Architekto karjeros atsisakęs Jonas Kunickas: „Tapydamas jaučiuosi laimingas“

Jaukiuose savo paties projektuotose namuose gyvenantis Jonas Kunickas dar visai neseniai pragyvenimu vertėsi dirbdamas architektu. Prireikė nemažai laiko, kol hobis užėmė pagrindinį vaidmenį, o kartu ir suteikė gyvenimo džiaugsmą. Ne vienerius metu Lietuvoje ir užsienyje architektu dirbęs J.Kunickas prisipažino, kad metęs architektūrą ir nėręs į meno pasaulį nesigaili. Užsiimti tuo, kas patinka, – geriausias darbas pasaulyje.

„Piešimas ir tapymas neatskiriama gyvenimo dalimi tapo nuo tada, kai pirmą kartą į rankas paėmiau pieštuką. Šis potraukis nebuvo susijęs su specializuotu ugdymu ar parengimu, tačiau jau pirmoje klasėje man buvo prognozuojama dailininko ateitis“, – paklaustas apie pirmuosius žingsnius tapybos link sakė J.Kunickas. Vyras prisipažino, kad pradžioje tai jį gąsdino, mat būti dailininku neatrodė labai „rimtas“ užsiėmimas. 

– Potraukis dailei užkoduotas dar ankstyvoje vaikystėje?

– Kiekvienas apsilankymas su mama M.Žilinsko dailės galerijoje man palikdavo neišdildomą įspūdį.  Po pamokų galėdavau valandų valandas praleisti su teptuku rankose.  Vaikystėje labai mėgau spalvinimo knygeles, kopijuoti iliustracijas, piešti žaislus. Vėliau ėmiausi komiksų, iliustracijų, paveikslų. Visa tai dariau tik dėl vienos priežasties – man tai buvo įdomu. Išbandęs visas tradiciškai vaikams prieinamas technikas – pieštukai, akvarelė, guašas, pastelė ir panašiai, paauglystėje nutariau išbandyti mane visuomet labiausiai žavėjusią techniką ir nusipirkau komplektą aliejinių dažų. 

– Dailės darbai turi savo braižą, ar sunku buvo atrasti savo stilių?

– Savarankiškai studijavau dažų savybes ir analizuodamas profesionalų darbus mokiausi tapyti. Ilgą laiką daugiausia kopijuodavau man imponavusių tapytojų darbus, mane domino išskirtinai tik realizmas ir siurrealizmas, vėliau atradau ir abstrakcijos žavesį. Savarankiškai studijuodamas tapybą visuomet stengiausi kiek galėdamas tiksliau atkartoti savo korifėjų darbus, kol natūraliai atėjo noras tapyti savaip ir ankstesnis tikslas „padaryti kaip kiti“ neteko prasmės. Ėmiau ieškoti savo tapybos stiliaus ir technikos. Pamėginus tapyti mentele tiesiog supratau, kad radau tai, ko labai ilgai ieškojau. Paėmęs mentelę greitai atradau savo tapybos braižą. Dabar tapydamas teptukų nebenaudoju.  

– Ar nebuvo baisu atsisakyti architektūros. Juk dirbti architektu atrodo praktiškesnis užsiėmimas?

– Mokykloje, architektūros studijų metu ir pradėjus dirbti pagal išsilavinimą, tapyba visuomet buvo mano hobis. Dešimt metų, kaip architektas ir interjero dizaineris, dirbau Lietuvoje ir Anglijoje. Išmėginau labai platų darbų spektrą  projektavimo srityje. Prieš porą metų mano tapyba perėmė ankstesnio užsiėmimo vietą ir tapo mano pagrindine veikla. Dabar tapyba yra vienintelis mano užsiėmimas – darbas ir pomėgis viename. Priežastis, kodėl taip atsitiko, labai paprasta – tapydamas jaučiuosi laimingas. Pagaliau pripažinau sau, kad gyvenimas yra žaidimas ir daugeliu atvejų mes patys kuriame taisykles. Tapydamas jaučiuosi savo vietoje ir nuoširdžiai tikiu, kad galiu ir moku tai daryti. 

– Kokį stilių mėgstate, kas yra įkvėpimo šaltinis?

– Pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis yra žmogaus kūnas  – mano manymu, gražiausias Dievo sukurtas meno kūrinys. Kiekvieno naujo paveikslo kūrimo procese, labai svarbų vaidmenį vaidina pozuojantis žmogaus. Aš labai dėkingas savo modeliams už pagalbą ir komandinį darbą, siekiant galutinio rezultato. 

Savo tapybos stilių pavadinčiau realizmu, tik atlikimo maniera gal daro mano darbus kiek specifinius. Stengiuosi, kad visi darbai turėtų savyje du nepriklausomus ir nekonkuruojančius suvokimo sluoksnius: „visumos“ ir „struktūros“. Visumą matome apžvelgdami darbą iš kelių metrų atstumo (priklausomai nuo darbo dydžio) – čia pagrindinis mano tikslas kuo realistiškiau perteikti tapomą objektą. Stebint darbą iš arčiau, matoma darbo atlikimo struktūra – čia svarbi yra potėpių formuojama spalvų mozaika (jos faktūra ir tekstūra). Atsitraukiant nuo paveikslo  tolyn ši dažų žaismo abstrakcija vėl virsta realistiniu objektu. Tapant mane užburia toks abstrakcijos ir realizmo santykis. 

– Ar jums ką nors reiškia, kad tapote tarptautinės meno akademijos nariu?

– Būti Mondial Art Academia nariu tikriausiai yra labiau man pačiam svarbus įvykis nei universaliai ypatingas įvertinimas. Nors meno vertinimas apskritai negali būti labai objektyvus, tačiau kiekvienas kolegų profesionalų pripažinimas yra puikus akstinas. Išsiuntus darbų kopijas akademijos kuratoriams, sulaukiau vienbalsiai teigiamo komisijos vertinimo ir pakvietimo tapti pirmuoju akademijos nariu iš Lietuvos ir Rytų Europos. Tai nereiškia, kad kiti tapytojai negalėtų to padaryti, tikriausi tiesiog nemėgino ar nemato tam reikalo. Pasaulyje yra begalė sąjungų, akademijų, grupių, bendruomenių  ir visi randa savo vietą po saule. Asmeniškai mane džiugino galimybė komisijai pateikti darbus be šalutinių kriterijų (biografija, diplomai, titulai ir t.t.), o ir kokybės vertintojai ne autoriaus dėstytojai, bendramoksliai, draugai. Visgi svarbiausi vertintojai yra paveikslų pirkėjai. Iškeliavusių mano tapybos darbų yra Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Amerikoje, Rusijoje.

Daugiau Jono Kunicko darbų galite išvysti čia.