„Ar išprotėjai?“: studente tapusi Rūta Mikelkevičiūtė pagaliau paaiškino, kodėl iš tiesų tam ryžosi

Apie naują, žinių kupiną etapą R.Mikelkevičiūtė prakalbo socialiniame tinkle „Instagram“.

Ji tikino, kad sulaukė daugybės žinučių su klausimais, kodėl nusprendė studijuoti bei laiškų su moterų prisipažinimais, jog ne viena priėmė lygiai tokį patį sprendimą.

Įrašė TV laidų vedėja nusprendė atskleisti, kaip tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Gyvūnų mokslų fakultete.

Įrašu ji sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.

„Pagaliau turiu laiko prisėsti ir atsakyti į gausybę klausimų! Atvirai kalbant, be „Ar išprotėjai?“, gavau jūrą sveikinimų ir palaikymo. Labiausiai džiaugiuosi, kad tokių brandžių studentų, pasirodo, labai nemažai.

Ačiū, kad pasidalinote savo patirtimi ką reiškia vėl studijuoti, kai turi šeimą, darbą ir tau ne 18!

Ypač labai džiaugiuosi tomis, kurios nepabijojo viską pradėti nuo pradžių ir keisti gyvenimą kardinaliai – nuo teisės iki soc. darbo, nuo ekonomikos iki medicinos! Aleliuja, merginos, show must go on!“, – rašė R.Mikelkevičiūtė.

Ji taip pat paviešino ir priežastis, kodėl nusprendė studijuoti.

“ – Iš smalsumo, nuobodulio ir iššūkio troškimo.

„Nejaugi tai viskas, ką aš šiame gyvenime galiu daryti?“ Jeigu taip, tai labai liūdna. Aš per jauna ir tokiam atsakymui, ir atsisakyti tai sužinoti!

Atsimenat, kai jums buvo 18 ir jūs net nenutuokėt, kur realiai jus gyvenimas nuves? Kas jūs būsite po studijų? Kodėl nepabandžius iš naujo? Ta nežinomybė mane ir vilioja.

– Iš prasmės paieškų.

Man kyla klausimas, o kokia prasmė to, ką aš darau? Tokį klausimą sau užduoda dažnas brandaus amžiaus žmogus, nes laiko ČIA lieka vis mažiau. Man norisi jį skirti jau ne bet kam, o tam, kas mane džiugina, įkvepia ir įprasmina.

– Aš nusipelniau prabangos!

Ar gali būti didesnė prabanga studijuoti tai, ką tikrai nori. Ne tai, ką liepė tėvai, ne dėl diplomo, todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad reikia MAN.

– Kodėl Veterinarijos akademija, Gyvūnų mokslų fakultetas, Žmogaus ir Gyvūno sąveika?

Mane čia atvedė meilė gyvūnams ir meilė žmonėms. Mano senelių namuose nuolat gyvendavo priglausti keturkojai, o mane kaskart galėjai rasti jų tvarte niurkant paršelius. Žmonės ir gyvūnai evoliuciškai darė įtaką vieni kitiems. Mano galva, mes ėmėm ir imam nedovanotinai daugiau – nuo maisto iki sunkių ligų gydymo būdų ar reabilitacijų, kuriose naudojame gyvūnus.

– Ar bijau? TAIP. Bet ne egzaminų. Nerimauju, ar gebėsiu tarp daugybės darbų ir šeimos įterpti dar vieną. Ar smegenys, įpratusios prie televizijos tempo ir įtampos, susitaikys su tuo, kad dabar reikės skaityti visai kitokią literatūrą ir laikyti egzaminus.

– O ką dar veikti, jei ne mokytis?

Kai buvau labai jauna, maniau, kad viską žinau ir suprantu. Dabar suprantu, kad nieko nežinau ir žinau, kad nieko nebesuprantu! Taisau padėtį.

– Pagaliau, studijos puikus būdas treniruoti smegenis ir bėgti nuo Alzheimerio ir demencijos“, – linksmai rašė R.Mikelkevičiūtė.