Ar atsivers durys ateinantiems

Mažo žmogaus kova

Su pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais, naujai į Lietuvą atvykusiais trečiųjų šalių piliečiais Justina susiduria kasdien – integracijos centre užsieniečiai mokomi lietuvių kalbos, supažindinami su kultūra, jiems teikiamos psichologinės, socialinės, teisinės konsultacijos, padedama susirasti darbą ar būstą. Naujai įrengtose nedidelėse patalpose Vilniaus centre kasdien maišosi įvairios religijos, kalbos, kultūros – reikia būti labai atviru žmogumi, kad sugebėtum viską priimti. „Negali eiti ir sakyti žmonėms, kad tik Jėzus Kristus jus išgelbės“, – juokiasi Justina, susidurianti ir su radikalių pažiūrų kitų tikėjimų išpažinėjais. Ir jau nebesistebi, kai pas juos užsukęs musulmonas nepaspaudžia moters draugiškai ištiestos rankos.

Daug keliaudama po pasaulį, kasdien bendraudama su kitataučiais, ji dažnai pastebi, kaip akivaizdžiai lietuviai, ypač vyresnio amžiaus, vengia ir prisibijo tamsesnio gymio žmonių.

Bijome, kad užsieniečiai atims iš mūsų darbus, visas gražiausias lietuvaites, neteksime lietuvių kalbos.

„Mūsų šeimos, draugai važiuoja į užsienį dirbti ir mums dėl to viskas gerai. Bet patys norėtume, kad užsieniečiai čia atvyktų tik atostogauti, – stebisi Justina. – Nes bijome, kad atims iš mūsų darbus, visas gražiausias lietuvaites, neteksime lietuvių kalbos. Iš paskutiniųjų laikome savo šalį uždarę, nors esame Europos dalis. Lietuvoje dažnai susiduriu ir su rasizmu, ir su diskriminacija, pati esu stovėjusi šalia, kai pabėgėlius į akis vadino teroristais. Eini kartu padėti išsinuomoti buto, o šeimininkas klausia, ar tas vaikinas – ne teroristas? O paskui priduria: „Nenuomosiu, nes jis juodas.“ Paskambini dėl darbo ir girdi pasipiktinimą: „Pabėgėlis iš Afganistano, ir dar neįgalus? Nejuokaukit!“ Ir tai mūsų kasdienybė. Laikiną apsaugą turintis tamsaus gymio vaikinas man pasakojo, kad autobuse šalia jo niekas nesėda, net senutės, nors autobusas pilnas žmonių. Kodėl? Man labai norėtųsi, kad kito žmogaus odos spalvą priimtume taip, kaip priimame skirtingo atspalvio akis. Nežinau, ar galima diskriminaciją visiškai išgyvendinti iš mūsų visuomenės, bet mažinti tikrai įmanoma, nes tolerancija pasiekiama per pažinimą.“

Eidama į įvairius susitikimus mokyklose ar universitetuose ir pasakodama jaunimui apie pabėgėlių problemas Justina dažnai pasiima ką nors iš jų į draugiją. Kad auditorija pati įsitikintų, jog visokiais mitais ir baubais apipinti asmenys yra tokie patys žmonės, kaip ir mes. Daug jų savo kilmės šalyse dirbo bankuose, IT sektoriuje, yra išsilavinę, kalba įvairiomis kalbomis. „Ir taip gaila, kai jie sako: „Normalu, kad mus vadina teroristais.“ Labai liūdna, kai nenormalūs dalykai tampa normalūs. Taip neturi būti. Jaučiuosi mažas žmogus, bet mėginu su tuo kovoti – mažais darbais mažoje Lietuvoje, mažame centre, remdamasi savo nedidele 23 metų patirtimi.“

Pažintys ir praregėjimai

Dar kai mokėsi Druskininkų mokykloje, Justina pradėjo draugauti su Tiberiados bendruomenės vienuoliais, gyvenančiais Lietuvoje, – jų centras įsikūręs Belgijoje. Ieškodama gyvenimo prasmės ir atsakymų į paauglystėje kylančius klausimus, susidomėjo katalikų tikėjimu, atrado vienuolių rengiamas stovyklas ir buvimo šioje žemėje tikslą: „Šiandien kitiems dovanoju savo laiką ir taip save įprasminu. Esu Dievo įrankis, nedideliu prisilietimu kam nors galbūt labai daug padedantis.“

