Apželdinimo žinovė Lina Liubertaitė: „Stengiuosi paneigti stereotipą, kad tai – močiučių reikalai“

TRUMPA DOSJĖ

• Zodiako ženklas. Dvyniai.
• Akių spalva. Žaliai pilkai mėlyna.
• Mėgstamiausios knygos. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, „Petro Imperatorė“.
• Laisvalaikio pomėgis. Atmetus sodininkystę, gaminti maistą, keliauti.
• Mėgstamiausia spalva. Nėra, nuolat keičiasi. Labai mėgstu visas spalvas.
• Skaniausias valgis. Jūrų gėrybės, ypač aštuonkojis.
• Įdomus faktas. Galiu nusimegzti šaliką.
• Keisčiausias komplimentas. „Jūsų balsas – kaip blynai su uogiene.“
• Būtiniausias daiktas rankinėje. Plaukų segtukai.
• Patinkantis metų laikas. Vasara.
• Erzinanti žmogaus savybė. Kai lengvai pažada, bet žodžio netesi.
• Mylimiausia gėlė. Per daug apie jas žinau, kad galėčiau išskirti vieną.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Siurbti grindis.
• Svajonių šalis. Lietuva.

Lina, kaip save pristatote, juk tiek daug visko darote?..

Visada sunku pasakyti, kas esu, kai reikia kur nors prisistatyti, kažką pasirinkti. Priklausomai nuo situacijos, vieną kartą pasirenku vieną, kitą kartą kitą variantą. Vis dėlto labiausiai matoma veikla šiandien yra kursai „Geltonas karutis“, kur dalinuosi apželdinimo idėjomis, pasakoju, kaip susikurti sklypo dizainą, auginti, prižiūrėti augalus. Jutubo kanalas, sakyčiau, buvo startas į labiau matomą turinį. Čia žmonės gali mane pamatyti, susipažinti su vykdomomis veiklomis. Na, ir galiausiai LRT laida „Čia mano sodas“, padedanti priartėti prie dar didesnio žiūrovų rato.

Labai noriu, kad sodas, augalai būtų produktyvi, madinga, įdomi veikla. Stengiuosi paneigti stereotipą, kad tai yra močiučių reikalai. Daug jaunų žmonių susidomi augalais. Anksčiau ar vėliau ateina tas laikas. Apsidairai, pamatai aplinką, kas arčiau tavęs, ir pagalvoji, kaip tu galėtum dalyvauti tame žaidime. O aš noriu būti prie to žmogaus, kuris atranda gamtą, parodyti jam kelią, kaip ir ką reikia daryti.

Kaip apskritai kilo mintis nerti į šią tuomet dar nišinę sritį?

Mano kelias prasidėjo nuo to, kad atsikėlėme gyventi į namą. Kai pradėjome kurti aplinką, nesupratau, ką daryti, nuo ko pradėti, nors turėjau sodą, kaimą, į kurį nuolat važiuodavome. Troškau susikurti šiuolaikišką aplinką, bet nenorėjau jai vergauti.

Aš, kaip ir dauguma, prisižiūrėjau gražių nuotraukų internete, žurnaluose, bet nepajėgiau to sukurti. Net nežinojau, nuo ko pradėti. Manau, daugelis susiduria su tokiomis pačiomis problemomis. Kai ieškojau informacijos, pasirodė, kad jos stinga, knygose daug tekstų, bet mažai iliustracijų. Kad ir kiek domėjausi, aiškiau nepasidarė.

Todėl nusprendžiau imtis naujo vaidmens – tapti tarpininke tarp specialistų ir mėgėjų. Vesti už rankos, sudominti, padėti, pamokyti atlikti vieną ar kitą darbą. Taigi pradėjau nuo apželdinimo kursų. Šią veiklą mačiau kaip būdą sujungti specialistų žinias su mėgėjų noru žinoti, kaip pasirūpinti savo aplinka. O turinio kūrimas ėjo šalia kaip priemonė pritraukti žinių į mano organizuojamus kursus, dalytis informacija.

Kasmet rengiate konferenciją „Garden Style“. Koks jos tikslas?

