„Popiežius Jonas Paulius II tikėjo, kad nėra nieko kilniau, nei išeinant iš šio pasaulio išgelbėti gyvybę kitiems, – sako Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė Audronė BŪZIUVIENĖ. – Iš tiesų, viena beprasmė mirtis gali dovanoti net septynis naujus gyvenimus. Ar gali būti kas nors prasmingesnio?..“
Indrė, kuriai buvo atlikta inksto transplantacija, po šešerių metų susilaukė dvynukų. Rimvydas su transplantuota širdimi gyvena jau septyniolika metų, Stasys su transplantuotomis kepenimis – šešiolika. Šie žmonės šiandien augina vaikus, dirba, nes sulaukė donorinių organų.
Lietuvoje kiekvienas asmuo nuo 18 metų gali pareikšti savo valią: pritarti donorystei ir pasakyti „taip“ – po mirties sutikti dovanoti savo audinius ir organus transplantacijai. Tačiau gali ir nepritarti – pasakyti „ne“. Sutikimą ar nesutikimą galima užpildyti internetu arba Nacionaliniame transplantacijos biure, per renginius, kuriuose dalyvauja šio biuro darbuotojai, taip pat – vaistinėse, pas šeimos gydytojus, kraujo centruose.
„Donorais galima tapti tik mirus vadinamąja išskirtine mirtimi – turi būti diagnozuota smegenų mirtis ligoninėje arba negrįžtamai sustojusi kraujotaka, – aiškina Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė. – Jei įvyksta biologinė mirtis, donoru netampama, nesvarbu, kad tam žingsniui yra duotas sutikimas. Per metus Lietuvoje miršta 40 000 žmonių, iš jų tokių mirčių, kai ligoninėje diagnozuojama smegenų mirtis arba sustoja kraujotaka, – tik apie 150.“
Apsisprendimą po mirties tapti donoru patvirtinančią kortelę mūsų šalyje turi 46 641 žmogus. Pačios kortelės nešiotis nereikia – duomenys yra Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre. Jei bus pradėtas donorystės procesas, tame registre esančių žmonių artimiesiems bus tikrai lengviau patvirtinti mirusiojo sprendimą, nes jo užpildytas sutikimas – tai išreikšta valia, tarsi testamentas. Tačiau giminės turi teisę ir nesutikti. Medikai jų poziciją gerbia, nes tai – moraliniai dalykai. „Audinių, ląstelių ir organų donorystėje susipina viskas: etiniai, kultūriniai, teisiniai ir medicininiai dalykai, – sako specialistė. – Reikia itin atsakingai išlaikyti ribas, kad ši jautri sritis neįgautų jokio neigiamo atspalvio.“
Europoje donorystės lyderės – Ispanija ir Kroatija. Audinių, ląstelių ir organų donorystė turi ypatingą matavimo vienetą – tai efektyvių donorų (kai iš mirusio žmogaus yra paimamas bent vienas organas) skaičius milijonui gyventojų. 2022 metais Ispanijos rodiklis buvo 47, Kroatijos – 29,2, Lietuvos – 17. Ispanija seniai suprato, kad donorystė – ne vien medicina, bet ir teisinis reguliavimas, švietimas, kompetencijos, finansavimas visuose etapuose.
„Manau, po poros metų Lietuvoje taip pat turėsime panašius į jų rodiklius, nes pradedame aktyviai ir nuosekliai apie tai kalbėti, ir ne tik visuomenei, – pasakoja Audronė Būziuvienė. – Dabar Lietuvoje didelis dėmesys skiriamas ir paties donorystės proceso pradžiai – mirusio žmogaus identifikavimui, jo organų išlaikymui. Nuo šių metų liepos pradėjo veikti trys koordinavimo centrai – Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje. Šių centrų specialistai koordinuoja ir konsultuoja jiems priskirtų ligoninių gydytojus. Jau galime pasigirti pirmais rezultatais: rudenį net iš mažų ligoninių gavome pranešimų apie potencialius donorus – žmones, kuriems buvo konstatuota smegenų mirtis.“
Šiandien mūsų šalyje donorinio audinio ir organo laukia apie 450 recipientų (ligonių, kuriems reikalinga transplantacija), tarp jų 17 vaikų. Dar 200 recipientų laukia ląstelių – kaulų čiulpų transplantacijos.
Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, lėšomis.