Jos pirmas susidūrimas su pabėgėlių stovyklomis irgi įvyko per Tiberiados brolius – vienais metais per Kalėdas kartu su jais vyko kaip savanorė į užsieniečių priėmimo centrą Belgijoje. „Panašų turime Rukloje, tik Belgijoje (Pondrome miestelyje) žymiai didesnis, žmonės gyvena ir palapinėse, – prisimena Justina. – Ten susipažinome su vienu siru, jis pakvietė į kambarį, kuriame gyveno su šeima – žmona ir prieš kelis mėnesius gimusiu vaiku. Kambarys mažutėlis, man sako: „Susipažinkite su mano sūnumi.“, ir paduoda į rankas leliuką. Atnešė sulčių, sausainių – dalijosi viskuo, ko turėjo. Maždaug mano amžiaus moteris papasakojo savo istoriją, apie tai, kaip tris dienas nėščia ėjo pėsčiomis, – klausėme jos apie valandą. Vėliau vyras mus palydėjo, dėkojo, kad aplankėme, nes per pastarąjį pusmetį jo žmona pirmą kartą kalbėjosi su kitais žmonėmis ir šypsojosi. Savo šalyje ji matė, kaip nužudė jos tėtį, kitų baisybių, su niekuo nebendravo – išgyveno didelę depresiją. Buvome pirmieji, užsukę pas juos toje stovykloje.“

Vėliau pasakodama apie šį susitikimą Lietuvoje Justina netikėtai sulaukė „Carito“ darbo pasiūlymo. Ir nors atsakyti delsė, nes ketino kaip savanorė metams vykti į Kongą, labai ilgai apie jį galvojo, daug kalbėjosi su savo geru bičiuliu Emanueliu, gyvenančiu Airijoje, bet kilusiu iš Pietų Sudano, – jis irgi kadaise buvo pabėgėlis. Draugo istorija ir žodžiai ją dar labiau pastūmėjo imtis misijos ne tolimajame Konge, o gimtojoje Lietuvoje.

„Emanuelis nuo mažens gyvena Airijoje, turi daug veiklos, priklauso įvairioms organizacijoms, kovojančioms su rasizmu, diskriminacija ir pan. Niekada nepasakyčiau, kad jis užaugęs pabėgėlių stovyklose. Pasakojo, kad jiems, tik atvykusiems į Airiją, koordinuojanti moteris aiškino, kaip įjungti elektrą ir įvairius prietaisus, nes jie nieko nemokėjo. Pamaniau: jeigu Emanuelis, atėjęs iš tokios aplinkos, šitiek pasiekė, vadinasi, visi turi vilties. Tad dar būdama ketvirtame Vilniaus universiteto archyvistikos kurse pradėjau dirbti. Visada galvojau, kad kiekvienas žmogus skirtas tam tikrai misijai. Čia dirbdama supratau, jog nebūtina vykti kur nors toli, kad taptum misionieriumi, – tai gali daryti ir ten, kur gyveni.“

Namai čia ir ten

Druskininkuose užaugusi ir archyvistiką Vilniuje studijavusi mergina prisipažįsta, kad tie ketveri metai buvo geriausias į save investuotas laikas. Universitete ji mokydavosi tiek, kiek privaloma, o kitu metu keliaudavo: dalyvavo mainų ir kitokio pobūdžio projektuose, pirkdavo pigius skrydžių bilietus ir eidavo su draugais į kalnus ar vaikštinėdavo po Europos miestus. Vasarą keliems mėnesiams važiuodavo padirbėti į pievagrybių fermą Airijoje: „Labai gera patirtis, ji stipriai motyvavo mokytis, siekti, tobulėti, nes dirbti būdavo taip sunku! Kai matydavau žmones, kurie ten triūsia jau dešimt metų, ramindavausi, kad aš čia tik keliems mėnesiams...“

Jau būdama integracijos centro vadovė, Justina kartu su Tiberiados broliu trims savaitėms nuskrido į misiją Filipinuose, kuriam laikui tapo mažos ir skurdžios salos bendruomenės dalimi. „Ten įsitikinau, kaip mes skiriamės vieni nuo kitų, nors visi esame tokie patys žmonės. Ir supratau, kodėl jie pas mus, Europoje, kartais jaučiasi lyg kosmose: nežino, kaip įjungiama elektra, kodėl spaudžiame vieni kitiems rankas, kodėl tokie stalo įrankiai... Filipinuose man padėjo lėkštę ryžių, gabaliuką mėsos ir padavė šakutę su šaukštu. Kai paprašiau peilio, išgirdau: „Nejuokauk, čia ginklas, mes niekada jo ant stalo nededame.“