Pradėjusi kurti turinį, rašyti straipsnius, organizuoti mokymus, supratau, kad žmonės ne tik nori sklypą sutvarkyti čia ir dabar, jie trokšta toliau gauti žinių. Tai buvo kibirkštis, paskatinusi žengti dar vieną žingsnį. Taigi pradėjau organizuoti konferenciją „Garden Style“. Ją rengiu kasmet rugpjūčio pabaigoje, kai visas vasaros grožis atsiskleidęs.

Konferencijoje dalyvauja visi augalų mylėtojai – tiek specialistai, tiek mėgėjai. Jie gali pabendrauti tarpusavyje, vieni kitiems papasakoti, kaip sekasi, ką augina, ką įdomaus sukūrė, gauti idėjų, sužinoti naujausias tendencijas ir pan. Šiame renginyje dalyvauja ir kompetentingi pranešėjai iš užsienio. Taigi, norint gauti naujausių žinių, nereikia niekur važiuoti.

Vedate laidą „Čia mano sodas“. Kaip sekasi atlikti kiek kitokį vaidmenį, su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Man tai – nauja patirtis. Niekada nesu priklausiusi televizijos laidų rengėjų komandai. Vis dėlto turiu pripažinti, kad nesu naujokė, nes nemažai patirties prikaupiau filmuodama reportažus jutubui. Taigi žinau, kaip kalbėti, kameros nebijau. Kai manęs klausia, kaip man pavyksta taip laisvai kalbėti, atsakau, kad tam reikia praktikos, praktikos ir dar kartą praktikos. Su didesniu iššūkiu susidūriau pradėjusi filmuotis jutubo kanalui, o ne televizijai.

Tuomet ruošdamasi žiūrėjau užsienio jutuberių laidas. Įsiminiau vieną mintį: „Nesvarbu, kaip pradėsi, po dvejų metų pažiūrėjęs stebėsiesi, kaip galėjai daryti tokias nesąmones.“ Taigi pradėjau su tokiu požiūriu ir daug klaidų iš karto sau atleidau. Visiškai nebijau, kad pasirodysiu kažkokia netobula, dėl to nesuku sau galvos. Apskritai manau, kad sodininkas neturi būti tobulas. Juk gamtoje tobulumo nebūna, nereikia to siekti.

Na, o filmuojantis man svarbu perteikti pozityvią energiją ir ištransliuoti tai, kas svarbu. Laidoje dažniau kalbinu kitus, nei pristatau temą pati. Man tai labai patinka. Daugybę metų jau pažįstu žmones, pas kuriuos lankomės su filmavimo grupe. Žinau, ką įdomaus jų sklype galima pamatyti, ko reikia paklausti. O pašnekovams smagiau kalbėtis su žmogumi, kuris juos girdi ir supranta. Gera, kad daugelis įsileidžia į savo kiemus, sudaro sąlygas jų puoselėjamu grožiu pasidžiaugti visiems.

Beje, noriu pagirti visą kūrybinę komandą – aš laidoje tesu vienas sraigtelis. Dar yra operatoriai, kurie viską gražiai nufilmuoja, žmonės, organizuojantys procesą, montuotojas, kuris geba viską tobulai sujungti, kai net iš laistytuvo vanduo teka pagal muziką.

Ar pandemija pristabdė veiklą?

2019-aisiais paskutinį kartą gyvai surengiau konferenciją „Garden Style“. Į ją, beje, susirinko net 700 žmonių. 2020 ir 2021 metais konferenciją rengiau per nuotolį. Šįmet noriu gyvo renginio. Organizuosiu gėlių ir spalvų fiestą. Beje, vienas konferencijos dalyvių ją pavadino apželdintojų atlaidais. Nors skamba juokingai, bet apibūdinimas labai taiklus. „Garden Style“ yra vienintelė vieta, kur visi apželdintojai (tiek mėgėjai, tiek profesionalai) gali susirinkti draugėn.

