Ar laikas iš tikrųjų yra pinigai?

Amerikietis žurnalistas Jamesas Gleickas apie kone visko ir visur greitinimą parašė gana solidaus storio knygą. Joje su kartėliu per dantį patraukė mūsų civilizacijos skubą. Tas skubotumas išryškėjo ne taip seniai, akivaizdžiai pastebimas tapo per pastaruosius 100–150 metų. Tada, kai viešpatauti pradėjo technologijos: spaudimas augo drauge su fabrikais, kurie turėjo ritmingai gauti reikiamas detales, ir geležinkeliais, turėjusiais laiku pervežti keleivius.

Iki atsirandant geležinkeliams JAV netgi nebuvo standartinio laiko: laikrodžius kiekvienas nusistatinėjo kaip jam patogiau. Žinoma, telegrafas ir telefonas, o vėliau ir kompiuteriai galutinai viską sustygavo. Dar prieš Žemę apraizgant ryšio tinklams, kai 1963 m. buvo nužudytas Johnas F.Kennedy, maždaug 70 proc. Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų apie tai sužinojo per pusvalandį. Šimtmečiu anksčiau žinia apie tai, kad nušautas prezidentas A.Lincolnas, per kraštą keliavo dešimtis dienų, nors jau tada telegrafo ir geležinkelių linijos buvo pradėjusios lipdyti šiuolaikinio pasaulio skeletą. Kai Virdžinijos valstijoje mirė Georgas Washingtonas, ši žinia Niujorką pasiekė po savaitės.

Gyvename vis greičiau ir kasdien gauname vis daugiau informacijos. Palengva panašėjame į mašinas, kurias patys ir sukūrėme. O gal be reikalo dramatizuojame?  

Greitis reikalauja aukų

Vis dėlto mūsų nepasitenkinimas turi pagrindo. Pavyzdžiui, žaibiškos transakcijos biržose, kai akcijos superkamos tam, kad po keliolikos valandų ar net minučių vėl būtų parduotos, sujaukia rinką ir trukdo rimtiems biržų makleriams bei analitikams nustatyti tikrąją įmonių vertę.

• • Nuolatinės visuomenės nuomonės apklausos ir jų duomenų viešinimas savaip iškraipo visuotinių rinkimų idėją: mat tie, kurie nebūna apsisprendę, už ką balsuoti, galiausiai nubalsuoja, kaip dauguma, prisišlieja prie tų, kuriuos, apklausų duomenimis, lydi sėkmė. Taigi dirbtinai pagreitintas informacijos plitimas gali kenkti netgi demokratijai.
• • Radijas ir televizija jiems patikėto vaidmens taip pat deramai neatlieka, nes pasitelkę elektroninės kompresijos metodiką natūralius vaizdus ir garsus suspaudžia, išmesdami iš žinių srauto natūralias kalbėjimo pauzes ir „nereikalingus” gestus. Komunikacijos specialistai teigia, kad dėl to pranešimų informatyvumas nukenčia: mat akustinės pauzės sustiprina kalbos srauto įtaigumą, o gestai, net iš pažiūros „visiškai nereikalingi”, yra iškalbingas neverbalinis pranešimas mūsų pasąmonei.
• • Perdėtas greitis užmuša ir sporto dvasią. Antai, kad ir sprintas, kur bėgimo greitis jau niekam nerūpi. Nuvertintas ir reakcijos greitis startuojant. Kadaise legendinis Carlas Lewisas niekaip negalėjo laimėti 100 m bėgimo, nors bėgo greičiausiai iš visų pasaulio bėgikų. Jam apmaudžiai nesisekė, mat jo starto reakcijos greitis buvo „net” 0,14 sekundės, kai stipriausių jo varžovų – 0,115–0,12 sekundės. Teisingumo dėlei startinis pistoletas jau yra ne pistoletas, o elektroninis žaislelis. Teisėjas nuspaudžia gaiduką, ir pistoletas išsiunčia impulsą, o „šūvio driokstelėjimas” pasiskirsto po prie jo prijungtus garsiakalbius. Mat kai paprasčiausiai iššaunamas šūvis, tolimesniuose takeliuose starto laukiantys bėgikai dėl garso sklaidos ore lėtumo duotą ženklą gali išgirsti šimtosiomis sekundės dalimis vėliau nei varžovai.
• • Dėl pamišėliškos greitumo manijos JAV jau senokai neįmanoma parduoti knygos ar plokštelės, kuri prieš tai nebūtų išgarbinta kaip „sezono hitas”. „Gero gando” efektui sukurti, kitaip tariant, žinią apie naują kūrinį perduoti iš lūpų į lūpas potencialiems klausytojams ar skaitytojams, reikia nemažai laiko, o parduotuvės baiminasi susigadinti įvaizdį laikydamos lentynose ne pačias naujausias prekes. Pavyzdžiui, JAV muzikos rinkoje vienintelis muzikinės naujienos vertinimo kriterijus, kurio paiso visi pardavėjai ir jų bosai, yra visagalis Soundscan – visą šalį apimanti taškų sistema, leidžianti sekti, kaip greitai juda prekyba. Sakoma, kad būtent Soundscan nugalabijo kūrybiškiausias rokenrolo sroves. Mat, jeigu albumas nenuperkamas per savaitę arba dvi, jis paprasčiausiai dingsta iš parduotuvės vitrinų ir lentynų.

