„Apoteca“ ženklo įkūrėja Inga Tarėlaitė – apie paliktą komforto zoną ir kašmyrinį etapą San Fransiske

Ilgus metus dirbusi vienoje didžiausių Lietuvos aprangos įmonių, keliavusi po pasaulį ir greičiausiai, daugelio nuomone, dirbusį svajonių darbą, šiandien Inga kitokia. Jos pasaulis susideda iš daugybės dalių: mados ženklo „Apoteca“ įkūrimo, gyvenimo San Fransiske ir ryškaus šilko bei kašmyro glėbyje paskendusių kūrybinių idėjų generavimo.

Ingai trumpam sugrįžus į Lietuvą, kalbamės apie spalvas, gyvenimą, stilių ir tai, kaip svarbu įgyvendinti savo svajones.

– Inga, palikote savo svajonių darbą, dėl kurio, kaip pasakytų „Ir velnias dėvi Prada“ filmo herojė, „tūkstančiai merginų kristų negyvos“, ir pradėjote viską nuo nulio. Ar sunku buvo išeiti iš komforto zonos?

– Bendrovėje „Apranga“ dirbau daugiau kaip 10 metų. Viskas sekėsi puikiai – iš pradžių buvau parduotuvės vadove, vėliau kilau karjeros laiptais, tapau pirkimo vadybininke ir dariau tai, kas man patinka: darbas buvo susijęs su mada, o kur dar kelionės po pasaulį! Pastaraisias metais dirbau su Kinijos regionu, ten praleisdavau nemažai laiko.

Galiu pasakyti, kad tai labai puiki ir įdomi šalis, ne kartą ten teko lankytis, ji užkariavo mano širdį. Tiesa, darbas reikalavo didelio atsakingumo ir kruopštumo, mat kas mums savaime suprantama, ten suvokiama visiškai kitaip. Todėl kiekviena diena buvo pilna naujų iššūkių, tai davė stimulo stengtis.

Keliaudavau į Kiniją kas pusę metų. Ten reikėdavo sugeneruoti visą darbą – nuo idėjos ar susikurto pavyzdžio savo galvoje iki konkretaus drabužio atsiradimo parduotuvėje. Man tikrai patiko tai, ką aš dirbau, tačiau jaučiau, kad pasiekiau tą tašką, kai nebetobulėju, o stoviu vietoje. Supanti aplinka pradėjo įkyrėti, žmonės – erzinti.

Ilgai svarsčiau, ar verta išeiti iš darbo, kaip geriau pasielgti – juk kai susikuri komforto zoną, kurioje kaip ir viskas tenkina, žengti vieną ar kitą žingsnį nėra lengva. Tuo metu man labai padėjo Mados Akademija, kurioje aš pradėjau lankyti paskaitas. Ten rinkosi daug merginų, kurios pradėjo kažką daryti netgi neturėdamos mados srityje jokios patirties.

Sėdėdavau, žiūrėdavau ir galvodavau, kad jeigu jos gali, kodėl aš su tokiu žinių bagažu – ne? Juk buvau ir mados žurnalo redaktorė, ir galų gale su mada dirbau jau daugiau kaip dešimt metų, o ja domiuosi visą gyvenimą. 

Man tikrai patiko tai, ką aš dirbau, tačiau jaučiau, kad pasiekiau tą tašką, kai nebetobulėju, o stoviu vietoje. Supanti aplinka pradėjo įkyrėti, žmonės – erzinti.

Tai davė man peno apmąstymams keisti darbą, taigi po kiek laiko, po atostogų grįžusi pasakiau, kad metu darbą. Ir išėjau.

Taip pat skaitykite: Stiliaus patarimai: 5 būdai prisijaukinti ryškius tonus vasarą

– Kas buvo po to?

– Na, po to viskas vyko labai greitai, ypač, kai esi įpratęs daug dirbti ir gyventi sparčiu tempu. Nors išeidama neturėjau jokių minčių, kuo užsiimti, sugalvojau pati kažką pradėti. Tikra lavina pradėjo lietis, kai ženklo idėja gimė galvoje, įsigijau audinius, vėliau pavadinimas, detalės, kūryba, kolekcijos gimimas... Vasario mėnesį palikusi darbą, liepos mėnesį jau pristačiau savo pirmąją „Apoteca“ kolekciją – „Miškas“.

Iš pradžių drabužių kolekcijos kūrimas prasideda nuo matematikos, o vėliau seka kūryba. Naudojausi savo žiniomis, kurių įgijau darbe, skaičiavau, dėliojau, kūriau, organizavau gamybos procesą. Šiuo metu „Apotecos“ komanda tikrai nemaža, o aš kuriu gyvendama tarp Lietuvos ir San Fransisko. Šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti be didelių problemų. Todėl labai džiaugiuosi patikimais žmonėmis ir savo šeima.

