Ar lengva senti Lietuvoje? 100-metis Antanas Kvoščiauskas – apie sveikatos patarimus ir malonumą bendrauti

Susirado telefoninį draugą

Už tai, kad Antanas sutiko duoti interviu 15min ir papasakoti apie savo spalvingą gyvenimą, reikėtų dėkoti „Sidabrinei linijai“. Tai iniciatyva, itin reikalinga Lietuvai ir garbaus amžiaus žmonėms, kadangi siūlo jiems draugystės ir bendravimo paslaugą telefonu.

„Facebook“ skelbimas apie tai, kad šimtametis Antanas ieško telefoninio draugo, sužavėjo ne vieną. Tiesa, Antanas internetu nesinaudoja, tačiau žmogų, su kuriuo galėtų kartkartėmis pasikalbėti, – susirado. Juokauja, kad tas draugas, meno istorikas, irgi mėgsta pakalbėti, kaip, beje, ir pats Antanas – tuo įsitikinome patys. O šio vyro istoriją sutalpinti ne taip paprasta, kaip pats šimtametis pabrėžia, „viską pasakoti reikia pagal eiliškumą“.

Žvalus ilgaamžis karaliauja antrame namo aukšte – pirmame įsikūrusi jo dukra Violeta, kuri ir rūpinasi savo tėčiu. Tiesa, ji prasitaria, kad tėtis puikiai savimi rūpinasi pats, gali ir savarankiškai valgyti pasigaminti, košę išsivirti, mišrainę ar salotų pasiruošti. „Jis labai save myli, – juokiasi Violeta. – Kaip dabar dažnai sako ir pataria, reikia mylėti save. Šiuo patarimu vadovaujasi ir tėtis“.

Ant sienų Antano kambaryje kabo jo paties ir sūnaus Sauliaus paveikslai. Greičiausiai meninę gyslelę jis paveldėjo iš savo ilgaamžio tėčio. Violeta sako, kad jos dukra gyvena užsienyje, dailininkas brolis Saulius savo gyvenimą kuria Izraelyje, todėl į Lietuvą ir aplankyti tėčio atvyksta tik ypatingomis progomis: „Grįžti jis neplanuoja, Izraelyje susiklostė jo asmeninis ir kūrybinis gyvenimas“, – prasitaria moteris.

Nors senolio kambaryje stovi treniruoklis, tačiau Antanas jau nebesimankština – pirštus kaip reikiant pamiklina akordeonas: „Groju tada, kai įkvėpimas užeina“, – taria Antanas mums sugrojęs netgi tango ir užtraukęs dainą.

Televizoriaus šimtametis taip pat nežiūri – sako, kad regėjimas jau ne tas, todėl daugiausiai informacijos apie tai, kas dedasi pasaulyje, jis sužino klausydamasis radijo laidų.

Antanas iš ilgaamžių giminės – jo senelis sulaukė net 104-erių metų, o mama taip pat nugyveno visą amžių.

Labiausiai Antanui patinka klasika, tačiau kartais paklauso ir šiuolaikinės muzikos. „Galima paįvairinti, bet ne viską laiką. Norėčiau aš gyventi po dangumi su sodais...“, – užtraukia.

Pasirodo, Antanas iš ilgaamžių giminės – jo senelis sulaukė net 104-erių metų, o mama taip pat nugyveno visą amžių – mirė sulaukusi 100 metų. Paprašytas prisiminti vaikystę Antanas sako, kad ji buvusi žiauri, nes tais laikais nieko nebuvo: „Gimiau Pirmojo pasaulinio karo metais, nebuvo medicinos, popieriaus, ugnies, druskos, cukraus, iki artimiausio miestelio 6 kilometrai, – pasakoja šimtametis apie savo gyvenimą Padauguvėlėje. – Tėvai augino aštuonis vaikus, dirbo dvare. Kaimynystėje buvo dūminė pirkia – ar girdėjote tokią? O mes jau gyvenome ne dūminėje, geresnėje. Prisimenu, kaip mirė sesės, broliukas... Išaugome penkiese. Gryčioje gyveno ir avytė su vaikučiais, prie durų, žinoma. Kad nesušaltų žiemos vidury“.

