Ar televizija – vis dar stiliaus diktatorė?

Socialiniuose tinkluose ir interneto portaluose televizijos bei scenos meistrų įvaizdis narstomas taip, kad pamirštama, kodėl artistas scenoje. Jo balsas, šokis, iškalba... Nejaugi efektinga suknelė gali padaryti tave žvaigžde, o prasta – sunaikinti? Net pats atspariausias scenos ir ekrano magijai žiūrovas neretai ima ir sutapatina sceninį artisto įvaizdį su jo kasdieniu. Tiesiog priima už gryną pinigą.

Raudonas švarkas, kailiniai ir limuzinas kadaise buvo neatsiejami Ryčio Cicino palydovai ir matyti šį žmogų tiesiog su mėlynais džinsais, baltais marškiniais ir tamsiais mokasinais atrodė neįsivaizduojamas dalykas. Atlikėjų prodiuseriai, pasitelkę stilistų komandas, o kartais ir be jų dažną scenos žvaigždę gali paversti tokiu personažu, kad prireiks ne vienų metų „išeiti iš vaidmens“ ir „grimui nusiprausti“. Veikiami muzikinės rinkos – neslėpkime, su specifiniu Rytų Europai būdingu prieskoniu – ir taikydamiesi prie publikos skonio, prodiuseriai kuria tokią estetiką, kokios masinis žiūrovas yra nusipelnęs ir kokiai yra subrendęs.

Tik tuo atveju, kai artisto talentas neturi sau lygių ir pranoksta bet kokius prodiuserių, režisierių ir publikos lūkesčius, galima eksperimentuoti su įvaizdžiu. Pavyzdžiui, Merūno Vitulskio, kurio, beje, sceninis veidas, metams bėgant, keitėsi tik į gera, vokalo neužgoš nei juodas, nei languotas švarkas; „Traviatos“ Alfredo ariją Virgilijus Noreika gali dainuoti kad ir vilkėdamas kuklų megztuką, susegamą keliomis sagomis, – nuo to charizma nė kiek nesumenks. O Ievai Zasimauskaitei nebūtinos dirbtinės blakstienos ir seksuali iškirptė – jos balsas ir be galo nuoširdi simpatiško bei gera linkinčio žmogaus laikysena scenoje prikausto net muzikai abejingo žmogaus dėmesį. Stipresnis talentas ugdo didesnį pasitikėjimą savimi.

Nors pripažinti scenos meistrai išvadino parsidavėliais, vis dėlto buvome pirmieji, kurie koncertavo su rėmėjų dovanotais drabužiais.

„Kad ir kokios mus persekiotų stiliaus mados, poreikis matyti gražias merginas scenoje niekada neišnyks, – juokiasi prodiuseris Martynas Tyla, save vadinantis ne prodiuseriu, o menedžeriu ir šiuo metu dirbantis su tokiais atlikėjais, kaip Donatas Montvydas, Monika Linkytė, Giedrė Kilčiauskienė, Milita Daikerytė, „Pinup Girls“, vaikinų grupė „Rollikai“. – O pirmasis mano „vaikas“ buvo Egidijus Dragūnas-Selas. Jis man į rankas pateko po Andriaus Mamontovo – jų kūrybinis bendradarbiavimas nebuvo sėkmingas. Su mados pasauliu tada neturėjau nieko bendra, stilisto amatas Lietuvoje buvo terra incognita, tačiau vis labiau augo būtinybė surasti šio vaikino sceninį įvaizdį, taigi svarsčiau, ar pakanka turėti vien mėlynus džinsus ir odinį švarką? Vilniuje vykusios „Mados dienos“ leido susipažinti su vis labiau populiarėjančiu dizaineriu Seržu Gandžumianu – jo kurti kombinezonai tapo Selo sceniniu drabužiu. Paskui – „Adidas“, „Mustang“: nors pripažinti scenos meistrai išvadino parsidavėliais, vis dėlto buvome pirmieji, kurie koncertavo su rėmėjų dovanotais drabužiais.“

Martyno dviejų dešimtmečių įdirbis, taip pat jau išlavintas atlikėjų skonis šiandien leidžia pasikliauti savo jėgomis ir diktuoja tokias darbo sąlygas, kad neretai apsieinama be Lietuvos dizainerių ir stilistų – šių honorarai, anot prodiuserio, tokie, kad koncertiniam turui ar kompaktinės plokštelės reklamos kampanijai labiau apsimoka pirkti vardinius drabužius užsienyje arba internetu.

