Esu mama su dvidešimties metų stažu. Ačiūdie, dar turiu sveiką ir gyvą savo mamą. Šiandien mažiausiai galvoju apie save. Turbūt ir daugelis jūsų, nors pačios į pasaulį esate išleidusios vaikus, galvojate apie savo brangiausią žmogų – Mamą.
Kodėl mintys krypsta būtent link mamos – tos, kuri pagimdė ir užaugino, o mažiausiai pagalvojame apie save – kad tai ir MŪSŲ diena? Manau, jokio stebuklo čia nėra. Labai moteriška ir drauge motiniška – galvoti pirmiausia ne apie save, o apie kitus, galvoti, ką nori ir gali duoti. O dar teisingiau – duoti net negalvojant. Tiesiog. Besąlygiškai, kaip geba mama.
Kasmet darausi vis sentimentalesnė ir jautresnė žodžiams. Kai girdžiu per sveikinimo koncertus padėkas mamoms už kantrybę, šilumą, bemieges naktis, už laukimą, supratimą, netgi už tylėjimą, kuris kartais rėžia skaudžiau nei diržas, kažkodėl susigraudinu. Kodėl?
Ar pastebėjote: kai nori pasakyti kažką šilto ir mielo mamai, ją laikydama už rankų, dingsta iškalba, žodžiai kyla gerkle ir susitraukia atgal į kiautelį kaip paliestos sraigės „antenos“, virsta sprangiu gumulu, kuris ima ir išspaudžia nevalingai ašaras? Kai vietoj žodžių ( o jų, žinai, tikrai yra!) puokštės drebančiu balsu išsteni: „Ačiū tau, mamyt, myliu tave“ ir apkabini. Ir gerai nuverki posmelį. Nori tiek daug pasakyti ir suvoki, kad žodžiai būtų tokia maža kruopelytė viso to, ką jauti ir nešioji viduje, kad kažin ar išreikštų esmę. Todėl geriau prasmingai patyli, nes pagalvoji, kad žodžiai viską sugadintų. Apkabinimas – tarsi išsigelbėjimas, geriausia išeitis, kuria sieki susilieti ir be žodžių perduoti savo brangiam žmogui tai, ką jauti.
Todėl dar kartą sodriai lietuviškai nužliumbi iš bejėgiškumo ir nesugebėjimo padėkoti. Ir tęsi mamos misiją – jau per savo vaikus.
Galvojate, nebuvo akimirkų, kad, pamačiusi kokią nors savo mamos „klaidą“, nebūčiau prisiekusi mintyse: „Aš tai jau tikrai taip nedarysiu, būsiu geresnė“? Buvo. Ne vieną ir ne du kartus. Tačiau šiandien matau, kad nesu nei geresnė, nei blogesnė mama. Juk būti geresne niekas ir nereikalauja iš tikrųjų. Mes pačios prisiimame tas pareigas, lyg mus stebėtų kokia vertinimo komisija ir skirtų balus: štai vyras kelia 8, anyta – 7, o vaikas išdrebėjo net 9… O juk taip nėra.
Kas mums moko būti mama? Šeima? Gyvenimas? Atsimenu, vaikystėje, kai užsibuvau pas klasiokę ir grįžau namo vėlai, mama teištarė: „O dabar eik miegoti, gerai?“ Pasakiau, kad nereikėjo jaudintis, juk aš sveika, gyva, tačiau mama tepasakė: „Mane suprasi tik tada, kai pati turėsi vaikų. O dabar - eik miegoti, dukrele“. Tada jos veidas atrodė toks rimtas ir toks susenęs, kad man nugara nubėgo šiurpai. Nesupratau, ką buvau padariusi ne taip, tačiau nuo to laiko labai stengiausi „atraportuoti savo buvimo vietą“. Ir ką galiu pasakyti? Mama buvo teisi. Tik pati, tapusi mama, suvokiau tų nerimo, laukimo ir svarstymo „Po velnių, kurgi dingo mano vaikas?!“ minučių kainą...
Gal kitiems atrodo, kad tai tarsi paranojiška, nesveika meilė, bet mamai tai nepaaiškinsi. Mama siekia būti geresnė už dezodorantą, garantuojantį apsaugą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Taigi, būti mama mokomės pačios. Kaip mums žinoti, kokia iš tiesų turi būti mama? Ar yra surašytos pareigybinės instrukcijos? Ar yra išleista vadovėlių, gidų, patariančių, kaip galėtum kelti kvalifikaciją ir kopti motinystės karjeros laiptais? Gimsta vaikas, ir viską darai iš tikro, nuoširdaus, nesuvaidinto jausmo. Jausmo, kuris pagimdo atsakomybę už naują žmogutį. Kad ir kaip gudrios brošiūrėlės mokytų, kad vaikai ateina patys, kada jiems reikia, kad vaikai mums nepriklauso, kad mes tik stebime ir palydime juos į JŲ gyvenimą, kad ateini į šį pasaulį vienas ir paliksi jį vienas, kai esi mama, žinai, kad viena niekada nebūsi. Tavo įsitikinimai sunkiai sugyvena su knygose surašytomis taisyklėmis. Tavo vaikai, net ir suaugę bei patys jau galintys auginti savo vaikus, visada bus tau vaikai. Tie, apie kuriuos nuolat galvosi ir nuolat jaudinsiesi bei nerimausi nuo pat tada, kai išgirsi vaiko pirmąjį verksmą gimdykloje.