Rašė ir Nacionalinį diktantą

Tėvai buvo žemdirbiai, arė žemę ir gyveno iš dvaro pagalbos. „Kaimynų vaikai buvo už mane metais jaunesni, o visa galva aukštesni. Tai vis klausdavau savęs: kodėl? Kuo aš būsiu? Neglostė manęs tas jausmas būti mažu, kita vertus, optimizmo gyslelę augino. Ėjau į mokyklą, labai joje man patiko, o dar ir mokiausi labai gerai. Keturios klasės baigėsi, o paskiau kaip Dievas davė. Šeima norėjo, kad tapčiau kunigu, tačiau, kaip matote, gyvenimas pasisuko kitaip.

Teko ir piemenauti – imti botagą ir kartu su kerdžiumi gyvulius ganyti. Visą bandą raguočių miške. Buvo taip, kad nusigynus į mišką juos, kerdžius dingo. Likau vienas miške su visa banda. Ašarą, jeigu ir nubraukiau, neprisimenu, bet optimizmas ir pasitikėjimas buvo. Gerai, kad viena raguotė vedlė rodė kryptį namo link. Užgrūdina tokie dalykai. Dar metai kiti, ir tos ganiavos baigėsi.

Teko laimė man būti popiergraužiu, kaip vadino kaimynai. Tarnavau ir kariuomenėje 1938-aisiais metais. Pusę metų buvo apmokymai, galėjau ir namo, atostogų grįžti. Netgi staliaus amato pasimokiau. „Padežuruoti“ kariuomenėje kas ketvirtą parą man reikėdavo – ir lauki ryto neužmigdamas. Mano draugas Juozas, kartu kur kariuomenėje buvome, taip pat 101 metų sulaukė. Kartu su juo diktantus rašėme. Beje, aš prieš porą metų dar rašiau ir Nacionalinį diktantą namuose. Lietuviai, sakyčiau tuo laiku buvo labai išsilavinę, prisitaikę, kiekvienas jautėme, kad karas čia pat.

1939-aisiais jau pasirodydavo viens kitas rusų kareivis, karininkas. Lygiai taip pat, kaip dabar Ukrainoje. Prisimenu, kad taip ir kalbėdavo, kad „karas čia pat“. Vienas karininkas tada ištarė, jog „šitą karą laimėsim mes, rusai, bet kito karo, kuris bus tikėjimų, mes jau nelaimėsim“. O šiandien juk ir vyksta tikėjimų karas ar ne?“, – Antanas dalinasi prisiminimais.

Po keturių mėnesių pažinties – vestuvės

Vėliau, jau po karinės tarnybos, Antanas pradėjo ieškoti darbo, padavė visur prašymus, į įvairius gamyklas, įstaigas. „Kokia laimė! Aš jau gausiu mieste darbą, įkelti koją“, – prisimena jis, gavęs net du pasiūlymus ir dirbęs miesto butų rūpybos skirstymo ir remontų įstaigoje. Darbas buvo nesunkus, reikėjo registruoti pranešimus, atsakinėti į klausimus, kuriuos išmanai. Tokia buvo pradžių pradžia.

Vėliau Antanas įstojo į suaugusiųjų gimnaziją. Paklaustas apie antrąją pusę sako, kad 1940-aisiais jam ne tas rūpėjo, kadangi susitelkė į darbus ir mokslus, kurie puikiai sekėsi – Antanas visą gyvenimą dirbo vyriausiuoju ekonomistu ir sako, kad darbas jam buvęs kaip šventė: „Net pats stebėjausi, kad sėkmė lydėjo“.

Antanas, paklaustas, kas jam labiausiai patinka, kaip leidžia dienas, juokiasi, kad jam prie širdies tiesiog pasvajoti, prisiminti geriausius praeities emocinius įvykius, žmones.