„Vieni atlikėjai karjerą pradeda jau turėdami savo veidą, kitų įvaizdžio paieškos užsitęsia: pavyzdžiui, Monikai Linkytei teko išlaukti šešerius metus, kad scenoje būtų tokia, kokią matome šiandien. Kai prieš septynerius metus susipažinau su Donatu Montvydu ir nuvykau su juo į pirmąjį koncertą, prie pulto net pritūpiau, išsigandęs, kiek daug dar teks su šiuo vaikinu padirbėti: dainuoja gerai, bet sceninė laikysena labai neišlavinta... Vakaruose nūnai prodiuserius ir publiką masina ne tiek charakteringas įvaizdis, kiek atlikėjo galimybės: jei turi puikų vokalą, gal dar gali šokti ar kaip nors kitaip įdomiai judėti scenoje, o gal dar groji kokiu nors instrumentu?“

Vakarietiško stiliaus kopijos ar net tam tikros užuominos, replikos scenoje ir ekrane pasiteisina ne taip jau dažnai. O jei jos dar būna perėjusios Rusijos muzikos rinką... Tai, kas kažkada tiko Michaelui Jacksonui, nederės Donatui Montvydui; taip, kaip atrodydavo Freddie Mercury, organiškai neatrodys Mantas Jankavičius. Merginų mėginimai įsijausti į Beyonce, Shakirą, Christiną Aguilerą, Adele, Rihanną anksčiau ar vėliau patirs fiasko, jei tai nebus sąmoningas jų parodijavimas. Bet kokia tiesmuka pretenzija atrodys provincialiai, nes mūsų mentalitetas ir gyvenimo supratimas negali natūraliai sietis su vakariečių mąstymu ir estetika. O tokių atlikėjų, kaip vakarykštis Davidas Bowie ar šiandienis Kanye Westas, apskritai neįmanoma pamėgdžioti.

Televizijos muzikinių projektų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas neslepia, kad roko grupės „Bix“ aušroje taip pat ieškojo kieto vyruko įvaizdžio (juodi lietpalčiai, siauri kaklaraiščiai) ir dėl tokio išsiskyrimo iš minios savo gimtajame Panevėžyje ar Šiauliuose iš vietinių vyrukų ne kartą yra gavęs gana grėsmingų signalų: aha, tu kitoks nei mes visi... Šiandien, atvirkščiai – išsiskirdamas individualiu stiliumi, demonstruoji savitumą, diktuoji tam tikras tendencijas ar subkultūrinę priklausomybę. Tačiau stilių niveliacija ir eklektikos amžius scenos ir ekrano žmones veda į visišką įvaizdžio nežinią: jie pasiklysta tarp to, kas patinka ir tinka.

Anot Sauliaus, visi lietuviai gerai „išmano“ ir „tobuliausiai“ komentuoja du dalykus: krepšinį ir dainininkų rengimosi stilių. Tinkamai suformuotas įvaizdis vidutinybę į žvaigždes gali iškelti vienam vakarui, na, dviem, o paskui – karalius nuogas. „Talentingi, sykiu fiziškai gražūs ir patrauklūs žmonės scenoje – didelis pliusas, tačiau talentingi, bet negražūs nėra didelis minusas. Kaip talentų medžiotojas, jau kuris laikas jaučiuosi esąs vakuume: gyvename absoliučių vidutinybių laikais, tiksliau – vidutinybių poreikio laikais, kai vienadienį blizgutį publika šiandien sutinka ovacijomis, rytoj išspjauna, tačiau prieš tikrą talentą užmerkia akis. Technologijų amžius, be visų gėrybių, kuriomis naudojamės, sukūrė ir vidutinybių kartą, kuri gali sukomponuoti balsą, padaryti vaizdo klipą ir kuri gali manipuliuoti įvaizdžiu. Įsidėjęs į feisbuką kompiuteriu susikurtą dainą, tu gali sulaukti tūkstančių spustelėjimų.“

Televizijos muzikinis projektas „X faktorius“ bene akivaizdžiausiai įrodo įvaizdžio galimybes: neturėdamas tobulų kūno formų, žmogus čia nėra pasmerktas nesėkmei. Kad vieno ar kito dalyvio sceninis veidas būtų patrauklus, Saulius aktyviai bendradarbiauja su stilistų komanda ir stengiasi sugriauti nuostatą, kad dainininkai – ne modeliai, todėl reikalauja tokio įvaizdžio, kuris organiškai sietųsi su atliekamu kūriniu ir pačia atlikėjo asmenybe.