Vis dėlto pagrindinis mano darbas yra modernūs apželdinimo kursai „Geltonas karutis“. Nuolat organizuojame mokymus, betarpiškai juos rengiame didžiuosiuose šalies miestuose, internetu. Mokymo nuotoliniu būdu formatas gimė paskatintas pandemijos. Seniai buvau pasiruošusi tą padaryti, bet vis nepakakdavo laiko. Kilus pandemijai, susisukau per dvi savaites. Dabar esame išvystę elektroninius mokymus, kurie apima ir lektorių konsultacijas, ir trumpas specialistų aptariamas temas. Viskas pateikiama aiškiai ir glaustai.

Taigi karantinas leido stabtelėti ir įgyvendinti seniai brandintus sumanymus.

Taip. Šiais metais paleidau dar vieną naują projektą emedelynas.lt. Tai augalų pardavimo platforma internete. Dvejus metus ėjau link to. Į emedelynas.lt kviečiu prisijungti šeimos verslus, nedidelius medelynus, išsibarsčiusius visoje Lietuvoje. Jie paprastai neturi galimybių intensyviai reklamuoti savo augalų. Jei augalų aikštelė kokiame Alytuje, Biržuose, Pasvalyje, pirkėjų srautas ribotas. Internetas gali suteikti daug galimybių. Taigi, ši platforma atveria plačius kelius.

Idėja sujungti šalies medelynus į vieną vietą taip pat gimė iš asmeninės patirties. Pavyzdžiui, sugalvojau, kad man reikia 20 hakonių. Internete nėra informacijos, kur jų įsigyti. Turiu skambinti į kiekvieną medelyną ir teirautis: „Laba diena, ar turite 20 hakonių...“ Juk mes pratę dalykus, kurių reikia, rasti greitai. Prekes norime gauti čia ir dabar, geriausiai – tiesiai į namus. Juk dirbanti moteris, auginanti tris vaikus, neturi prabangos važinėti po medelynus ir ieškoti augalų. Taip ir gimė emedelynas.lt – platforma, kur visi gali susitikti. Startavome šį pavasarį. Stengiamės įsiklausyti į medelynų norus, į pirkėjų poreikius, kad visiems būtų patogu. Labai tikiu šiuo projektu.

Pažvelgus į jus, į jūsų neblėstančią šypseną, akivaizdu, kad mėgaujatės savo veikla. Ar nuo mažens domėjotės augalais?

Tiesą pasakius, paauglystėje sakiau, kad augalai – ne man. Todėl, kai ėmiausi šios veiklos, mano tėvai ir močiutė, visa artima aplinka, stebėjosi, kaip taip gali būti. Kai įkūriau mažąją bendriją „Geltonas karutis“, draugams buvo nedrąsu pasakyti, kad dirbsiu su augalais. Tačiau vos pradėjus, ši sritis sudomino ir įtraukė.

Apskritai norėčiau pasakyti, kad augalų auginimas yra labai pozityvi veikla. Tai tam tikra terapija. Augalininkystė tampa vis populiaresnė tarp žmonių, kurie dirba priešais ekranus, apsupti mūro ir stiklo. Nepakartojama girdėti šlamesį, bičių dūzgesį, lytėti, užuosti augalus. Tai yra lėtas buvimas. Pati gamta to išmoko. Tai stipri atsvara įtemptam darbui, nepaliaujamam informacijos srautui.

Gamta nepasigreitins: tujų gyvatvorės neužauginsime greičiau, nei šie medžiai auga, gėlės nepražydinsime greičiau nei tą mėnesį, kurį jai priklauso pasipuošti žiedais. Tai šiek tiek erzina, nes rezultato visi norime šiandien, bet nieko negalime padaryti. Tačiau prižiūrėdamas augalus supranti gamtos taisykles, pradedi mėgautis, laukti. Žaviesi augalais, kurie žydi labai trumpai. Pavyzdžiui, pavasarinėmis tulpėmis, sakuromis, alyvomis.

Jau gerą dešimtmetį sukatės šioje srityje. Kaip keičiasi apželdinimo mados?