1951-aisias metais Antanas susipažino su savo būsimąja žmoną. „Sutikau ją labai paprastai. Naujus metus juk reikia švęsti? Tai pakvietė mane į vieną vietelę, o ten visos pedagogės susirinko. Ten ir susipažinome su Marija – jos jau nebėra šiame pasaulyje. Sausį susitikome, o gegužę jau susituokėme. Man buvo 32-eji – protingas amžius (juokiasi), o Marijai– 23-eji“, – prisimena. Vėliau gimė dukra Violeta, sūnus Salius. Tiesa, santykiai Antano ir Marijos nesiklostė – praėjus 25-eriems metams po santuokos pora išsiskyrė, tačiau ir toliau gyveno bendruose namuose.

Antanas, paklaustas, kas jam labiausiai patinka, kaip leidžia dienas, juokiasi, kad jam prie širdies tiesiog pasvajoti, prisiminti geriausius praeities emocinius įvykius, žmones. Šimtametis pataria užsirašyti savo emocijas, kas nutiko gyvenime: „Pabandykite, labai įdomu“, – ir parodo savo kaupiamą archyvą, knygą, pavadintą „Šeimos metraštis“.

Antanas turi ir mobilų telefoną, kad galėtų pasikalbėti su artimaisiais ar draugais. „Bet draugai beveik visi išmirę. Kaip susitarę – kiekvienais metais 3–4“, – sako šimtametis.

Šimtamečio patarimai sveikatai išsaugoti

Kaip išsaugoti ilgaamžiškumą? Violeta štai sako, kad tėtis labai nedaug valgo, mėgsta kavą – kartą kokį per dieną visada išgeria, taip pat mėgsta ruošti sau nesudėtingus patiekalus.

„Reikia pažinti save, labiausiai skrandį. Niekada nepadauginti, geriau jau pamažinti. Tai taisyklė kaip dukart du. Neatsisakykite to, kas ant stalo, ir taurelę galima, bet labai retai (juokiasi). Ir kraujagyslėmis rūpinkitės, plaučiais, inkstais. Neapkraukite savęs. Neperkaitinkite ir neperšaldykite savo organizmo. Argi sunku užsijuosti šalikėlį per strėnas?

Reikia pažinti save, labiausiai skrandį. Niekada nepadauginti, geriau jau pamažinti

Man gydytojai pasakė, kad mano skrandžio darbas lėtas ir vangus. Tai aš daug ir nevalgau. Labai svarbu saugotis antsvorio. Labiausiai mėgstu įvairias košes grūdines, bulves, sriuba irgi labai svarbu. Patinka, kaip dukra gamina, bet ir pats pasigaminu, pasišildau – gi nesunku. Kas čia yra – burokėlį supjaustai, kopūstėlį, grietinės, ir viskas. Juokų darbas“, – pasakoja Antanas.

Gruodžio 18 d. Antanas švęs 101-ą gimtadienį. Paklaustas, ko norėtų gimtadienio proga, apie ką svajoja, atsako, kad maloniausia jam pabendrauti. „Džiaugiuosi, kad atvažiavote, pabuvote. Aišku, ir gera sveikata, gera nuotaika labai svarbu. Bet maloniausia būti ir kalbėtis su žmonėmis“.

„Sulaukiame skambučių net naktimis“

Pasidalinti savo mintimis sutiko ir „Sidabrinės linijos“ įkūrėjai Kristina ir Marius Čiuželiai.

– Kaip kilo idėja įkurti „Sidabrinę liniją“?

– Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau nei pusė milijono vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau mūsų visuomenė sensta bene sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje ir, kaip prognozuojama, jau 2030 m. kas trečias šalies gyventojas bus vyresnis nei 60-ies metų amžiaus. Gyvenimo saulėlydis, deja, dažnai yra lydimas artimo žmogaus ir socialinių ryšių praradimo, išgyvenamų vienatvės ir atskyrimo nuo „normalaus gyvenimo“ jausmų, įvairių sveikatos sutrikimų, skurdžios materialinės padėties.

