Žmogus visada svajojo tobulai valdyti savo kūną. Juk būtų nuostabu sutelkti valią ir... užsigydyti atsivėrusią žaizdą. Arba susiimti ir sustabdyti pastebėtos ligos, tarkime, vėžio vystymąsi. Būtų nuostabu, jei mūsų valiai paklustų kraujospūdis, kūno temperatūra, smegenų veiklos ritmas, jei pajėgtume priversti savo kūną nejusti skausmo arba paliepti jam sulieknėti...
J. Schwarzo galios
“Galiu valdyti skausmą. Panorėjęs, galiu smarkiai save sužeisti ir tuo pat metu nepajusti nė menkiausio skausmo. Gebu padaryti taip, kad žaizda išvis nekraujuotų, arba priešingai, kraujuotų itin gausiai. Jei panorėsiu, žaizda užgis per kelias valandas...”
Šitokiais pareiškimas praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetį pasaulį stebino olandų filosofas Jackas Schwarzas. Kolegos mokslininkai klausėsi jo ypač nepatikliai, nes žmonijos istorijoje jau būta tiek įvairiausių nesąmonių. Tačiau J. Schwarzas nebuvo šiaip koks svaičiotojas, jis dėstė filosofiją ir vadovavo filosofų draugijai. Jaunystėje šiam žmogui teko patirti, ką reiškia būti kaliniu fašistų koncentracijos stovykloje. Būtent toji patirtis pastūmėjo J. Schwarzą įgusti suvaldyti skausmą. Atsirado mokslininkų, kurie nusprendė olando žodžius priimti už gryną pinigą.
Taigi mokslas ėmėsi J. Schwarzo. Su juo buvo atlikta virtinė bandymų. Viename plačiau komentuotame eksperimente bendradarbiavo medikai ir psichologai iš Lenglio Porterio Neuropsichologijos instituto (JAV). Olando reakcijos, išgyvenimai ir emocijos, taip pat fiziniai rodikliai – kraujospūdis, pulsas, smegenų aktyvumas buvo stebimi specialių aparatų monitoriuose. Mokslininkams knietėjo nustatyti, ar tiriamasis nereaguoja į skausmą todėl, kad iš tikrųjų jo nejaučia, ar tiesiog išmoko meistriškai apsimesti.
Eksperimento vykdytojai paprašė J. Schwarzą persiverti plieniniu virbu kairės rankos bicepsą. Ir tas be jokio pasirengimo paėmė tą virbą ir kiaurai persivėrė juo ranką. Apstulbusių stebėtojų prašomas padarė tai net tris kartus.
Aparatūra neužregistravo jokių požymių, būdingų skausmą kenčiančiam žmogui. Tiesa, J. Schwarzas pademonstravo galįs ir “įjungti” jautrumą skausmui. Kai jis tai padarė, aparatai kaipmat užfiksavo organizme skausmo sukeltas reakcijas. Eksperimento dalyvių akivaizdoje olandas sustabdė kraujavimą iš žaizdos, o paprašytas ir vėl jį “atblokavo” – žaizda pasruvo krauju.
Pareiškimai apie spėriai užgydomus sužeidimus irgi pasirodė neįtikėtini. Po dviejų valandų dūrio vieta buvo visiškai užgijusi. Be to, virbas nesukėlė jokios infekcijos.
Mokslininkų klausiamas, kaip suvaldo skausmą. J. Schwarzas aiškino, kad įsivaizduoja virbą smeigiąs į fotelio ranktūrį ar “kokią kitą rankeną”. Dar įsivaizduoja, kad yra už savo kūno ribų ir stebi jį iš šalies. Esą išmoko be vargo tiek išeiti iš savo kūno, tiek ir į jį grįžti.
