Ar meilės traukos dėsniai egzistuoja?

- Kaip galima paaiškinti stiprų, nenugalimą potraukį vienam ar kitam žmogui?

- Bet kuriuose santykiuose pirmasis impulsas ateina iš mūsų pasąmonės. Sutikus žmogų, mūsų pasąmonė iškart „nuskenuoja“ jo pasąmonę ir, jeigu jos sutampa, akimirksniu suvokiame – tai mano žmogus! Tik vėliau bandome sau paaiškinti, kuo gi jis mus patraukė. Aistringas įsimylėjimas – išskirtinė situacija. Tuo momentu apima nepaaiškinamas potraukis, kurio sukeltą būseną garsus analitikas Carlas Gustavas Jungas pavadino „absoliučia pasąmone“. Mūsų sąveika su žmonėmis paklūsta tam tikriems psichologiniams dėsniams, todėl kai kurių veiksmų ir sprendimų mes pačios negalime paaiškinti. Dažniausias argumentas – „jis kažkuo mane traukia“.

- Kodėl iš daugybės žmonių išsirenkame būtent tą, o ne kitą?

- Paprastai tuo vienu vieninteliu tampa tas žmogus, kuris geriau nei kiti padeda mums susidoroti su dviem užduotimis: arba jis praplečia mūsų vidinio „Aš“ ribas ir atskleidžia savybes, gebėjimus ir pomėgius, kurie iki susitikimo su juo buvo užsislėpę. Arba bendraudamos su juo mes kaip tik galime sukontroliuoti tą savo pusę, kuri mus pernelyg baugina arba skaudina. Pavyzdžiui, moteris augo šeimoje, kurioje besąlygiškai klausė tėvų, ir dabar jai sunku būti savarankiškai. Tikėtina, kad ji išsirinks arba pasitikintį savimi, energingą vyriškį, su kuriuo bendraudama pati išmoks būti labiau užsispyrusi ir pasitikėti savimi, arba tokį pat minkštą ir nuolankų ir taip galės palikti ramybėje savo silpnąją pusę. Abiem atvejais jos pasirinkimas nebus visiškai atsitiktinis. Greičiausiai šie abu vyrai taip pat išgyvena panašius kompleksus ar vidinius konfliktus ir turėjo panašią patirtį tėvų šeimoje.

- Nejaugi artimo žmogaus pasirinkimas – vien tik pasąmonės vaisius?

- Tikrai ne. Partnerį renkamės ir racionaliai, tačiau net ir tokį pasirinkimą kartais „pakoreguoja“ vidiniai mūsų savasties aspektai. Pavyzdžiui, pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“ (čia veikia racionalus mąstymas), moteris nusprendžia, kad šis stipriosios lyties atstovas bus idealus vyras, kad su juo galės paversti tikrove visas svajones, susijusias su šeimyniniu gyvenimu. Tačiau vestuvių išvakarėse ji staiga gali persigalvoti, pasiduoti nepaaiškinamam impulsui. Tai galima pavadinti nuojauta, įžvalga, kurios paskutiniu momentu paima viršų. Kitas svarbus pasirinkimo faktorius – kartais užvaldantis narcisizmas. Mus traukia kito žmogaus mums rodomas dėmesys ir jausmai, todėl dažnai patinkantį asmenį matome ne tokį, koks jis yra, o tokį, kokį norime matyti, kitaip tariant, įsimylime savo vaizdinį apie tą žmogų. Ir jis, deja, dažnai prasilenkia su tikrove.

- Vadinasi, tokia meilė pasmerkta mirti?

- Nebūtinai. Meilė – užkrečiamas jausmas. Meilės objektas gali jausti malonumą ir pasitenkinimą dėl paties susižavėjimo juo fakto ir priimti jį kaip meilę. Tuomet ir jis pamils, nes jį myli. Bet žmonės keičiasi ir gali ateiti diena, kai mylimą pradės erzinti mylintis. Štai tada ir prasideda poros santykių griūtis.

- Dažniausiai savo gyvenimą susiejame su žmogumi iš to paties rato kaip ir mes. Kaip tai galima paaiškinti?