Nieko nėra baisiau, kai visi aprengiami, nugrimuojami ir sušukuojami vienodai gražiai, nesistengiant išryškinti kiekvieno individualybės.

„Nieko nėra baisiau, kai visi aprengiami, nugrimuojami ir sušukuojami vienodai gražiai, nesistengiant išryškinti kiekvieno individualybės. Juk ne stilistas, o prodiuseris yra galiausiai atsakingas dėl „nukritusių blakstienų“ ar „neskoningai priklijuotų garbanų“. Stilius – tai psichologija: ir prodiuseris, ir atlikėjas, ir stilistas turi kurti džiugią laisvo žmogaus, nepataikaujančio grožio ir mados kanonams, atmosferą. Jei kirpėjas nurėš ir perdažys dainininkei plaukus, o ši dėl to patirs traumą, visi būsime nelaimingi: neišgelbės nei trumpas, nei ilgas sijonas, nei gili iškirptė, taigi – užprogramuotas šimtaprocentinis pasirodymo scenoje fiasko.“

Artisto scena

Modernus išsilavinęs žmogus šiandien nedaro dviejų dalykų: nežiūri non stop televizoriaus ir portaluose nerašinėja komentarų neaktualiomis temomis. Dainininkų ir pramoginių laidų vedėjų, netgi žinomų modelių įvaizdis nebeturi tokio svorio, koks jis buvo prieš gerą dešimtmetį ar daugiau. Grožio ir stiliaus ikonomis vis dažniau tampa socialinių tinklų herojės ar tinklaraštininkės (Agnės Jagelavičiūtės fenomenas), taip pat portaluose sužibėjusios vakarėlių merginos (Astos Valentaitės pavyzdys). Interneto ir gausybės televizijos kanalų amžiuje aktorei Jurgitai Jurkutei-Širvaitei, vedusiai ne vieną muzikinį konkursą („Chorų karai“, „Šok su manimi“), tapti charizmatišku TV veidu padėjo ne blizgios ir ne visada kokybiško audinio suknelės, o artistiniai sugebėjimai, iškalbos dovana vedant renginius su a. a. Vytautu Šapranausku.

„Vyresnės kartos diktorės mano atmintyje išliko dėl balso tembro, dikcijos, retorikos, bet ne dėl drabužių. Atrodo, ir dabar girdžiu „Žinias“ skaitančią ar renginius vedančią Algimantą Žukauskienę... Kai esi, galima sakyti, dar vaikas ir patenki į televiziją, besąlygiškai paklūsti visoms prodiuserių, režisierių ir stilistų diktuojamoms taisyklėms, tačiau kai, metams bėgant, įgauni patirties, susiformuoja savita estetika, atsiranda ir svaresnė motyvuota nuomonė: kaip norėčiau ir kaip nenorėčiau atrodyti. Kadangi dažniausiai tekdavo dirbti tiesioginiame eteryje, pagrindinis mano prašymas ir reikalavimas – kad drabužis ir avalynė būtų patogūs, kad nesijausčiau kaip pastatyta išpuošta lėlytė, kad apskritai pamirščiau, kuo esu apsirengusi. Tik toks komfortas suteikia galimybę laisvai jaustis ir lengvai reikšti mintis, improvizuoti. Tiesa, įvaizdžio defektus (per didelė suknelė, ne vietoje išslydusi plaukų sruoga etc.) ne sykį yra tekę maskuoti šmaikštaujant su scenos partneriu Vytautu Šapranausku.

Vaizdas žmones veikia labiau nei garsas, todėl paveikslėlį, kaip atrodė Jurkutė, žiūrovas įsimena labiau, nei tai, ką Jurkutė pasakė.

