Ar mes sau gražios... nuogos?

Kodėl moterys dažnai nemėgsta savo nuogo atvaizdo?

Būna, kad ir mėgsta. Požiūris į savo kūną yra visos mūsų pasaulėžiūros dalis. Kaip matome pasaulį, save, kokių turime lūkesčių ir kokių keliame reikalavimų sau – viskas tarpusavyje susiję. Tad jei moteris apskritai nepasitiki savimi, savo intelektu, pasiekimais, dažniausiai ji nepasitiki ir savo kūnu. Dar nesu sutikusi žmogaus, kuris savo išvaizdą vertintų neigiamai, o visa kita – išorinį pasaulį, žmones, įgytą išsilavinimą, savo vidinį pasaulį – puikiai. 

O kokių kartais turime nepagrįstų lūkesčių, susijusių su kūnu?

Įvairiausių. Tarkim, tikimės, kad tobula išvaizda turėtų ką nors duoti gyvenime: bilietą į sėkmę, laimę, turtus ar gerą santuoką. Prisiminkime pasakas: Pelenė buvo labai graži ir dėl to laimėjo princą, Miegančiajai Gražuolei net dirbti nieko nereikėjo. Abi jos gavo savo „ilgai ir laimingai“. 

Kartais grožis įsivaizduojamas taip, tarsi jis galėtų būti visiems vienodas. Tarsi egzistuotų koks standartas. Juk taip negalvojame, tarkim, apie baldus ar kitus dalykus.

Kartais grožis įsivaizduojamas taip, tarsi jis galėtų būti visiems vienodas. Tarsi egzistuotų koks standartas. Juk taip negalvojame, tarkim, apie baldus ar kitus dalykus. Vieniems gražūs klasikiniai, kitiems – modernūs daiktai. Vieni mėgstame aštrų, kiti – kaip tik saldų maistą. Tačiau išvaizdą kažkodėl lyginame su tam tikru standartu. Tada ir atrodo, kad gal mes per stambios, o gal per liesos, gal per daug raudonais vaikiškais skruostais, o gal kaip tik per daug raukšlėtos. Kai kurios dar liūdi, kad keičiasi arba, priešingai, niekaip nesikeičia... Kartais laikome spintose senus švarkelius tikėdamosi, kad ateis laikas ir vėl būsime lieknos kaip kadaise. Tačiau tas laikas vis neateina. O per maži drabužiai taip ir lieka kaboti tarsi priekaištas. 

Tai gal veidrodžių ir nereikia? Kam tie nusivylimai?

Jeigu veidrodžių neliktų, mes kitus žmones, jų reakcijas pasitelktume kaip gyvus veidrodžius. 

Kas dar lemia moterų nepasitenkinimą savo išvaizda?

Kai kurios moterys – didelės perfekcionistės. Norime būti pačios gražiausios, protingiausios, tvarkingiausios.

Kai kurios moterys – didelės perfekcionistės. Norime būti pačios gražiausios, protingiausios, tvarkingiausios. Daugiausia laiko praleisti su šeima ir ne mažiau – darbe. Patenkame į tokį „daugiausiai ir labiausiai“ ratą. Tokiu atveju kūnas – ne išimtis. Didelis perfekcionizmas dažnai susijęs su stipriu nepasitikėjimu savimi. Nors tikrai būtų galima galvoti kitaip: „Gal ir nesu pati gražiausia, bet užtat simpatiška.“ Arba: „Nelaimėjau Nobelio premijos, bet manęs verta klausyti.“ 

Tačiau blogai jaučiasi tikrai ne visos. Yra moterų, kurios nebijo vilkėti marškinėlių su petnešėlėmis arba segėti trumpų sijonų, nors pagal bendrus kriterijus jų išvaizda nėra ideali. Tačiau visi pastebi, kaip skleidžiasi jų energija. Žmonės jomis gėrisi ir žavisi. Ne dėl grožio, o dėl akyse spindinčio pasitikėjimo. Netgi sakyčiau, kad ir vyrai gatvėje atsisuka ne tiek į gražias, kiek į pasitikinčias savimi moteris. 

Maniau, vyrai pastebi tik gražuoles...