Statistikos departamento duomenimis, kone pusė žmonių, sulaukusių 65-erių ir vyresnio amžiaus, gyvena vieniši, vos 5 proc. jų užsiima kokia nors veikla, net 20 proc. gyvena žemiau skurdo ribos. Naujausiais indekso „Global AgeWatch“ duomenimis, pagal garbaus amžiaus žmonėms sudarytas gyvenimo sąlygas Lietuva užima tik 63 vietą iš 96-ių tyrime dalyvavusių šalių.

Todėl pradėjome galvoti, ką galime padaryti, kuo prisidėti, kad situacija imtų keistis. Pradėti „Sidabrinės linijos“ projektą labai įkvėpė Jungtinės Karalystės pavyzdys, kaip galima padėti vienišiems garbaus amžiaus žmonėms vėl bendrauti ir šypsotis, turint nuolatinį pašnekovą ir draugą.

Mes tikime, kad Lietuva turi didžiulį potencialą gerinti vyresniojo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę bei mažinti jų vienišumą ir atskirtį. Šiuo metu mūsų šalyje veikia nemažai visuomeninių organizacijų, labdaros ir paramos fondų, privačių iniciatyvų, kurios bando savarankiškai spręsti senjorų užimtumo, sveikatinimo, slaugos ir globos, bendrosios rūpybos, maitinimo ir kitas susijusias problemas siekiant pagerinti šių žmonių gyvenimo kokybę, užtikrinti pagrindines jų teises į orią ir prasmingą senatvę.

Statistikos departamento duomenimis, kone pusė žmonių, sulaukusių 65-erių ir vyresnio amžiaus, gyvena vieniši, vos 5 proc. jų užsiima kokia nors veikla.

„Sidabrinė linija“ – dar vienas žingsnis šių teisių stiprinimo ir užtikrinimo link, reaguojant į pastebimą vienatvę ir atskirtį, kurios tampa vis dažnesnėmis garbaus amžiaus žmonių palydovėmis.

Pripažinimas, jog garbaus amžiaus žmonės turi turėti galimybę empatiškai, nuoširdžiai ir maloniai pasikalbėti su žmogumi, kuriam rūpi, neturėtų būti laikomas nerūpestingos visuomenės bruožu. Priešingai, faktas, kad šie natūralūs garbaus amžiaus žmonių poreikiai yra tenkinami, turėtų būti laikomas indikatoriumi, jog visuomenė pradeda traktuoti vienatvę ir atskirtį, kaip ir tai patiriančius žmones, su pagarba, kurios jie nusipelnė.

Mes puikiai suprantame, jog dėl nenoro apkrauti savo šeimą ir gimines bei neužtikrintumo dėl savo vaidmens ir naudos visuomenėje garbaus amžiaus žmonėms yra labai sunku pripažinti, jog yra vieniši. Dėl to siūlome ne kovą su vienišumu, o galimybę surasti draugą, su kuriuo galima tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti.

Žinojimas, jog visuomet yra žmogus, sutartu laiku pasiruošęs šiltam ir draugiškam pokalbiui, arba kassavaitinis draugo skambutis su tikslu pasidomėti, kaip sekasi, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, pasiūlyti reikiamą pagalbą, daugeliu atvejų yra itin svarbus ir gali padaryti didžiulį poveikį garbaus amžiaus žmonių gyvenime. Tai gali tapti paskata prisijungti prie vietinių bendruomenės grupių ir veiklų, užsiimti pamirštais hobiais, rasti naujo įkvėpimo ir tikėjimo gyvenimu.

– Kaip dažnai skamba „Sidabrinės linijos“ telefonas?

– Darbo metu skambučiai netyla kone ištisai. Tereikia pasipasakoti apie savo veiklą radijo laidose ir duoti interviu spaudai, ir telefonas nenurims paromis. Vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms be pokalbių labai reikia ir jiems skirto informacinio kanalo, kur jie galėtų paklausti, pasidomėti, pasitikslinti jiems reikiamos informacijos (nuo konkrečių institucijų darbo, paslaugų iki vaistų ir pan.).