Esu aktorė, tad televizijos ekrane Jurkutė yra personažas, o realybėje – tikroji aš, kuriai gana svetimas ekrane rodomas spindesys ir kurią sutikę mažai pažįstami žmonės sveikinasi maždaug taip: „Oi, iš tikrųjų kokia tu jaunutė...“ arba „Ne tokia tu jau ir didelė...“ Kad ir kaip būtų apmaudu, vaizdas žmones veikia labiau nei garsas, todėl paveikslėlį, kaip atrodė Jurkutė, žiūrovas įsimena labiau, nei tai, ką Jurkutė pasakė. Pirmasis televizijos pranašumą prieš radiją išnaudojo JAV prezidentas Johnas Kennedy: pirmąkart TV surengtuose debatuose jis savo įvaizdžiu ir charizma pelnė tokias rinkėjų simpatijas, kad kovoje dėl prezidento posto 1960-aisiais nugalėjo Richardą Nixoną.“

Dainininkė ir muzikinių konkursų vertinimo komisijos narė Rūta Ščiogolevaitė įvaizdžio svarbą vertina iš dviejų pozicijų: profesionaliam atlikėjui būtina turėti tokį stilistą, kuriuo galėtų pasitikėti visu šimtu procentų, ir turėti laiko įvairiems įvaizdžio eksperimentams. Išgyvenusi ne vieną nusivylimą dėl netinkamo stiliaus, dainininkė šiandien yra linkusi pasikliauti vos keliais žmonėmis: plaukus stilizuoti patiki vienam vieninteliam meistrui, o drabužius – dviem.

Dažniausiai stilistų darbas apsiriboja „parinkti tinkamą drabužį“, o ne „drabužiu atskleisti žmogų“.

„Jei neatitinki modelio standartų, jei tavo kūno proporcijos itin savitos, vadinasi, reikia žmogaus, kuris ne tik žinotų kiekvieną tavo centimetrą, ne tik įžvelgtų telegeniškiausius bruožus ir mokėtų maskuoti trūkumus, bet ir perprastų psichologiją. Dažniausiai stilistų darbas apsiriboja „parinkti tinkamą drabužį“, o ne „drabužiu atskleisti žmogų“. Išimtimi pavadinčiau Ruslano Rybakovo profesionalumą. Kita vertus, būdama trijų vaikų mama, neturiu grožio kūrėjų siūlomos prabangos keturias valandas prieš koncertą ar šou derinti drabužius, eksperimentuoti su šukuosenomis ir makiažais. Net jei asmeninį gyvenimą susidėliočiau taip, kad galėčiau skirti tiek laiko, vis tiek nepavyktų, nes būtų gaila aukotis dėl tokios gaišaties. Dažniausiai nutinka taip, kad susišukuoju ir pasidažau namie, galima sakyti, viena ranka vaikui košę maišydama, ir atvykstu į renginį.“

Rūta, kaip ir Jurgita, žino, kad net pats telegeniškiausias stilistų darbas nueis vėjais, jei į artistą bus nukreipta agresyvi šviesa, sukurianti rėkiantį vulgarumą, kurį mes įpratę vadinti glamūru, visai nesigilindami į šio žodžio reikšmę. Štai kodėl realybėje daugelis dainininkės nė neatpažįsta, o kai kas atpažinęs neištveria: „Taigi gyvenime jūs daug lieknesnė...“

Kalbėdama apie psichologinį kontaktą su vienu ar kitu stilistu, Rūta akcentuoja per menkas pastangas išgirsti vieniems kitus. Net atvirai išsakiusi savo silueto ypatumus, dainininkė neretai pasijunta tarsi ignoruojama – suprask, „čia tau taip atrodo, mes esame mados žinovai ir stilizuosime pagal tai, kokią koncepciją esame susikūrę“. Vokalistė yra įsitikinusi, kad scenoje esančio žmogaus įvaizdis Lietuvoje nepagrįstai sureikšminamas: publika eina lengviausiu keliu, nes vokaliniams gabumams vertinti reikia ir muzikinio išprusimo, ir išlavinto skonio, o apie sukneles gali kalbėti bet kas, ypač tie, kam knieti išlieti negatyvias emocijas, kieno noras įgelti peržengia patyčių ribas. Scenos profesionalės reiklumas ar žvaigždės kaprizai? Kad ir ką galvotume, išvada viena: ne taip jau dažnai televizinis Rūtos įvaizdis būna siektinas ir sektinas.