Pasitikinčias savimi – irgi. Pro tokias neįmanoma praeiti abejingam. Kūnas gali būti visoks, bet jeigu akyse spindi žinojimas, kad esi nuostabi, aplinkinius tai traukia. Žmonėms atrodo: ji žino kažką, ko aš nežinau, nes atrodo laiminga, nepaisydama nieko. 

Kodėl vyrai rečiau išgyvena dėl savo netobulos išvaizdos? 

Iš tikrųjų taip kartais gali atrodyti. Bet gal vyrai tiesiog rečiau kalba apie nepasitenkinimą savimi? Kita vertus, tokia jau mūsų visuomenė – mes linkę labiau sudaiktinti būtent moters išvaizdą. Yra tokia George’o Gershwino lopšinė iš operos „Porgis ir Besė“: „Tavo tėtis turtingas, o mama graži, tad šš, mažas vaike, tau nėra ko verkti.“ Žodžiu, ko daugiau ir bereikia. Užtenka, kad moteris būtų kaip iš paveiksliuko. 

Ne tik aplinka – moterys pačios daug iš savęs reikalauja.

Na, taip, visuomenės požiūris gali būti priimamas kaip savos mintys. Mergaitė gražiau pasipuošia, apsiauna ryškesnius batelius ir mato, kad berniukai iškart atkreipia į ją dėmesį arba daugiau vaikų nori su ja draugauti. Ji greitai išmoksta, kad tai paprasčiausias būdas pelnyti draugystę ir dėmesį. Galvojama: „Kam man mokytis kokios nors arabų kalbos ir džiūti prie knygų, jei galiu nueiti pas kosmetologę ar užriesti blakstienas.“ Iš tiesų, tokiu atveju dėmesio sulaukiama kur kas greičiau. Kitas klausimas, ar tas dėmesys toks pat nuoširdus. 

Bet puoštis juk nieko blogo, tiesa?

Aš taip ir nesakau. Tiesiog mes įsitikiname, kad toks būdas patikti – greitesnis ir efektyvesnis, ir to paties sąmoningai ar nesąmoningai mokome dukras. 

Kam ieškoti sudėtingų kelių, jei galima eiti tiesiai?

O kodėl kartais reikia gero naminio maisto arba prabangaus restorano, nors čia pat yra greitojo maisto užkandinių? Viena iš priežasčių ta, kad jei puošime tik kūną, sulauksime kitokio dėmesio, nei iš tikrųjų trokštame. Dažniausiai siekiame meilės, prieraišumo, jautrumo. O kad mums pasakytų komplimentą, paplotų, bet paskui nueitų pas kurią nors kitą, norisi daug rečiau. 

Kita vertus, protingos moterys savo išvaizda gali sėkmingai naudotis. Grožis nėra vienaprasmis, tad jeigu tik investuosi į tai šiek tiek energijos, gali atrodyti tikrai stulbinamai. Kažkur skaičiau, kad kvailai moteriai apsimesti protingai nėra lengva, o protingai tapti gražiai – paprasta. Sutinku su tuo.

Iš kur atsiranda pasitikėjimas ar, atvirkščiai, nepasitenkinimas savo kūnu? 

Jeigu vaikystėje kartojama, kokia mergaitė graži, protinga, giriama už darbus ir pasiekimus, jai išugdomas pradinis pasitikėjimas savimi. 

Veikia daugybė dalykų. Pavyzdžiui, mergaitei labai svarbu, kaip į ją žiūri tėtis. Jeigu vaikystėje kartojama, kokia ji graži, protinga, giriama už darbus ir pasiekimus, jai išugdomas pradinis pasitikėjimas savimi. Gal dar prisimenate, kaip jautėtės, kai tėtis jums kartojo, kad esate pati žaviausia mergytė pasaulyje? Bet būna atvejų, kai tėčio šalia nėra, kai jis specialiai sako: „Kokia tu višta...“, ar šiaip yra pernelyg santūrus, nedrįstantis ištarti gražaus žodžio. Jei pasitikėjimas savimi neišugdomas, vėliau moteris desperatiškai ieško „tėvo“ – kažko, kas jai pasakytų, kad ji pati gražiausia. 

Yra moterų, kurios drovisi nusirengti netgi prieš sutuoktinį arba nori mylėtis tik tamsoje.