Policija! Plėšia!

Kai sakome: „Laikas – pinigai”, tai skamba retoriškai. Mums. Bet ne stambių korporacijų savininkams. Verslui laikas iš tikrųjų tolygu pinigams, ir verslininkas padarys viską, kad tik gautų jo kuo daugiau. Patogiausia, žinoma, nebaudžiamai išpešti iš kliento kišenės. Banaliausias pavyzdys – informacijos telefonu biuras.

Lietuvoje kol kas viskas gana paprasta: su jumis pasisveikina autoatsakiklis, bet į klausimus atsakinėja labiau ar mažiau maloni ponia. Šalyse, kurios senokai išmoko pinigais versti kiekvieną minutę, šis reikalas tvarkomas kitaip. Pavyzdžiui, jeigu į infoliniją paskambinate Niujorke, automatas su jumis ne tik pasisveikina, bet ir paklausia, ką norėtumėte sužinoti. Pasakote. Automatas jūsų atsakymą įmeta į kompiuterį. Šis jį sutrumpina, atmesdamas visus “e-e-e”, “norėčiau”, “laba diena” ir “prašau”. Tokia kondensuota forma jūsų prašymas patenka į ausines operatoriui, kuris monitoriuje pamato numerį. Garsiai jo neištaria, tik pažymi baksteldamas pelyte ir spusteli „Audio” mygtuką: tai – ženklas serveriui, kad turi išsiųsti elektrinių impulsų virtinę, kurią jūsų telefono ausinės pavers mechaniniu balsu, išpyškinančiu nurodytą skaičių seką. Tuo metu jūsų operatorius jau bus užimtas kito kliento rūpesčiais.

Nesvarbu, kad atsakymas gali jūsų netenkinti arba staiga pakeitėte nuomonę ir, pavyzdžiui, vietoje picerijos telefono numerio panorote sužinoti rafinuoto restorano Manhatane adresą. Paskambinsite dar kartą, nes jūsų laikas neskaičiuojamas kaip pinigai. O telefonų kompanijos – taip. Elektroninių manipuliacijų dėka ji perpus sutrumpins kliento aptarnavimo laiką, vadinasi, įdarbins perpus mažiau gyvų operatorių, kurie išsiteks perpus mažesnėse patalpose ir... galutinis balansas teigiamas.

Kai dėl kokio nelemto gedimo lėktuvas būna priverstas nusileisti kuriame nors iš didžiųjų oro uostų, keleiviams paprastai tenka palaukti ne vieną valandą, kol galės tęsti kelionę. Paprasčiausiai laisvų lėktuvų oro uostuose nebūna. Šiais laikais lėktuvai yra taip „įkinkyti”, kad aptarnauja keliolika maršrutų ir ant žemės praktiškai nestovi. Taip optimizuojamos sąnaudos ir didinamas pelnas. Aviacijos kompanijos ir jų galingi kompiuteriai puikiai valdo laiką. O keleiviai? Jie priversti palaukti ir niekada tiksliai nežinos, kiek ir kodėl?

Mygtukas – vaiduoklis ramina nervus

Kai nuo žmogaus kiekviename žingsnyje nusukama jo brangaus laiko, anksčiau ar vėliau jis ima kažką įtarti. Kartais netgi pradeda maištauti, kaip padarė kompiuterių firmos Leading Edge klientai, sutartinai padavę firmą į teismą už sugadintą jų laiką ir nervus. Pasirodo, prisiskambinti firmos nurodytu techninės pagalbos telefonu prilygo stebuklui. Teisme vienas advokatas tikino, kad jo klientas vienai savo sekretorių buvo paskyręs netgi specialią užduotį – nuolat rinkti Leading Edge numerį. Deja...

Suerzintam piliečiui būtina įteikti kokį saldainiuką, kad jaustųsi galįs tvarkyti savo gyvenimą, įsivaizduotų esąs laisvas žmogus. Šiuolaikinė civilizacija turi parengusi ne vieną tokį triuką.