Nors olandas tikino “išeinąs iš kūno”, kas, tradicinio suvokimo ribose jau būtų visiškai antgamtiška, iš tikrųjų jo pasitelkti įsivaizdavimai suveikdavo kaip autohipnozė, nepriklausomai nuo to, kaip jis pats tai suprato. O skausmo sutramdymas autohipnoze ir hipnoze yra mokslo tyrinėtas dalykas, kartais netgi taikomas, tarkime, chirurgijoje, kaip alternatyvus anesteziologijos metodas.
Dėmesio nepelnęs dirgiklis
Hipnotinis transas – daugeliui girdėtas reiškinys. Tarkim, kai skaitome labai įdomią knygą arba žiūrime jaudinantį filmą kartais taip įsijaučiame, kad net negirdime, kreipimosi į mus. Tai paviršutiniško hipnotinio transo pavyzdys – žmogus stipriai sutelkia dėmesį į tam tikrus dirgiklius ir tampa nejautrus kitiems. Šiuo reiškiniu pasinaudoja, tarkime, kišenvagiai. Troleibuse norėdami apšvarinti nusižiūrėtą keleivį iš pradžių jį stumteli, kad tas prarastų pusiausvyrą. Žmogaus dėmesys akimirksniu sutelkiamas į pastangas neparvirsti, ir jis nepajunta, kad į jo kišenę lenda svetima ranka.
Šiuo reiškiniu dažnas naudojamės ir, pavyzdžiui, pas odontologą. Kai gydytojas gręžia dantį, stipriai suspaudžiame kumščius, taip stipriai, kad nagai susminga į delną, ir skausmas delne atitraukia dėmesį nuo nemalonių pojūčių burnoje.
Aštrius kampus gludina pasąmonė
Nejausti skausmo, kai to nenori, sugeba ir kai kurie žmonės su autohipnoze, transu ar meditacijos praktika nieko bendra niekada neturėję. Praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį buvo atliktas eksperimentas (vadovaujamas prof. P. Zimbardo), kurio dalyviai sutiko būti bandomi elektros srovės sukeltu skausmu. Buvo ir kita grupė, kurios nariams apie elektros srovę niekas neužsiminė, nors “paragavo” jos lygiai tokio paties stiprumo. Matuota, kaip stipriai žmogaus organizmas reaguoja į skausmą. Paaiškėjo, kad žmogaus sutikimas iškęsti skausmą objektyviai sumažina skausmo pojūtį! Aparatūra rodė mažesnius rodiklius.
Tokį dalyką psichologai aiškina vadinamuoju pažintiniu neatitikimu. Kai žmogus sutinka su kuo nors, kas, jo manymu, yra sunku arba kvaila (pavyzdžiui, skausmo kentimas be priežasties), iškyla grėsmė jo savigarbai (juk ta kvailystė vyksta jam sutinkant). Bet psichika kaipmat randa būdą savigarbai apsaugoti – pakeičia patiriamo skausmo stiprumą (“toks čia ir skausmas”), ką eksperimentų metu dažnai ir stebi mokslininkai.
Kadangi toks paaiškinimas kai kam atrodo “pritemptas” (pamanykite tik, įsigudriname nejusti skausmo, nes taip labiau save gerbiame!”), iki šiol yra atlikta tūkstančiai bandymų, įrodžiusių, kad žmogus įstengia keisti savo fiziologinę būklę (pavyzdžiui, gali gerokai apmalšinti alkio ar geismo pojūčio aštrumą, taip pat gali sustiprinti arba sušvelninti įvairių ligų požymius), jei tai kelia grėsmę jo savigarbai ir savo vertės jausmui. Dažniausiai tie procesai vyksta nesąmoningai.
Vaizduotės jėga
Kur kas sunkiau paaiškinti, kaip J. Schwarzui pavykdavo sustabdyti kraujavimą. Pradėkime nuo to, kad mūsų mintys daro įtaką organizmo būklei. Tarkime, laukdamas egzamino ne vienas jaučia pilvo skausmus. Taigi galima sakyti, kad egzamino įsivaizdavimas daro poveikį žarnyno darbui. Kai pagalvojame apie skanius valgius, burnoje atsiranda daugiau seilių. Vadinasi, vaizduotė paveikia liaukų (šiuo atveju, seilių) aktyvumą.