Ar yra aukso vidurys tarp raudonų atlasinių ar auksu blizgančių pramoginių laidų vedėjų suknelių ir griežtų kostiumėlių, kuriuos vilki „Žinių“ ir politinių laidų vedėjos? Dailininkė Nomeda Marčėnaitė, sėkmingai kelis sezonus vedusi pokalbių laidas, demonstravo išradingą, jos menišką natūrą atitinkantį įvaizdį ir pagrįstai reikalavo, kad pagal jį būtų kuriamas ir studijos vaizdas. Atėjusiai iš meno pasaulio, o dabar į jį vėl pasinėrusiai Nomedai televizorius niekada nebuvo svarbus: nežiūrėjo nei pramoginių laidų, nei pokalbių šou, taigi naujokė susikūrė savitą veidą.

Vaizdas, kurį visi mato iš plazminio prietaiso, neturi būti skonį ugdanti chrestomatija. Juo labiau kai tas personažas – Nomeda Marčėnaitė

„Šiandien jau žinomus stilistus tada pavadinau šarlatanais ir neleidau prie mano įvaizdžio net prisiliesti; pasiklioviau vienintele dizainere – Indra Dovydėnaite: jos estetika, pasaulio matymas ir suvokimas man buvo artimi. Beje, mano marčia ji tapo gerokai vėliau, tad jokių protekcijų ir būti negalėjo (šypsosi). Indra labai gerai suprato, kaip prieš kameras „veikia“ vienas ar kitas drabužis, apšviestas prožektorių, kuri spalva ir faktūra stambina, o kuri optiškai išsaugo natūralų fizinį būvį. Ji paakino mane suprasti, kad tie blizgūs „barškučiai“ ir „cvimbaliukai“, kurių gyvenime neužsikabinčiau, ekrane kartais neišvengiami. Štai kodėl esu kategoriškai nusistačiusi, kad televizinis personažas masiniam žiūrovui negali ir neturi prikišamai diktuoti stiliaus. Vaizdas, kurį visi mato iš plazminio prietaiso, neturi būti skonį ugdanti chrestomatija. Juo labiau kai tas personažas – Nomeda Marčėnaitė, menininkė, individualistė, netelpanti į jokius aprangos kodus ir kanonus. Pagaliau aš ir gyvenime negaliu būti stiliaus pavyzdys, nes po šiai dienai rengiuosi ne pagal savo amžių. Laidose stengdavausi atrodyti taip, kad mano įvaizdis nedisonuotų su pokalbio tema: juk graudu, kai vedėja kalbina skurdžiai gyvenančią daugiavaikę šeimą, pati vilkėdama seksualiai prigludusia suknele su gilia iškirpte.“

Subtili britiško įvaizdžio ironija Nomedai kur kas įdomesnė ir artimesnė, nei blizgančių drabužių spalvų kakofonija ir sunkus tirštas makiažas, būdingi rusiškos popkultūros estetikai.

Stilisto kambarys

Kas yra Aivaras Stepukonis (šiandien jis – filosofas, mokslų daktaras), nūnai pasakys tik prisiekęs melomanas, tačiau prieš keturiolika metų „Eurovizijos“ scenoje pasirodžiusį vaikiną su megzta berete ir aptemptu megztuku prisimena daugelis. Visiems tada buvo smalsu: o kas gi jį šitaip aprengė? Štai ko reikėjo, kad stilisto amatas iš užkulisių išeitų į viešumą. „Neseniai savo studijoje mados namuose „Cantas“ aptikau aktoriui Vytautui Šapranauskui modeliuotų kostiumų lekalus... Prisipažinsiu: per kūną nubėgo virpulys...“ – pasakoja dizaineris Egidijus Sidaras, kuris stilisto karjerą dar studijų metais pradėjo TV serialuose „Gedimino 11“ ir „Sniego skonis“. Vėliau Egidijaus dėka į televiziją sugrįžo klasikinis vyriškumas: pradedant jau minėto aktoriaus kostiumais ir baigiant trijų dalių languota eilute Andriui Rožickui, kuriam „languoto švarko filosofija“ iš pradžių kėlė nemažai dvejonių, gal net lengvą šoką, tačiau galiausiai pelnė paties Andriaus ir TV publikos simpatiją.

Vyras, kad ir kokius tobulus fizinius duomenis turėtų, scenoje niekada neatrodys grakščiai, jei kostiumas bus parinktas iš parduotuvės, kuri galbūt tą laidą remia.