Na, kai pradėjau prieš dešimt metų, kalba ėjo apie tai, kad alpinariumai, bumbulais suformuotos, spiralėmis iškarpytos tujos eina užmarštin. Tuomet į Lietuvą kaip tik atkeliavo natūralistinio stiliaus želdiniai. Keitėsi ir formos, ir augalų pasirinkimas. Anksčiau buvo madingi savaime gražūs – ryškių spalvų, žydintys didžiuliais žiedais. Tokiomis ypatybėmis pasižymi vienmečiai augalai.

Kasmet tupinėjame apie juos, gerinama žemę, sėjame sėklas, pikuojame daigus, rudenį nužydėjusius keičiame kažkuo nauju, galiausiai viską išrauname. Žiemą gėlynas būna nykus. Pavasarį vėl viskas iš naujo. Požiūris pasikeitė. Dabar atkreipiamas dėmesys į visumą, kero formą: ar auga apvaliai, ar vertikaliai, kokie žiedynai formuojasi ir kt. Madingi smulkūs žiedai. Daug svarbiau tapo visuma – nesupranti, kodėl, bet gražu.

Vienmečius augalus vis labiau keičia daugiamečiai, ypač žoliniai. Juos pasodiname vieną kartą, per metus kažkuriuo laiku pasidžiaugiame žiedais, paliekame per žiemą, pavasario pradžioje nuimame sudžiūvusią antžeminę dalį. Augalų priežiūra tapo paprastesnė, estetika – šiek tiek kitokia.

Įdomu tai, kad grįžta augalai, skirti skinti ir merkti į vazas, t. y. kosmėjos, gvaizdūnės, jurginai. Pastarieji parkeliauja su trenksmu, nes pamerkti ilgai laikosi, nuostabiai atrodo puokštėse. Skinti skirtos gėlės auginamos ne reprezentacinėje sklypo vietoje – joms paskiriama atskira lysvė kur nors tolėliau.

Be skinti skirtų gėlių, populiarėja ir tinkamos džiovinti. Augalai vis dažniau naudojami namams puošti: vasarą pasimerki puokštę, žiemą suformuoji džiovintų kompoziciją. Einant į svečius labai smagu nešti paties užaugintų gėlių.

Ką šį pavasarį ir vasarą auginsite maistui? Kaip keičiasi jūsų daržo veidas?

Didžiausi eksperimentai mano darže vyksta su pomidorais. Kiekvienais metais atrandu ir išbandau ką nors nauja. Ir šiemet turiu naujų veislų. Juk parduotuvėje ar turguje neįmanoma gauti tokios įvairovės pomidorų, kiek jų gali užsiauginti: geltonai oranžiniu marmuriniu arba žaliu minkštimu, geltonus su violetiniais dryželiais, geltonus, kurie ant šakos atrodo tarsi puokštė. Didžiąją daugumą pomidorų derliaus suvalgome. Likusius konservuojame pagal mamos atrastus ir išbandytus receptus. Žiemai pasigaminame skanių padažų, daržovių mišinių, sulčių.

Tas pats ir su baklažanais, cukinijomis. Pats gali užsiauginti skirtingų skonių, formų, spalvų. Arbūzų paprasta turėti kieme – geltonu minkštimu, saldžių. Vasaromis kone kasdien galima rengti gurmanišką puotą.

Kokių vienmečių gėlių šiemet planuojate pasisėti?

Gėlių, skirtų skinti, pavyzdžiui, gvaizdūnių. Esu auginusi kosmėjas, kleomes, patagonines verbenas. Šįmet būtinai pasisėsiu saulėgrąžų. Skatinu visus tą padaryti, nes ši gėlė yra solidarumo, stiprybės, drąsos simbolis. Gegužės mėnesį į atvirą gruntą tiesiog įberkite sėklelę kitą. Galima rinktis dvimetrines, kurios subrandina derlių, arba dekoratyvines, kurių žiedai didesni, gražesni, o stiebai ne tokie aukšti. Juk daug kas kiemuose išsikėlėme Ukrainos vėliavą. Gražu būtų, jeigu šiemet mūsų vėliavomis taptų saulėgrąžos. O vaikams pasakokite, kaip svarbu tas sėklas – vienybę, drąsą ir stiprybę – puoselėti, kad jos išaugtų į gražų augalą.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.