Ar mokame girti vaikus?

Tyla – ne visada gera byla

Kai kurie tėvai gerą vaiko elgesį ir pasiekimus priima kaip privalomą pareigą ir tyliai jiems pritaria. O štai į blogą elgesį sureaguoja labai stipriai. Paprastai tokie tėvai būna reiklūs, labai atsakingi ir savo meilę vaikui mano esant savaime suprantamą dalyką, kurio nereikia kaskart įrodinėti ir akcentuoti.

Daugelis taip auklėjamų vaikų užauga rimtais, tikslo siekiančiais, malonės iš nieko nelaukiančiais žmonėmis. Jie draudžia sau be priežasčių mėgautis gyvenimo malonumais, džiaugtis bendravimu su artimaisiais ar paprasčiausiai savo atvaizdu veidrodyje. Visos jų teigiamos emocijos yra užgniaužtos.

Matydami, kad suaugusiųjų dėmesį galima atkreipti tik blogu elgesiu, vaikai prisigalvoja pačių įvairiausių kvailysčių. Jeigu manote, kad dėl savo charakterio savybių, problemų ar greito gyvenimo tempo vis negalite rasti jėgų vaiką padrąsinti, pasidžiaugti jo elgesiu, pasistenkite pakeisti auklėjimo stilių.

• Dažniau prisiminkite, kokie patys buvote vaiko amžiaus. Ar norėjote, kad jus panašioje situacijoje pagirtų? Ar skaudu būdavo, kai tėvai ignoravo jūsų pasiekimus?
• Nebijokite demonstruoti savo meilės vaikui, pasidžiaugti jo sėkme. Juk iš tiesų svarbu būti ne griežtiems, o teisingiems, vadinasi, pastebėti ne tik blogą, bet ir gerą elgesį.
• Kalbėdami švelniai prisilieskite, apkabinkite, pabučiuokite savo atžalą.

Blogų vaikų nėra

Dabar šis posakis ypač paplitęs. Tad ką reikia girti (taip pat ir peikti) – vaiką ar jo elgesį? Kai kurie tėvai griežtai laikosi principo, kad girti reikia gerą vaiko elgesį. Ir giria už gerus pažymius, išplautus indus ar sutvarkytus namus. Kas gi tada nutinka? Vaiko galvelėje ima formuotis nuostata, kad tėvų meilę reikia pelnyti.

Taip pat skaitykite: 5 didžiausios vaikų auklėjimo klaidos, susijusios su gyrimu

Negirdėdamas iš tėvų padrąsinamų žodžių „esi protingas, įdomus, geras“, vaikas sunkiai išmoksta adekvačiai save vertinti. Neturėdamas atskaitos taško, nežinodamas, kaip jį iš tiesų vertina tėvai, mažasis priverstas orientuotis pagal situacinius suaugusiųjų įvertinimus. Tokie vaikai lengvai pasiduoda kitų įtakai ir primestai nuomonei.

Įpratęs, kad tėvai giria tik gerą rezultatą, ir mokykloje gavęs neigiamą pažymį, vaikas jaučia didelį nerimą ir baimę prarasti tėvų meilę. Todėl nevenkite pagirti asmeninių vaiko savybių ir pastangų nepriklausomai nuo elgesio ir rezultato. Jei manote, kad pagyras reikia pelnyti, pasistenkite surasti tam progų.

• Girkite ne už atskirus pažymius, o už pastangas ruošiant pamokas ar aktyvų dalyvavimą pamokose. Vaikui svarbu suprasti, kad vertinate jo pastangas, o ne mokytojo dosnumą ar vienkartį rezultatą.
• Pabrėžkite atskirų vaiko gyvenimo įvykių svarbą jums visiems, pavyzdžiui: „Na štai, tu jau ir antrokas, visai suaugęs ir savarankiškas berniukas!“
• Neakcentuokite vaiko dėmesio į neigiamą, nenusisekusį rezultatą, jei ketinimai buvo geri. Verčiau pagirkite už norą kažką padaryti, įdomias idėjas ir smalsumą.

Meškos paslauga

Argi gali būti per daug meilės, žavėjimosi ir švelnumo? Ar jie gali sugadinti vaiką? Gali. Nuolat girdėdamas susižavėjimo juo šūksnius, mažylis nesąmoningai pripranta ir gavęs griežtesnę svetimų žmonių pastabą patiria nusivylimą, smarkiai dėl to išgyvena.

O jei yra giriamas lyginant su kitais, „ne tokiais puikiais“ vaikais, formuojasi charakterio bruožai – egocentrizmas, snobizmas ir pan. Viską daryti jis stengiasi demonstratyviai, laukdamas vis naujų ir naujų ditirambų už savo tikrus ar menamus nuopelnus.

