko graužtis – juk seniai įrodyta, kad darbas efektyvesnis, kai reguliariai ilsimasi.
Palaimingais sekmadienio rytais – vėlyvieji pusryčiai
Saldus ilgesnis ryto miegas, lėtas pusryčiavimas, mėgaujantis tiek maistu, tiek malonia kompanija – retas malonumas. Visgi sekmadienio vėlyvieji pusryčiai (angl. brunch) puiki proga tai padaryti. Atsiradę XX amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje ir itin populiarūs Jungtinėse Amerikos Valstijose, jie valgomi bet kuriuo metu nuo 10 iki 15 valandos. Tai tradicinių pusryčių ir pietų junginys (angl. breakfast – pusryčiai ir lunch – pietūs). Vėlyvieji pusryčiai gali tapti gražia šeimos tradicija, romantišku pasimatymu su mylimuoju ar smagiu susitikimu su draugėmis, skirtu aptarti savaitgalio įvykius. Oficialūs vėlyvieji pusryčiai valgomi švenčiant sporto renginius ar vedybines sukaktis, kartais ir per vestuves. Valgant vėlyvuosius pusryčius restoranuose ypač mėgstama švęsti šv. Valentino ar Motinos dieną. Vėlyvųjų pusryčių aplinka gali skirtis, atsižvelgiant į šventės pobūdį ir jų organizatorių pasirinkimą, tačiau paprastai jie rengiami puoštis neįpareigojančioje aplinkoje, paruošiant švedišką stalą. Vėlyvųjų pusryčių patiekalų įvairovė patenkina net didžiausią smagurį. Tiekiami ne tik įprasti pusryčių valgiai, tokie kaip kiaušinienė, dešrelės, blyneliai, kumpis, vaisiai, saldumynai, bet ir kepta mėsa, jūrų gėrybės, salotos, sriubos, daržovių patiekalai ir gardūs desertai.
Pakvaišusi popiečio arbatėlė
Lewisas Carrollis knygoje „Alisa Stebuklų šalyje“ vaizduoja skrybėlininką, zuikį ir miegapelę susėdusius prie dailiai serviruoto stalo ir geriančius arbatą. Literatūros kritikai mano, kad šia scena autorius norėjo pasišaipyti iš popietės arbatos tradicijos, gimusios apie XIX amžiaus vidurį Didžiojoje Britanijoje. Tuo metu britai buvo įpratę valgyti tik du kartus per dieną – pusryčius ir vakarienę, todėl septintoji Bredfordo hercogienė Ana apie 17 valandą prašydavo tarnaitės atnešti į kambarį arbatinį su lengvais užkandžiais. Netrukus pagurkšnoti popietės arbatėlės ji ėmė kviestis draugus.
Tokie „arbatos vakarėliai“ tapo aristokratijos įpročiu, vėliau paplitusiu tarp visų visuomenės sluoksnių. Dar ilgą laiką kilmingos damos, pasipuošusios prabangiomis sukniomis, ilgomis pirštinaitėmis ir plačiabrylėmis skrybėlėmis, popiečio arbatėlės rinkdavosi gerti į kurios nors draugės piešimo studiją. Net sunku įsivaizduoti, kiek paslapčių ir paskalų girdėjo tokių studijų sienos!
Šiais laikais britai pasitenkina mažiau ištaiginga ceremonija: geria arbatą pakelėse ir užkanda sumuštiniu ar gabalėliu pyrago. Mums popiečio arbatėlė gali tapti poilsio akimirka prieš darbo dienos pabaigą ir būdu nepersivalgyti per vakarienę. Na, o šeštadienį – tai puiki proga pabendrauti su kaimyne ar trumpam aplankyti seniai matytą draugę.
Pietūs – šeimos židiniui kurstyti
Viena iš priežasčių, kodėl daugeliui iš mūsų taip patinka šventės, yra visų šeimynykščių susibūrimas prie bendro stalo. Nesvarbu, ar tai Kūčių vakarienė, kalėdiniai pusryčiai, ar gimtadienio pietūs. Kiekvienas momentas šiomis progomis tampa svarbus ir jaudinantis: stalo dengimas, bendras laukimas, kol atnešami valgiai, mėgavimasis maisto skoniu ir bendravimu jau valgant, sotumo jausmas ir jaukumas, aplankantis po pietų.
Įprastomis dienomis vis rečiau dengiame bendrą pietų stalą. Gaila, nes būtent susibūrimas prie pietų stalo suartina šeimos narius, suteikia progą geriau pažinti vienam kitą, leidžia pasidalyti kasdieniais išgyvenimais. Artimų žmonių apsuptyje jaučiamės ne tokie vieniši, saugesni. Tai ypač svarbu paaugliams. Kolumbijos universitete atlikti tyrimai parodė, kad paaugliai, kurie retai valgydavo prie bendro stalo su šeima, labiau nuobodžiavo, todėl buvo linkę sirgti depresija, vartoti alkoholį ir narkotikus. Be to, sociologai nustatė, kad pastaruosius dvidešimt penkerius metus didėjantis skyrybų skaičius susijęs su tuo, kad sutuoktiniai per mažai laiko praleidžia drauge. Tad bendras pietų ruošimas ir valgymas galėtų tapti kiekvienos šeimos tradicija, puoselėjančia šeimos židinį.
Kiek šalių, tiek tradicijų
Pasaulyje šiuo metu yra 193 oficialiai pripažintos skirtingos valstybės. Beveik visos iš jų turi savo virtuves, skirtingas valgymo tradicijas ir kultūrą. Pavyzdžiui, karšto klimato šalyse (Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje) apie vidurdienį ištuštėja gatvės ir porai valandų uždaromos kavinės bei parduotuvės, supraskite, visiems siesta – popiečio pertraukėlė, kai iš laukų grįžę darbininkai ilsisi, o įstaigų darbuotojai skuba namo papietauti su šeima. Kinijoje tradiciškai valgoma tris kartus per dieną. Šioje šalyje neįprasta valgyti vakarienės, nes prie pietų stalo čia sėdama apie 18–19 valandą. Desertai ar alkoholiniai gėrimai tiekiami tik ypatingomis progomis. Jungtinėse Amerikos Valstijose neįsivaizduojami pietūs be prieš tai patiekiamų užkandžių.
Senovės Egipte dažnas valgymas – turtingųjų privilegija
Istorikė Joan P. Alcock pasakoja, kad Senovės Egipte paprastai buvo valgoma du kartus per dieną. Pirmą kartą ryte, prieš išeinant dirbti į laukus. Pusryčiaudami egiptiečiai stiprindavosi alumi, duona ir svogūnais. Antrą kartą valgydavo vakare – virtas daržoves, paukštieną ir duoną užgerdami alumi. Turtingieji galėjo sau leisti stiprintis tris kartus – prie minėto raciono pridėdami žuvies, kiaušinių, pieno, sūrio ar net jautienos. Susiruošę valgyti egiptiečiai susėsdavo aplink vos keliolikos centimetrų aukščio stalelį. Visi patiekalai būdavo sudėti į lėkštes jo viduryje, kad valgantieji lengvai galėtų pasiimti maisto pirštais.