Kraujavimą sukelia kraujagyslių pažeidimai. Kiekvieną kraujagyslę supa raumenys, kurie gali susitraukti (mažiau kraujuoja) arba atsipalaiduoti (gausiau kraujuoja).
Tikėtina, kad J. Schwarzas įgudo sutraukti kraujagyslių raumenis. Tuo sunku patikėti. Bet... iš teisų kiekvieno žmogaus organizme tai vyksta kasdien. Tarkime, jeigu žiūrėdami siaubo filmą įsibauginate, jūsų pėdos, rankos ir net visa oda atšąla. Taip nutinka kaip tik dėl to, kad kraujagyslių raumenys įsitempia ir kraujas iš kraujagyslių išstumiamas gilyn į organizmo vidų.
Kaip tik šią organizmo savybę pasitelkė filosofuojantis olandas. Tačiau tai nereiškia, kad stabdydamas žaizdos kraujavimą jis būtinai įsivaizdavo ką nors siaubingo.
Dar iš mokyklos žinome, kad I. Pavlovo šuo pradės seilėtis, jei tik suseks ryšį tarp maisto ir raudonos lempelės. Tas pat nutiks, jei ėdalo porciją šuo susies su skambučiu ar krestelėjimu. Tarkime, smarkiai išsigandus (arba tą išgąstį prisiminus) mums pašiurpsta oda. Bet oda pašiurpsta (t. y. kraujagyslių raumenys susitraukia) ir įsivaizduojant ledinį kambarį.
Gal “išėjimas iš kūno ir sugrįžimas į jį” J. Schwarzui ir buvo tas vaizdinys, kuris vertė susitraukti kraujagyslių raumenis?
Žaibiškai žaizdas gydo vidinė ramybė
Tai, kad žaizdos užgyja kone akyse, irgi, pasirodo, jokia mistika. Atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad žaizdų gijimo greitis didele dalimi priklauso nuo žmogaus dvasinės būsenos. Per vieną eksperimentą stomatologijos studentams buvo padaryti nedideli įbrėžimai vidinėje lūpos pusėje. Paaiškėjo, kad tai, kaip sparčiai gijo žaizdelė, priklausė nuo to, kiek stresų žmogus patiria. Atostogavusiems studentams žaizdelės užgijo dvigubai greičiau nei egzaminus laikiusiems jų kolegoms.
Pasitenkinimas gyvenimu tarnauja mums
Seniai žinomas dalykas – laimingi, gyvenimu patenkinti ir atsipalaidavę žmonės serga rečiau, sveiksta sparčiau, prie jų nekimba infekcijos, rečiau užklumpa peršalimo ligos, uždegimai juos kamuoja trumpiau ir žaizdos užgyja greičiau. Stiprus ir ilgai trunkantis stresas nualina organizmą, tad nenuostabu, kad atsparumui nusilpus lėčiau gyja žaizdos, lengviau įsimeta infekcijos.
Gebėjimas valdyti fiziologinius procesus iš pirmo žvilgsnio atrodo neatsiejamas nuo paslaptingų, mokslui kol kas nežinomų žmogaus organizmo galių. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Mat kai geriau įsižiūrime į tai, kas vyksta, nepamatome nieko antgamtiška. Dažniausiai už tokių sugebėjimų slepiasi ilgi metai atkaklių treniruočių ir žiupsnis žmogiško sąmoningumo, neatsiejamo nuo lakios vaizduotės, padedančios susikurti hipnotransą. Jeigu prie viso šito dar pridėsime gebėjimą pastebėti, kaip įsivaizduojami dalykai keičia mūsų organizmo būklę, ir išmoksime tuos pokyčius sąmoningai sukelti – mūsų dvasia įstengs primesti kūnui savas žaidimo taisykles...