Ar žinote, kad įdegusio kūno mada atsirado dėl Coco Chanel?
Ilgus šimtmečius blyški oda buvo laikoma aristokratijos ženklu ir moterys įvairiais būdais saugodavosi nuo saulės. Aukštesniuose sluoksniuose moterims nereikėjo dirbti lauke ir jų oda buvo natūraliai išblyškusi, kas tuo metu buvo laikoma mados ir grožio etalonu. Prasidėjus industrializacijai vis daugiau žmonių kėlėsi gyventi į miestus, pradėjo dirbti fabrikuose ir saulėje būdavo labai mažai. Jų oda taip pat tapo blyški, bet tai turėjo ir naigiamų pasekmių – tokiose gyvenimo sąlygose daug vaikų pradėjo sirgti rachitu, deformavosi kaulai.
Laimei, 1890 m. Teoboldas Palmas (Theobold Palm) atrado, kad buvimas saulėje yra gyvybiškai svarbus normaliam kaulų vystymuisi. 1895 m. jo tyrimus pagrindė ir kitas Šveicarų mokslininkas Arnoldas Riklis (Arnold Rikli), kuris pradėjo naudoti šviesos terapiją džiovos ir psichinių ligų gydymui. Ir kaip jau žinoma, specialias lempas odos ligoms gydyti naudojo ir Danijos mokslininkas ir gydytojas Nielsas Finsenas (Niels Finsen), kuris šiam tikslui sukūrė pirmąsias soliariumų lempas ir už tai 1903 m. laimėjo Nobelio prizą. Ir nors medicinos tikslais saulė ir fototerapija buvo pripažintos gyvybiškai reikšmingais sveikatai atradimais, visuomenėje įdegis vis dar nebuvo madingas.
Kaip atsirado įdegio mada
1920 m. atostogaudama Prancūzijos Rivjeroje ir plaukiodama kruiziniu laivu mados ikona ir dizainerė Coco Chanel atsitiktinai per daug įdegė. Jai grįžus į mados sostinę Paryžių su gražiai įrudusia oda visiems tai atrodė netikėta ir staiga ši tendencija ėmė labai plisti ir tapo labai madinga. Moterys pradėjo atsisakyti Viktorijos epochos ilgų ir viską dengiančių suknelių ir sijonų, perėjo prie minimalistinio drabužių stiliaus kartu su „sveiku odos švytėjimu“. Sveika įrudusi oda tapo nauju statuso simboliu.
Tam postūmio davė ir atsiradęs spalvotas kinas – aktorės norėjo įrudusios odos, kad gražiau atrodytų didžiajame ekrane. Įdegis darėsi vis populiaresnis taip atverdamas duris naujų technologijų ir produktų rinkoms.
Iki 1960 m. įdegis tapo tokiu pačiu statuso ženklu, kaip anksčiau buvo blyški oda. Įdegusi oda reiškė atostogas tropikų salose, kokybiškai leidžiamą laiką gamtoje, sportą ir sveiką gyvenimo būdą.
Kaip išpopuliarėjo soliariumai
Bet ką reikėjo daryti, jei sau negalėjai leisti kupino saulės ir pramogų gyvenimo, tačiau norėjai būti madingas? Išeitis buvo degintis savo kieme arba ieškoti kitų įdegio būdų. Tam pasitarnavo mokslininkų išradimai. Nors soliariumų lempos iki tol buvo naudojamos sveikatos tikslais, 1978 metais Vokietijos mokslininkas Friedrichas Wollfas (Friedrich Wollf) sukūrė į dabar naudojamas panašias soliariumų lovas, panaudodamas nebe vieną, o daug soliariumų lempų. Tai buvo puiki išeitis siekiantiems ne tik geresnės savijautos, bet ir trokštantiems gražiai įrudusios odos ir norintiems būti madingais. Nuo to laiko soliariumai pradėjo sparčiai plisti ne tik Europoje, bet ir JAV, o įranga nuolat keitėsi ir tobulėjo.
Kaip keitėsi soliariumų technologijos
Pirmosios solairiumų lempos buvo sukurtos išskirtinai sveikatos gerinimo tikslais – gydyti rachitą, įvairias odos ligas, depresiją ir net džiovą. Vėliau buvo sukurtos soliariumų lovos, kurios buvo naudojamos savijautos gerinimui, bet labiausiai išplito dėl atsiradusio įdegusio kūno kulto. Itin paplitus soliariumams buvo užmiršta jų pirminė paskirtis ir jie pradėti naudoti tik siekiant gražaus įdegio. Dėl to atsirado įvairių diskusijų dėl jų poveikio sveikatai, nes buvo pamirša kokiu tikslu buvo sukurtos pirmosios soliariumų lempos. Bet net ir esant dideliam soliariumų populiarumui, jų gamintojai ir mokslininkai nesustojo. Šiame sparčiai besivystančių technologijų amžiuje siekiama vėl grįžti prie šaknų – soliariumai kuriami ne tik gražiam įdegiui įgauti, bet ir savijautai gerinti.
Soliariumų lempos turi subalansuotą UVA ir UVB spindulių kiekį, todėl padeda ne tik įdegti, bet ir gauti vitamino D, kuris atsakingas už gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas ir padeda apsisaugoti nuo daugybės ligų, kaip diabetas, depresija, astma, širdies ligos, anstvoris ir net įvairūs vėžiniai susirgimai. Kanados ir Švedijos mokslininkų atikti tyrimai parodė, kad šaltuoju metų laiku reguliariai ir saikingai lankantis soliariumuose galima visą žiemą išlaikyti reikiamą vitamino D kiekį organizme.
Be vitamino D gamybos, šiuolaikiniuose soliariumuose naudojamos ir specialios kolageno lempos, kurios reguliuoja odos drėgmės kiekį ir stimuliuoja natūralų kolageno susidarymą odoje – tai pagrindinis vaistas nuo odos senėjimo. Kolageno lempų rezultatas – nykstančios raukšlės ir jaunatviškai bei lygiai atrodanti oda.
Visur plintančios išmaniosios technologijos įdiegtos ir šiuolaikiniuose soliariumuose – modernaus dizaino įrenginiuose naudojami liečiamieji ekranai, kuriuose galima pasirinkti norimas įdegio, aromaterapijos ar net muzikos funkcijas. Soliariumų viduje įrengta speciali garso ir vėdinimo sistema. Naujausios soliariumų technologijos siekia ne tik suteikti geresnę savijautą, gaunant vitamino D bei kolageno, bet ir leidžia tą akimirką pasijusti lyg atostogaujant Karibų paplūdimyje.