Štai liftuose paprastai įtaisomi veidrodžiai, kad jais važiuojantys žmonės galėtų pasišukuoti, pasitaisyti kaklaraištį ar pan. ir taip nejaustų prarandą laiką. Japonijoje netgi įdiegta naujovė – „psichologinė pagalba laukiantiesiems”: kai kas nors paspaudžia lifto iškvietimo mygtuką, kompiuteris patikrina, kuris iš vagonėlių pirmasis atsidurs tame aukšte, ir uždega atitinkamą lemputę gerokai anksčiau, nei privažiuoja liftas. Bet liftą iškvietusiam žmogui sukuriama iliuzija, kad į jo pageidavimą reaguojama žaibiškai. XX a. šeštąjį dešimtmetį greitumo iliuzijai buvo paaukoti paprasti garbaus amžiaus liftininkai, kurie buvo pernelyg paslaugūs ir kantriai laukdavo vos krutančių keleivių. Liftų duris uždarantys automatai tokių klaidų jau nedaro.

Taupymo grimasos

Absurdiškos reklamos ir absurdiški produktai – atskiras mūsų pavojingai greitėjančio gyvenimo skyrius. Štai šampūnas Sechage Rapide, peršamas firmos J. F. Lazartigue turėtų kone 30 proc. sutrumpinti plaukų džiuvimo laiką, o knygelės iš serijos „Vienos minutės istorijos” užtikrina, kad pasakėlę prieš naktį savo mažyliams perskaitysite vos per minutę. Jos pritaikytos dienos darbų pribaigtiems tėvams. O viena farmacijos įmonė reklamuoja savo vaistus moterims, kurios neturi laiko gydyti pėdų grybelio. Ko gero, užteks.

Kas iš tikrųjų užsuko šitą karuselę? Ar tikrai dėl visko kaltos naujosios technologijos?
Juk yra žmonių, kurie renkasi tik tuos televizijos kanalus, kurie transliuoja laidas su subtitrais, kad tuo pat metu dar galėtų klausytis muzikos arba akluoju būdu rašyti elektroninius laiškus. O Vakarų Virdžinijoje vienos Velsburgo mokyklos kolektyvas nusprendė įvesti savo auklėtinius į greičio epochą ir minute sutrumpino pertraukas tarp pamokų. Mokytojai drausmės pastabas rašo net tiems mokiniams, kurie į klasę įžengia dvi sekundės po skambučio.

Ta kankinanti laisvė rinktis

Juk kažkas nusprendė, kad gyventi reikia skubėti, kad taip gyventi turi ir jų vaikai? Kažkas perka knygas, panašias į „Daugiau valandų mano dienoje”...
Tik laiko sutaupyti neįmanoma, nes laikas yra nemateriali vertybė, kaip tikėjimas ar draugystė. Vienintelis būdas jo turėti – tai kiekvieną kartą aiškiai pasirinkti: “Myliu tave”, “Tikiu tuo”, “Nedarysiu šito, kad padaryčiau aną.”
O greitis? Būkime sąžiningi: mums tai patinka. Tai mus uždega, leidžia būti įvykių sūkuryje, suteikia iliuziją, kad esame ypatingi, kad dalyvaujame tame, kas svarbu...
Sakote, jūs ne? Nemėgstate greičio? Tada dabar pat ištarkite kokio hormono pavadinimą. Na, ką? Argi paminėjote ne adrenaliną?      

Jei nusprendėte pristabdyti

Lėtinti įprastą tempą ne taip ir lengva. Iš pradžių galėsite džiaugtis, jei pavyks įtikinti save, kad neprivalote per vieną dieną atlikti šimto darbų. Kai kuriuos jų tikrai pavyks atidėti rytojui, ar net porytojui...
Šiek tiek atpalaidavę įtampos spyruoklę kur kas naudingiau paskirstysite turimą energiją.
Psichologai įspėja, kad per didelis gyvenimo tempas anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš mus. Vienas pirmųjų pavojaus signalų – nemiga. Taigi dienos darbų planas turi stiprinti jausmą, kad valdote savo gyvenimą.
1. Kiekvieną dieną raskite akimirkų tik sau. Net darbo metu ištaikykite minučių giliai atsipalaiduoti ir nusiraminti. Grįžę po darbo namo galite išsimaudyti vonioje su levandomis, atlikti jogos pratimų, pasiklausyti muzikos... Žodžiu, verta imtis to, kas jus ramina.
2. Nelaikykite savyje užgniaužtų emocijų. Esant reikalui, drąsiai sakykite “Ne”, šaukite ir net verkite.
3. Jums neprivalu viską daryti vieniems. Visada atsiras žmogus, galintis patarti. Žinoma, viena galva gerai, o dvi – dar geriau.
4. Po sunkios dienos neskubėkite gerti raminamųjų ar migdomųjų vaistų. Jie veikia, bet silpnina valią. Labiau pasikliaukite žolelių arbatomis.
5. Nepamirškite, kaip naudinga judėti ir mankštintis. Fizinis aktyvumas padeda iš organizmo pašalinti toksinus ir sumažinti adrenalino kiekį kraujyje, kuris smarkiai padidėja kaskart, kai patiriame stresą.