– Kaip jautėtės, kai gimė pirmoji jūsų kolekcija? Visgi tai didelis gyvenimo posūkis visomis prasmėmis. Kadangi daugelis linkę kritikuoti, ar sulaukėte neigiamų atsiliepimų?

– Negalėčiau pasakyti, kad mane pasiekė daug kritikos strėlių, kaip tik priešingai, skatino, džiaugėsi, gyrė. Žinoma, visada kritika yra sveika, tačiau ta, kuri racionali ir teisinga. Po kolekcijos pristatymo buvo gera žinoti, kad tarsi padėtas taškas ir nuo jo jau nėra kelio atgal, taigi beliko tik judėti toliau į priekį.

Taip pat skaitykite: Dizainerės Julijos Janus patarimai ir aprangos deriniai, tinkantys brandaus amžiaus moteriai

– O kaip manote, kuo jūsiškiai kūriniai kitokie? Dabar turime šimtus naujų kūrėjų, tačiau išpopuliarėja vienetai.

– Jeigu atkreipėte dėmesį, dabar visi siūlo trikotažinius gaminius, kurie labai panašūs, tarsi viena masė. „Apoteca“ daiktai, visų pirma, kitokie vien žvelgiant į audinius, spalvas. Be to, galima lengvai derinti, kadangi siūloma ne tik, tarkime, viena palaidinė, bet ir šalia jos derantys kiti drabužiai – paltas, kelnės, aksesuarai. Tai nėra nišiniai produktai, be to, patys audiniai ilgaamžiai ir kokybiški – šilkas, kašmyras, vilna, todėl drabužiai nėra pigūs. Jų galima įsigyti internetu, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose. 

Daugelis lietuvių kūrėjų kuria išties puikius drabužius, tad mūsų šalyje galima atrasti tikrų perliukų! Žinoma, viskas priklauso ir nuo to, ar mokėsime suderinti. Gaila, kad labiausiai pritrūksta kokybės – jos galėtų būti gerokai daugiau. Vidutiniškai uždirbančiam žmogui, studentui pasirinkimo tikrai apstu, tačiau jeigu norisi išties labai gero ir kokybiško daikto, jo Lietuvoje galime ir nesurasti. 

– Jūs dabar San Fransiske. Kokie vėjai ten nunešė?

– Į San Fransiską mane nubloškė šeimos reikalai. Jeigu būčiau žinojusi, kad mano gyvenimas pasisuks tokia linkme, kažin ar būčiau pradėjusi „Apoteca“ įkūrimą. Viskas būtų paprasčiau, tačiau kai gyvenimas taip susidėlioja, reikia naudotis proga, o aš nesu tas žmogus, kuris viską mestų vidury kelio. Taigi, aš pradėjau toliau kurti, ieškoti bendradarbiavimo San Fransiske, dalyvavau mados savaitėje. Sekėsi puikiai, po renginio priėjo nemažai žmonių, kurie siūlė savo paslaugas.

Mano darbai atrodė visai kitaip San Fransisko kūrėjų kontekste, tad natūralu, kad ir buvo pastebėti. Toliau numatomas dalyvavimas didžiausioje Amerikos mados parodoje, todėl vėlgi, žengiame pirmyn.

– Koks miestas yra San Fransiskas žvelgiant jūsų akimis?

– Jeigu šiame mieste būni kelias dienas, tikrai gali kilti šokas, mat ir aš pirmosiomis savaitėmis jaučiuosi keistai vien todėl, kad ten yra tai, ko nėra Lietuvoje. Pavyzdžiui, labai daug benamių. Atėjus krizei, daugelis žmonių nebesugebėjo atsistoti ant kojų. Iš pradžių jie nuomojosi butą, vėliau iš jo išėjo gyventi į automobilį, o kai nebeteko automobilio, beliko gatvė ir bedarbystė. Tačiau tai nėra miręs miestas, jokiu būdu! Jis klesti, ypač dėl Silicio slėnio kur susitelkusios visos IT gigantės, nekilnojamasis turtas čia brangiausias visoje Amerikoje, tačiau daugelis bedarbių žmonių tiesiog nebenori ieškotis darbo. 

Iš pradžių jie nuomojosi butą, vėliau iš jo išėjo gyventi į automobilį, o kai nebeteko automobilio, beliko gatvė ir bedarbystė. Tačiau tai nėra miręs miestas, jokiu būdu!