Kartą su vietiniais ėjome į pikniką. Jie pasiėmė bambukų lazdas, pasidarė meškeres, pasigavo žuvų, su mačete nusikirto bambukų lapų – ant jų visi pasidėjome maistą. Labai įdomu patirti kitą kultūrą, bet ten jaučiausi kaip iš kito pasaulio. Supratau, kad man Europoje – labai gera. O vienas filipinietis man pasakojo: „Buvau pas jus, maistas – tikras siaubas!“ Nes ten yra jo namai, o čia – mano. Ten vaikai bėgioja utėlėti, serga visokiomis ligomis, bet mačiau, kad jiems nieko ir nereikia – jiems sėkmingas gyvenimas yra visai kas kita nei mums.

Mes savo darbe kartais pamirštame palikti žmogui laisvę spręsti pačiam.

Mes savo darbe kartais pamirštame palikti žmogui laisvę spręsti pačiam. Aiškiname, kad jam reikia į darbą, vaikams – į darželį. Atrodo, viską suorganizuojame – tik atsikelkite ir nueikite. O jie nenueina, nes pramiega. Bet paskui supranti, kad tu turi būti tik įrankis, pagalba. Mes, kaip organizacija, padarėme viską, ką turėjome padaryti, o jie yra suaugę žmonės, atsakantys patys už save.“

Kai žmonės būna priversti palikti sau įprastą aplinką, kurti namus ten, kur viskas atrodo svetima, kur jie kelia baimę aplinkiniams, pasaulis, regis, pakrinka. Pabėgėliai integracijos centre ieško ne tik socialinės, teisinės, bet ir psichologinės pagalbos. Kai kuriuos Justinai tenka lydėti ir iki psichiatro kabineto poliklinikoje – ji iki šiol prisimena iš Afganistano atvykusį vaikiną, kuriam reikėjo antidepresantų. Kai kurie į integracijos centrą užsukantys žmonės turi ne tik sielos, bet ir kūno randų.

„Šiame darbe esu jau pusantrų metų ir kiekviena diena man tarsi iššūkis, – šypsosi Justina. – Tu kuri planus, bet niekada nežinai, kas atsitiks ir kokioje situacijoje atsidursi. Labai geras būdas augti, nes dažnai susiduriu su dalykais, kurių bijau, tad tenka lipti per save. Mes dirbame su politiniais pabėgėliais iš Rusijos, Afganistano, Azerbaidžano, yra žmonių iš Ukrainos karo zonos. Padėjau vienam vaikinui iš Šri Lankos, susiduriu su atvykėliais iš Sirijos, Irako, Eritrėjos. Su tais, kurie turi pabėgėlio arba laikinos apsaugos statusą dėl politinių, religinių problemų, karo. Šiems žmonėms gresia pavojus jų gimtosiose šalyse, iš kurių jie priversti bėgti. Niekas Lietuvoje nesuteikia tokio statuso vien už gražią šypseną.“

Justina sako, kad užsieniečių integracijos programa skirta ne tik jiems, bet ir mums. Mes turime išmokti priimti ateinančius. „Pabėgėlių stovyklose auga milijonai vaikų. Ką jie ten mato? Gyvena palapinėse, skurde, neprižiūrėti, kartą per savaitę nueina į mokyklą. Tie vaikai po dešimties metų taps piktais paaugliais ir jie visi gyvens čia, Europoje. Jeigu norime, kad mūsų pačių vaikai saugiai jaustųsi mokyklose, privalome priimti ir pabėgėlių, kad jie turėtų tokias pat sąlygas mokytis, užsiimti hobiais, patinkančia veikla, kad taptų atvirais žmonėmis. Tada nereikės jų bijoti. Kitaip jie taps tiksinčia bomba ir jos neišvengsime.

Aišku, taip neturi būti. Nėra gerai, kai šeima priversta bėgti iš savo šalies ir gyventi stovykloje. Pasaulyje vyksta labai daug baisių dalykų, bet ką aš galiu padaryti? Gal ir noriu išgelbėti pasaulį, tik ar mano dvi rankos tai pajėgs? Turbūt ne. Bet mano kasdienė veikla šiek tiek padės tiems, kuriuos šis pasaulis nuskriaudė.“