Viskas dėl to paties nepasitikėjimo savimi, savo kūnu. Kartais – dėl nepakankamo pasitikėjimo vyru ar jo psichologijos neišmanymo. 

Ar susižavėjęs žvilgsnis nepastebi kūno netobulumų?

Vyras tikrai nėra gydytojas, apžiūrinėjantis mus tarsi per vizitaciją. Lytinis aktas – pats intymiausias bendravimo veiksmas, savo intymumu prilygstantis itin atviram pokalbiui su geriausia drauge apie ką nors labai svarbaus ir tikro. Nejaugi tuo metu matysime, kiek kilogramų ji per savaitę priaugo, ar žiūrėsime į beužsitraukiantį šašą jai ant skruosto? Ne tai svarbu. Intymūs santykiai su vyru (jei tie santykiai tikri) kažkuo panašūs į tokį pokalbį. Kodėl vyras tokiais momentais turėtų matyti kažkokius neesminius dalykus? Mylinčiam žmogui daug svarbiau mūsų degančios akys, jausmai, išgyvenimai. 

Aišku, gal yra vyrų, kuriems svarbus tik pats mechaninis aktas, bet ar tokiu atveju mums turi rūpėti jų nuomonė? 

Beje, sėkmingi lytiniai santykiai gali labai padidinti fizinį pasitikėjimą savimi, o nesėkmingi, priešingai, stipriai nusmukdyti. Nesvarbu, mylėsimės tamsoje ar prieblandoje, nuogos ar prisidengusios. Kartais moterys labiau atsipalaiduoja, kai sau leidžia mylėtis prisidengusios.  

Kaip moterį tokiomis aplinkybėmis keičia mylimo žmogaus elgesys?

Didelį drovumą gali įveikti kad ir paprasti žodžiai: „Tu man labai graži!“ Na, nekainuoja tie komplimentai, nors vyrams gal atrodo priešingai. Esu girdėjusi ir tokį prisipažinimą: „Juk aš jai sakiau, kad ji graži. Dar per mūsų vestuves. Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Kai pasikeis, tada ir pasakysiu.“ Tačiau moteriai tas klausimas kasdien kyla iš naujo. Atsibunda: „Labas rytas, čia aš – kokia aš?“ Labai norisi girdėti, kad esi žavi, kad patinki. Paprastai dar labiau įtikina, jei pagiriama kokia nors konkreti kūno detalė, kad ir skruosto linija ar kaklo linkis.

Tik kaip iš vyrų išlupti tuos komplimentus? 

Manau, kad mes jų irgi per mažai sakome. Jeigu pačios nenorime praverti burnos, kodėl tikimės, kad vyras elgsis kitaip? Galbūt jis nedrįsta, jaučiasi užspaustas ar taip pat nepasitiki savimi. Ar esame įpratę šeimoje pastebėti vienas kitą? Jeigu moteris pradėtų vyrui sakyti: „man patinka tavo nauja šukuosena“ arba „mane jaudina tavo rankos“, galbūt greičiau atsivertų ir jis.  

Kaip išmokti pozityviai vertinti savo kintantį kūną?

Nustoti žiūrėti į jį kaip į daiktą. Kūnas – tai aš. Tai mano būdas būti šiame pasaulyje. Jis gali būti unikalus, nepakartojamas. Jis keičiasi kitaip nei bet kieno kito kūnas. Mylėkime jį už tai, koks yra, ir džiaukimės juo.

O gal neigiamas požiūris į savo išvaizdą nėra labai blogai? Juk tai skatina mus sportuoti, sveikai maitintis?

Man atrodo, daug geriau, kai sportuoti skatina teigiamas požiūris: „Aš myliu savo kūną ir esu verta mankštos. Man tai padeda nesustingti, leidžia geriau susikaupti.“ Neturime plaktis rimbu, kad nubėgtume maratoną. Kai žmogus pats to nori, kai tai teikia jam džiaugsmo, malonumo ir energijos, jis bėga visai kitaip. Ir laiku sustoja, netapdamas bėgimo maniaku. 

O jums pačiai jūsų kūnas patinka?

Būna visokių dienų, bet iš esmės patinka. Tikrai nekeisčiau jo į kitą.