Žmones pavadinčiau savanaudiškais, tačiau ne apsimetėliais. Manau, ten vyrauja kitoks auklėjimas, kuris mums, lietuviams, šaltesnio temperamento žmonėms, gali būti ne visai suprantamas. Jeigu mums yra visiškai natūralu nusičiaudėti ir pasakyti „atsiprašau“, tai jiems taip pat natūralu yra pasakyti „labas, kaip laikaisi“. Jeigu tu pasakysi „gerai“, tai tarsi ir praeina pro ausis, tačiau jeigu pasiskųstum, kad kažkas ne taip, tai amerikiečiai visada pasiteiraus, kas ne taip. Tarkime, kasininkė gali pusvalandį kalbėtis su žmogumi ir visi kiti lauks, kol pokalbis baigsis, stovėdami eilėje. Beje, niekas nepyksta, net vairuoti ten paprasta, niekas niekur neskuba, važiuoja lėtai neskubėdami. Užtai ir aš tapau kur kas ramesnė, atsipalaidavusi, kaip ir kaliforniečiai, mėgaujuosi gyvenimu.

Taip pat skaitykite: Viena maža juoda suknelė – 4 skirtingi įvaizdžiai

– O ką galėtumėte pasakyti apie madą šiame mieste?

– Mados reikėtų ieškoti Niujorke, Los Andžele, o čia jos beveik nėra. San Fransiskas – tai daugiau technologijų ir farmacijos miestas, ir nors čia galime rasti visus didžiuosius mados prekės ženklus, žmonės nesipuošia. Keista, kai žinai, jog San Fransiske yra vienas geriausių ir stipriausių mados universitetų Amerikoje – Academy of Arts, o gatvėje mados nematai.

Šiame mieste žmonės rengiasi itin paprastai, net ne „casual“, o labiau linksta prie sportinio stiliaus. Dailiosios lyties atstovės dažniausiai dėvi tampres, megztukus, ir jeigu ryte išėjo į jogą, tai su tais pačiais drabužiais gali ir vakarieniauti.

Pastebėjau, kad labiausiai moterys mėgsta briliantus. Sužadėtuvių žiedas – toks svarbus aksesuaras, kad jam skiriamas didžiulis dėmesys. Jis turi būti kuo didesnis, kuo įspūdingesnis. Damos gali nešioti tampres ar treningus, tačiau žiedas ant piršto su kumščio dydžio briliantu tiesiog privalomas.

Mados reikėtų ieškoti Niujorke, Los Andžele, o čia jos beveik nėra. San Fransiskas – tai daugiau technologijų ir farmacijos miestas, ir nors čia galime rasti visus didžiuosius mados prekės ženklus, žmonės nesipuošia.

– O jūs pati išsiskiriate savo stiliumi tarp San Fransisko moterų?

– Aš rengiuosi taip pat, kaip ir Lietuvoje. Tačiau kai kurie gyvenimo šioje šalyje ypatumai pakoreguoja stilių. Pavyzdžiui, ten visada apie 16 laipsnių šilumos, todėl mano garderobe atsirado ne vienas kašmyro megztukas, kuris tinkamas tokiems orams.

Man svarbu išsiskirti iš minios, labai svarbu ir spalvos, niekada nesirenku juodos. Man – tai daugiau gedulo spalva. Drabužis gali būti nepatogus, visiškai nepraktiškas, tačiau man svarbiausia, kad jis būtų spalvotas. O štai aukštakulnius renkuosi retai, nes juos tikrai ne itin patogu avėti.

Džiaugiuosi, kad ten žmonės, nesvarbu, kokios lyties ar odos spalvos, nebijo sakyti komplimentų, jie gali sustoti ir pagirti tavo aprangą. Man tai patinka – dabar ir aš tapau drąsesnė. Nors dar nepripratau prie San Fransisko, bet noriu jį pažinti, susidraugauti, tapti maža jo dalimi.

– Kasmet „Mados infekcijoje“ itin stebindavote savo stiliumi ir netikėtais spalvų deriniais. Ką patartumėte kitoms moterims? Kaip reikėtų derinti spalvas?

– Tai daugiau jausmo dalykas. Viskas pavyksta labai natūraliai. Mados taisyklė ta, kad negalima derinti daugiau nei trijų spalvų, man negalioja. Man pavyksta spalvas savo įvaizdyje, deriniuose sudėlioti intuityviai. Tegu kitiems rėžia akį, – aš tai matau gerai, be to, visi tas pačias spalvas mato skirtingai.

Man svarbu išsiskirti iš minios, labai svarbu ir spalvos, niekada nesirenku juodos.

– Be kokio drabužio neišsiverstumėte? 

– Šiuo metu mano spintoje būtinybė – kašmyro megztukas, taip pat itin svarbus paltas. Jų turiu tikrai ne vieną. Paltą galite dėvėti pakankamai ilgai, jis gali būti išskirtinis įvaizdžio akcentas. Lauke užtenka vien jo, kad atrodytum gerai ir patrauktum dėmesį.