- Iš vienos pusės, mums geriausiai suprantami ir nuspėjami tie, kurių auklėjimas, santykiai šeimoje, išsilavinimas yra panašūs į mūsų pačių. Tas supratimas suteikia saugumo, nes galime prognozuoti, kaip klostysis santykiai, kaip tas žmogus elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Mes, kaip sakoma, kalbame ta pačia kalba, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio ar žvilgsnio, labai panašiai vertiname įvairius santykių ir situacijų niuansus. Iš kitos pusės, toks žmogus tampa lyg mūsų vidiniu teisėju, kontrolieriumi, kurio dėka elgiamės pagal mūsų rate egzistuojančias taisykles, normas ir idealus.

- Kartais partneriai taip pasineria į savą pasaulį, kad nepastebi kitų žmonių. Kas atsitinka?

- Tai vadinamasis susiliejimo kompleksas. Tai yra būsena, kai partneriai praranda savuosius „Aš“ ir sukuria vientisą „kokoną“. Natūraliai dingsta poreikis bendrauti su kitais žmonėmis.

- Ar tokia būsena turėtų būti kiekvienos poros santykių siekiamybė?

- Tikrai ne. Santykiuose svarbu neprarasti savojo „Aš“, tada partneriai papildo vienas kitą ir mokosi vienas iš kito. Tik tokie santykiai gali turėti ateitį, nes saugo nuo priklausomybės ir manipuliavimo spąstų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vienas kitame ištirpusių partnerių santykiuose vyrauja taika ir ramybė. Iš tiesų susiliejimo komplekso užvaldytoje poroje dominuoja baimė ir pavydas. Partnerių nuotaikos nuolat keičiasi, o santykių kreivė svyruoja nuo susižavėjimo iki atstūmimo reakcijų. O štai asmeninis kiekvieno jų gyvenimas lieka nenugyventas.

- Kodėl kartais traukia tie žmonės, kurie mus žeidžia, ir net labai įskaudintoms sunku nutraukti su jais santykius?

- Kiekviena turime tokių bruožų, kurių sunku net sau pripažinti turint. Jie nepriimtini mūsų asmenybei, yra lyg mūsų vidiniai šešėliai, nebūtinai neigiami. Tai – priešiškumas, pavydas ar pyktis. Pavyzdžiui, nuolankiai merginai tokiu šešėliu gali tapti mokėjimas save apginti ir už save pakovoti, o vaikinui, kuris didžiuojasi savo šiurkštumu, brutalumu, – švelnumas ir pažeidžiamumas. Nepripažindami kažkurio savo bruožo, primetame jį kitam asmeniui, dažniausiai partneriui, o paskui kaltiname jį dėl visų savo problemų. Tarkime, moteris, kuri negali pripažinti esanti pernelyg taupi, partnerį kaltins šiuo bruožu ir kentės dėl tokio jo „trūkumo“. Tačiau tiesa tokia, kad apkaltindami kitą suteikiame sau galimybę ir toliau nepripažinti mums nemalonių bruožų. Štai dėl to ir nenutraukiame santykių su tokiu partneriu, juk jo dėka išvengiame būtinybės matyti savo pačių trūkumus. Taip patogiau. 

- Tikriausiai visos poros nuolat balansuoja ties riba „Myliu- nemyliu“. Ar įmanoma meilėje nuolat išlaikyti pusiausvyrą?

- Nuvilsiu, čia pusiausvyra neįmanoma. Kaip pasakė garsus Prancūzijos psichiatras Borisas Cyrulnikas, meilėje vienintelis įmanomas balansas – tai rutina, jausmų mirtis. Meilėje, kaip ir bet kuriuose kituose santykiuose, susitinka du gyvi žmonės. Kadangi kiekvienas vystosi ir keičiasi savaip, tiek pats, tiek poroje, pusiausvyra gali būti tik laikina. Juolab kad ir gyvenimas nuolat kinta. Taigi greičiau nutinka taip, kad dviejų būsenų „mylėti“ ir „būti mylimam“ stiprumas nuolat keičiasi priklausomai nuo skirtingų momentų ir jausmų intensyvumo. Todėl kai tikrai mylime, mylime nesverdami, ar gauname meilės tiek pat, kiek ir duodame. O jeigu dažnai užduodame sau šį klausimą, tokia meilė prilygsta meilei iš išskaičiavimo. Todėl visiem linkiu tikros ir tyros meilės, kai neklausiame, už ką tą žmogų mylime. Tiesiog mylime, ir viskas.

Tekstas psichologės R. Aukštinaitytės (el. paštas rasa777@aktv.lt)