Neretai į „Sidabrinę liniją“ kreipiamasi ir ieškant būtent tokios kasdienės pagalbos. Čia bet kada galima pasiklausti patarimo, ir iš jų niekas nesijuoks, kad „ek, tu, senas, net telefono nebegali susirasti.....“ Nors tai nėra tikslinė ir tiesioginė „Sidabrinės linijos“ veikla, mes visuomet stengiamės nukreipti į specializuotą pagalbą teikiančias tarnybas, institucijas, emocinės paramos linijas.

Sulaukiame ir po 5–10 skambučių net naktimis. Deja, bet į tokius kol kas atsiliepti negalime, nes „Sidabrinė linija“ kol kas dirba tik darbo valandomis.

– Ar daug senjorų ryžtasi paskambinti?

– Tas skaičius nuolatos auga ir didėja. Šiandien artėjame prie 500 užsiregistravusių senolių skaičiaus.

– Kaip vyksta bendravimas – ar senjorai kalbasi su savanoriais, ar ieško bendraamžių draugų, kurie taip pat kreipiasi į „Sidabrinę liniją“?

– Registruoti(s) į „Sidabrinę liniją“ gali tiek pats senolis(-ė), tiek jo/jos vaikai/artimieji, tiek jį prižiūrintys/lankantys savanoriai. Mes bet kuriuo atveju siekiame po to pasikalbėti su pačiu senoliu(-e), jei jį/ją užregistravo kas nors kitas. Kartais būna, kad vaikai užregistruoja, o senoliai nieko nenori apie tai girdėti.

Siekdami apsaugoti savo pašnekovų anonimiškumą (kita pusė žino tik vardą, miestą ir interesus), pokalbio pašnekovams nerekomenduojame keistis savo asmens duomenimis (telefono numeriais, adresais ir pan.) ar bent jau skubėti tai daryti.

Registracijos ar paskesnių pokalbių metu mes siekiame išsiaiškinti, su kuo pašnekovai norėtų kalbėti: su vyru ar moterimi; kokio amžiaus; galbūt iš konkrečios Lietuvos vietos; ką veikė anksčiau gyvenime; kuo domisi; su kokių pomėgių/interesų turinčiu asmeniu norėtų kalbėtis ir pan. Čia ta informacija reikalinga, nes „Sidabrinėje linijoje“ mes siekiame maksimaliai suderinti poras, jų interesus, kad draugystė galėtų užsimegzti nuo pirmo pokalbio ir tęstis ilgai.

Jeigu poreikiai yra gana tipiniai ir standartiniai, tuomet kitą pašnekovą surandame pakankamai greitai, nuo kelių dienų iki savaitės – pašnekovų ratas plečiasi kiekvieną dieną. Jei poreikiai specifiniai, tuomet gali tekti palaukti ilgėliau, kol mes surasime norimų interesų/patirties ir pan. pašnekovą.

Suradę pašnekovui porą, mes bet kuriu atveju dar kartą abiem patys paskambiname, suderiname konkretų abiem pusėm tinkantį laiką, kuriuo reguliariai vyks pokalbiai ir, jei abiem viskas tinka, suformuojame pokalbio porą savo virtualiame skambučių centre. Visi pokalbiai inicijuojami automatiškai per šį centrą, nei viena iš pokalbio pusių neturi skambinti kitai – abi gauna skambutį. Todėl pokalbiai ir yra nemokami.

Jei ilgainiui kuriai nors iš pokalbio pusių pašnekovas nebetinka (nėra „chemijos“, vienai pusei rūpi dalykai, kurie nedomina kitos ir pan.), bet kuri iš pokalbio pusių gali vėl mums paskambinti ir paprašyti pakeisti pašnekovą. Tuomet ieškome naujo ir priskiriame naują. Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kad vyresnio amžiaus vyrai po kelių pokalbių pereina į atvirą „medžioklę“, dėl ko ne visos moterys jaučiasi patogiai.