Teneįsižeis kiti, bet dauguma kostiumuotų laidų vedėjų iki tol atrodydavo, lyg būtų sukišti į maišus: per platūs pečiai, nepaslankios rankovės, išsipūtusios kelnės... Retas kostiumas nevaržo judesių, todėl net temperamentingos natūros aktorius dažnai jaučiasi sukaustytas ir tarsi kažko išsigandęs. „Kritikuodami artistų stilių, žmonės niekada nepasidomi, o koks gi buvo vieno ar kito TV projekto aprangos biudžetas. Kai žvaigždę mėginama aprengti pigesniais, iš prastų audinių siūtais kostiumais, išeina apgailėtinas „turgus“. Kita vertus, ne visada brangūs daiktai būna efektingi ir telegeniški. Jei mados namai turi paisyti prodiuserio barterinių mainų pasiūlymo, sandoris paprastai pasmerktas žlugti. Dešimt itališko audinio kostiumų vienam laidos vedėjui – ne pagal kišenę jokiems Lietuvos mados namams. O kur dar laiko sąnaudos, gausybė primatavimų, nes kurdamas vienetinį vyrišką kostiumą turi pagauti kiekvieną milimetrą. Vyras, kad ir kokius tobulus fizinius duomenis turėtų, scenoje niekada neatrodys grakščiai, jei kostiumas bus parinktas iš parduotuvės, kuri galbūt tą laidą remia.“

Šešerius metus televizijos šou projektuose dirbusi ir laidų vedėjus rengusi stilistė Agnė Gilytė šiandien savo namuose turi dvi spintas: privačią ir darbinę. Ragavusi ir šilto, ir šalto, mačiusi ir juodo, ir balto Agnė pasitikėjimą pelnė ne per vieną dieną. Žmogaus, kuris iš pradžių laikomas „smulkiu aptarnaujančiu personalu“, „kažkokia mergina, kuri užsega suknelės užtrauktuką“, kreditas auga su metais ir įdirbiu. Nuo fazės „O kas ta Gilytė?“ pereinama prie fazės „Oho, tai čia ta, kuri „Spintologiją“ parašė?“ Jei nesi atkaklus, ambicingas, jei neturi tvirto, bet labai lankstaus stuburo, stilisto amatas – ne tau. Prodiuserių, režisierių, artistų sukeltos ar kitaip išprovokuotos situacijos privertė išlieti ašarų ne vieną mados ir grožio industrijos atstovę.

Didelis stilisto darbas įrodyti, kad įvaizdis negali būti ryškesnis, dramatiškesnis už temą, kuri gvildenama.

Agnės tai nepalaužė – tik užgrūdino. Ji tūkstantį kartų girdėjo: „Padaryk, kad atrodyčiau liekna.“ Telefonu padiktuoti drabužių matmenys retai kada atitinka tikrovę, tad ji drąsiai renka vienu dydžiu didesnius ir niekada neprašauna. „Merginos ir moterys nepažįstamai stilistei linkusios kalbėti ne tai, kokios jos yra, o kokios norėtų būti. Dydžių tema pasidarė tokia subtili, tarsi kalbėtume apie sunkiai pagydomas ligas. Vyrai šiuo atžvilgiu elgiasi paprasčiau: pateikia žmonos telefono numerį, ir garderobo matmenys be vargo užfiksuojami. Kita vertus, kai kurios jaunos laidų vedėjos įsitikinusios, kad jos žūtbūt privalo atrodyti tviskančios, gražios, nors jų laidos tema – vėžiu sergantys vaikai. Didelis stilisto darbas įrodyti, kad įvaizdis negali būti ryškesnis, dramatiškesnis už temą, kuri gvildenama. Kaprizingiausios ir aikštingiausios – ne scenos ir ekrano vilkės, o jaunos žvaigždutės, patyrusios vos kelias minutes šlovės. Nepasitikėjimas savimi virsta nepasitikėjimu kitais. Niekam ne paslaptis, kad drabužių stilistas, plaukų meistras, vizažistas užkulisiuose dirba dar ir kaip psichologas. Scenos naujokams turi nuolat įrodinėti, kad ekrane jie neprivalo atrodyti standartiškai gražūs, kad žiūrovai visada rinksis ne lėlišką grožį, o išskirtinumą ir įdomumą: pagal charakterį „pagautas“ rokerės kostiumas gali padėti užkariauti kur kas daugiau publikos simpatijų nei saldus romantiškas grožis.“