Matydami, kad suaugusiųjų dėmesį galima atkreipti tik blogu elgesiu, vaikai prisigalvoja pačių įvairiausių kvailysčių. 

Kartais atsitinka atvirkščiai. Paskendę liaupsių pliūpsniuose, vaikai nustoja reaguoti į pagyras, stengiasi atsiriboti nuo mylinčių tėvų ir viską daryti atvirkščiai, kad tik jiems įgeltų ir negirdėtų iki koktumo įgrisusių ditirambų. Tai ypač būdinga paauglystėje, kai vaikai pradeda gėdytis atvirai jiems reiškiamų pagyrų, nes tai neatitinka „kieto bičo“ įvaizdžio.

Kad to pavyktų išvengti, atkreipkite dėmesį į situacijas, kai vaiko nereikia girti.

• Kai jis ko nors nesuspėjo ar nesugebėjo padaryti iki galo ir skatinama jį pereiti prie kitos veiklos. Auklėjimo metodas „Na, šaunuoli, jau užteks!“ tinka mažiems pabiručiams, bet mokyklinio amžiaus vaikams įskiepys neatsakingumą.
• Kai norite prisigerinti siekdami kokio nors tikslo. Nesąžiningumas gimdo nepasitikėjimą. Kitą kartą vaikas jumis netikės.
• Kai siekiate nuraminti vaiką menkindama jo skriaudiką. Toks metodas tik sustiprins konfliktą tarp vaikų.
• Kai giriate vaiką už tai, dėl ko neseniai kitomis aplinkybėmis barėte.

Atsakykite į kodėlčiuko klausimus

Kai mažylis pasiekia kodėlčiuko amžių (maždaug 4–5 gyvenimo metais), jam viskas tampa įdomu ir į visus klausimus nori gauti atsakymą. Pavyzdžiui, kodėl reikia miegoti, kodėl plauti rankas, kodėl auga gėlės, kodėl negalima mėtyti šiukšlių. Kodėl? Kodėl? Kodėl?..

Taip pat skaitykite: Jokių bausmių ir rėkimų: 4 žodžiai, priverčiantys vaiką pasitaisyti ir elgtis deramai

Klausimų tiek daug, kad jie tėvus galiausiai ima vesti iš proto. Nors suaugusiesiems panašūs klausimai atrodo betiksliai, vaikams tuo momentu jie patys svarbiausi. Tad apsišarvuokite kantrybe, nes atsakyti privalote dėl visiškai rimtų priežasčių.

Atsakymai – tai pažinimas. Apipylęs suaugusiuosius nesibaigiančiais „kodėl?“, mažylis papildo savo supratimą apie jį supančią aplinką ir ta informacija praplečia pažinimo ribas. Vienas atsakymas į klausimą skatina užduoti kitą. Juk kuo daugiau žinai, tuo daugiau kyla įdomių klausimų! Taip ugdomas smalsumas, intelektas, noras viską suprasti ir paaiškinti.

Atsakydama į klausimus, patenkinate jo pagarbos poreikį. Ką tai reiškia? Vaikas nesupranta ir smarkiai įsižeidžia, jei tėvai suirzta, nustumia jį į šalį ir visaip stengiasi išvengti patenkinti jo smalsumą.

Atsakymai – tai pažinimas. Apipylęs suaugusiuosius nesibaigiančiais „kodėl?“, mažylis papildo savo supratimą apie jį supančią aplinką ir ta informacija praplečia pažinimo ribas.

Mažasis jaučiasi kvailas, nevertas dėmesio, nereikalingas. Visa tai neigiamai veikia jo savivertę. Ir, atvirkščiai, jeigu ramiai ir kantriai paaiškinsite mažyliui tai, kas jį domina, vaikas jausis svarbus, jo pasitikėjimas ir savivertė augs.

Formuojasi pasitikėjimo jumis jausmas. Užduodamas klausimus, vaikas tiki jūsų sumanumu, gebėjimu viską paaiškinti, papasakoti, palaikyti, padėti. Jis ieško ramsčio ir jį randa.

Išties labai blogai, jei mažylis staiga liaujasi klausinėti. Vadinasi, arba pradingo pasitikėjimas jumis, arba atsirado nepasitikėjimas savimi: „mažas, kvailas, nevertas tėvų atsakymų...“ Todėl net į pačius nepatogiausius klausimus stenkitės atsakyti ir venkite kartoti: „Tu dar per mažas, nesuprasi, čia ne vaikų reikalas“ ir pan.