„Sidabrinė linija“ nėra tipinis pažinčių klubas – tai ne gyvenimo partnerio paieškos tarnyba, o TIK draugystės ir bendravimo TELEFONU paslauga. Kiekvienąkart su tuo pačiu asmeniu, su savo draugu.

Joks polisas negali suteikti draudimo nuo artimo netekties ar kito praradimo, kuris atneša vienatvę vyresniame amžiuje. Tai paveikia žmones ypatingai giliai ir nepriklausomai nuo finansinių išteklių ar socialinės situacijos.

Siekdami apsaugoti savo pašnekovų anonimiškumą (kita pusė žino tik vardą, miestą ir interesus), pokalbio pašnekovams nerekomenduojame keistis savo asmens duomenimis (telefono numeriais, adresais ir pan.) ar bent jau skubėti tai daryti. Senoliai, žinoma, elgiasi kaip jiems reikia – vieni apsikeičia iškart, kiti – po kurio laiko.

Vėliau būna, kad pašnekovams apsikeitus telefonų numeriais sulaukiame prašymų „padaryti bet ką, kad jis/ji pamirštų mano numerį“, todėl mes ir rekomenduojame neskubėti keistis, o pirma išties susidraugauti.

Turime labai sėkmingų pokalbio porų, kurios jau „išėjusios“ iš „Sidabrinės linijos“ ir bendrauja nuolat, kitos ir toliau bendrauja per „Sidabrinę liniją“, bet periodiškai susitinka ir pan.

– Su kokiais nuotykiais, išgyvenimais, patirtimis susiduriate? Kokio amžiaus žmonės dažniausiai skambina?

– Štai jums „Sidabrinės linijos“ pašnekovų istorijos ir įspūdžiai:

• „Visaginas – miestas vaiduoklis, sėdžiu po 2 valandas prie lango ir nei vieno žmogaus nepamatau, net vaikai kieme nebežaidžia. Baisi vienatvė,“ – savo kasdienybės įspūdžiais pasidalino mūsų naujai užsiregistravusi 68 metų pašnekovė Anna.
  
  Tuomet supažindinome ją su bendraamže iš Šiaulių. Abiejų aistra – staltiesių mezgimas virbalais, tad ponios nekantraudamos laukia pirmojo pokalbio, kad galėtų pasidalinti savo turimais mezgimo raštais.
• Iš 94 m. Vlado lūpų: „Ieškojau laimės kitiems, ir pats tapau laimingas“, J. Tumas-Vaižgantas.
• „Kur jūs buvote anksčiau su „Sidabrine linija“, kodėl 20 metų reikėjo laukti?“, – retoriškai klausia 89-erių Birutė iš Biržų.
• „Išgirdau apie šį projektą, ir kadangi mėgstu bendrauti su žmonėmis, aš mielai ir pasinaudojau. Aš vienišas nesu, nes turiu ir dukrą, ir sūnų, ir anūkų penkis, bet jie jau savo gyvenimą gyvena. Jie man padeda, dėkingas aš, – sako 80 metų slaukęs Vytautas iš Šiaulių. – Ponia Kristina padėjo man susirasti kontaktus. Šiuo metu bendrauju su dviem pašnekovėmis: viena iš Jurbarko, kita iš Tauragės. Kalbam apie gyvenimą, apie praeitį, kadangi mes visi praėję tuo pačiu gyvenimo takeliu, tokiais pačiais sudėtingais istoriniais momentais, kadangi visi mes turėjom šeimas, auginom vaikus, dažnai ir anūkus tai, žinokit, yra apie ką kalbėti.
  