Jaudinsiesi, kai jis užprings ledinuku. Nerimausi, kai kalsis pirmasis dantukas. Širdy atsivers žaizda, kai grįš pyplys nubalnotu keliu.
Paskui jaudinsiesi, kaip mažylis pritaps darželyje, mokykloje. Ar turės draugų. Jaudinsiesi, kad jam nepavyks išlankstyti lėktuvėlio. Jaudinsiesi, kai neatsakys į žinutę. O kai po trijų valandų perskambins, vaikas tik pasijuoks iš tavo nerimo: „Nesijaudink, mama, aš gyvas. Turbūt jau vėl įsivaizdavai, kad guliu kokiam griovyje su peiliu krūtinėj…“
Tas „budintis režimas“ ir linkėjimas, kad tavo vaikui sektųsi, kad jis gebėtų mokytis iš savęs bei kitų, niekur nedingsta. Gal kitiems atrodo, kad tai tarsi paranojiška, nesveika meilė, bet mamai tai nepaaiškinsi. Mama siekia būti geresnė už dezodorantą, garantuojantį apsaugą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Įtariu, kad turinčios vaikų moterys galėtų šiandien svajoti apie tokį gražų scenarijų: vyras pasveikina bučiniu, įteikia gėlių puokštę, o vaikai tvarkingai išberia eilėraštį arba trumpą: „Su mamos dienaaa sveikinam taveeee!“
Visai gali būti, jog tokią dieną pagalvojate: „O jeigu taip padovanotų man šeima 24 valandas paprasčiausios ramybės?“ Įsivaizduojate? RA-MY-BĖS. Laiko sau – daryti, ką nori. Pala, o ką daryti? Juk ir taip kiekviena jūs jau esate tapusi darymo čempione: darote pusryčius, darote drauge namų darbus, darote… Nenustojate daryti net sapnuose, nes sapnuojate, kad pamiršote pasiimti batus iš taisyklos ar šaldytuve palikote vaiko pusryčių dėžutę.
Fantazuoju: kokia tai būtų diena? Greičiausiai be jokio plano ir be jokių siurprizų: einu, kur noriu, valgau, ką noriu, skaitau (pagaliau – normalią knygą!), vaikštau gatvelėmis, kuriomis niekuomet nešmirinėdavau. Matau dieną, kurioje niekur neprivalau skubėti, neprivalau nieko planuoti ir rikiuoti darbus galvoje. Fantastika! Nors man dovanotas laikas yra sąlyginė 24 valandų laisvė, bet ar mokėčiau ją tinkamai pasinaudoti? Atsakykite sąžiningai ir nuoširdžiai, kiek truktų jūsų džiaugsmas be vaikų?
Gal pirmą valandą pagulėtumėte vonioje, paskui išgertumėte kavos, paskui susibėgtumėte su draugėmis. Tačiau jau antroje dienos pusėje pagalvotumėte, ar tikrai Elzė nuėjo pietų miegoti, ar močiutė paskaitė jos mėgstamą pasakaitę apie paršelį, ar Lukas sugebėjo laiku pasiprašyti ant puoduko...
Gal net neiškęstumėte ir paskambintumėte priminti, kad oras atvėso ir reikia Elzei megztuko, o ledų geriau šiandien nepirkti, nes dar aną savaitę jai bėgo nosis.
Sunku būti mama, tiesa? Nes tai tarsi priklausomybė, įprotis, kurį valdome nebe mes, o jis valdo mus. Mes ir mūsų gyvenimas amžiams priklausomas nuo to, kur yra mūsų vaikai, kaip jiems sekasi, kas vyksta jų gyvenimuose.
Nežinau, kaip jūs, bet aš turiu pripažinti, kad už tai, kokia esu, dėkinga motinystės stebuklui. Ši patirtis mane subrandino: išmokė kantrybės, pasiaukojimo, užsispyrimo, išmokė atlaidumo, prasmingo laukimo ir planuoti savo laiką, mylėti kitaip ir augti, tobulėti kasdien: atsakant į daugybę keblių ir suktų vaiko pateikiamų klausimų, aiškinant apie spalvas, žolę, mirtį, gimties stebuklą, narkotikus, vandenį, snaiges ir netgi Dievą.
Todėl į klausimą, ar sunku būti mama, negaliu atsakyti vienu žodžiu. Tai kažkas giliau, kas užvaldo ir nepaleidžia. Tai, kas išlieka visam likusiam gyvenimui.