  Pečių tegu neslegia metų našta,
  Juk rudenį sodai subręsta.
  Tai kas, kad šiek tiek jau raukšlėta kakta –
  Lai noras gyventi negęsta.“

• „Visą gyvenimą buvau tarp būrio žmonių, dabar, po vyro mirties, vienatvė pjauna kaip peilis... Labai trūksta su gerais žmonėmis pasikalbėti“, – sako Teodora, 90 metų. Protas neįtikėtinai šviesus, balsas skaidrus, tik judėti laisvai nebegali.
• „Linksmiau, kai vis pasišneki, o tai gyveni kaip vilkas. Sakau, ir kalbėti kitaip galiu pamiršti. Labiausiai ryte norėčiau pasikalbėti, nes vis atsikeliu ir apsiverkiu“, – prisipažįsta 85 metaų Stefanija, pirmoji „Sidabrinės linijos“ „klientė“.

– Jūsų vyriausias ir jauniausias „klientas“?

– Simboliška, bet jauniausiajam 50 , o vyriausiajam – 100.

– Kaip manote, kokia senjorų padėtis Lietuvoje? Kaip jie patys jaučiasi – ar jiems netrūksta dėmesio, ar nepatiria jausmo, kad yra pamiršti, nustumti į šoną?

– Štai jums Lietuvos demografinė statistika:

• 65-erių ir vyresnių žmonių dalis visuomenėje artėja prie 30 proc.;
• Šiandien 20 proc. visų namų ūkių sudaro tik pagyvenę žmonės, iš kurių kone pusė gyvena vieni namų ūkiuose;
• Vos 5 proc. jų yra užimti apmokama veikla;
• 20 proc. gyvena žemiau skurdo rizikos ribos;
• Prognozuojama vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje yra 82 metai.

Daugybės pažeidžiamiausių garbaus amžiaus žmonių gyvenime vyrauja šokiruojančiai daug vienatvės ir atskirties.

Tiesa, dalis jų vyresniame amžiuje vis dar pajėgia mėgautis galimybe keliauti, studijuoti, užsiimti naujomis veiklomis, savanoriauti ar leisti laiką su vaikais ir vaikaičiais. Dažnai juos supa draugų ir šeimos dėmesys bei parama, pakankami finansiniai ištekliai ir geresnė, nei jų bendraamžių prieš 50 metų, sveikata.

Vis dėlto daugumos garbaus amžiaus žmonių gyvenimas, sulaukus pensijos, tampa pilkas ir monotoniškas. Dažno laukia vieniša vakarienė namuose, kurie kadaise buvo pilni energijos, o dabar liko ištuštėję, kiti jaučiasi įkalinti silpnos sveikatos ar skurdžių resursų. Be to, šie pokyčiai neretai įvyksta veik per naktį – netikėtai mirus gyvenimo partneriui, išsikrausčius vaikams, nutrūkus ryšiams ar negailestingai atsėlinus ligai.

Joks polisas negali suteikti draudimo nuo artimo netekties ar kito praradimo, kuris atneša vienatvę vyresniame amžiuje. Tai paveikia žmones ypatingai giliai ir nepriklausomai nuo finansinių išteklių ar socialinės situacijos. Daugybė garbaus amžiaus žmonių palaiko gerus santykius su savo artimaisiais, bet nenori jų apkrauti depresija ir beviltiškumo jausmu, kurie tampa jų gyvenimo palydovais.

Vienišumas ne tik daro neigiamą poveikį garbaus amžiaus žmonių gyvenimo kokybei, bet, kaip rodo tyrimai, skatina depresiją, kognityvinių funkcijų silpnėjimą ir demencijos vystymąsi. Vyresnio amžiaus žmonių, kurie yra vieniši, šansai susirgti Alzheimerio liga yra dvigubai didesni.

Vienišumas skatina ir fizines ligas: labai aukštas kortizolio kiekis, susilpnėjęs imunitetas virusams, padidėjusi širdies ligų tikimybė. Silpnų socialinių ryšių poveikis prilygsta sveikatos rizikai, kurią sukelią 15 cigarečių per dieną, alkoholizmas, ir yra pavojingesnis nei nutukimas bei žemas fizinis aktyvumas.

„Sidabrinės linijos“ telefonas – 8 800 80020.