Esu Argentinoje, vienoje iš Saltos miesto lauko kavinių, ir nežinau, nuo ko pradėti rašyti apie šią šalį. Nutaisau mąslią išraišką ir pasiremiu ranka kaktą. Pro šalį einanti nepažįstama porelė sustoja ir susirūpinusi klausia: „Que pasa? Todo bien?“ („Kas atsitiko? Ar viskas gerai?“) Nusišypsau ir atsakau, kad viskas labai gerai. Mat jau žinau, nuo ko pradėti pasakoti apie šį nuostabių žmonių kraštą!
Keliaudami po Pietų Ameriką neplanavome aplankyti Argentinos. Juk tai Indijos sausumos plotui beveik prilygstanti šalis, kurios neįmanoma pažinti per savaitę ar dvi! Taip manėme, bet keliaudami po Peru ir Boliviją išgirdome tiek daug gražių atsiliepimų apie Argentiną, kad neatsispyrėme pagundai pamatyti bent jau šiaurinę jos dalį – Saltos miesto provinciją. Ir nepasigailėjome, nes tai vienas iš garsių Argentinos vyno regionų!
Vyno kultūra
Argentinoje ryšys su kitais neišvengiamas: žmonės šypsosi ir kalbina, padeda ir nuoširdžiai domisi (gyvas pavyzdys – autobuse į Saltą visko apie mus ir Lietuvą išklausinėjusi Valeria iš Buenos Airių). Argentiniečiai vos pažinę tave apipila sveikinimo ir atsisveikinimo bučiniais į abu skruostus, siūlosi pamokyti tango žingsnelių, o praėjus tik kelioms minutėms nuo pažinties pradžios atkemša vyno butelį.
„Kai augau, namie buvo trys gėrimai: vanduo, vanduo ir vynas, ir tik vynas, – sako Antonio, „Piattelli“ vyninės gidas, ir priduria: – Išgerto vyno kiekis priklausė nuo šeimos nario amžiaus, bet pamenu, kad pirmą kartą jo paragavau būdamas labai mažas.“
A la tierra del sol y vino („saulės ir vyno žemė“) – taip Antonio pristato savo gimtąją Kafajatę, kurios vyninėse dirba visą gyvenimą. „Čia, 1700 m virš jūros lygio, kur šiltos dienos, šaltos naktys ir minimalus kiekis kritulių, – ideali žemė aukščiausios kokybės Malbec ir Cabernet Sauvignon vynuogėms augti.“
„Piatelli“ la bodega („vyninė“) įsikūrusi už kelių kilometrų nuo Kafajatės. Iki jos miname dviračiais anksti ryte, nes žinome, kad popiet bus nepakeliamai karšta. Antonio aprodo mums vynuogynus, supažindina su vyno gaminimo procesu, pagiria vyninėje naudojamas prancūziškas ąžuolo statines ir čia pat ant jų pastato šešis degustacijai skirtus butelius iš ūkio vyno kolekcijos.
Po degustacijos saulė nebegąsdina ir kitos la bodega žemėlapyje nebeatrodo taip toli, tad neatsisakome kvietimo aplankyti „San Pedro de Yacochuya“ ir „Domingo Molina“ vyninių. Skanaudami vyną sužinome, kad Argentina – penkta didžiausia pasaulyje jo eksportuotoja, traukianti vyndarius iš visų šalių. Jie giria čionykštes vynuoges, aukštį ir ūkininkavimo žinias. O po dar vienos taurės Antonio atskleidžia kitą svarbią krašto ypatybę: „Žmonės yra feliz („laimingi“), o moterys – lindas („gražios“).“
Argentinos ritmas
Su Valeria tą patį vakarą susitinkame džiazo klube, jos bičiulių koncerte. Koncertas prasideda 1 val. nakties, tad jau pirmą dieną suprantame, kad Argentinoje turėsime pakeisti savo dienos režimą, paremtą išmintimi „anksti kėlęs nesigailėsi“.
Peru ir Bolivijoje keldavomės anksti ir vakare nesivėlindavome, o Argentinoje pradėjome propaguoti power nap („jėgų suteikiantis pogulis“). O kaipgi kitaip: net simfoninio orkestro koncertas Saltoje prasideda 21.30 val. Ką jau kalbėti apie penas – tradicines užeigas, kuriose lankytojus linksmina gyvos muzikos atlikėjai.
Po nakties diskotekoje, kurioje šokiai prasidėjo tik 3 val. ryto, pusryčiams užsisakome empanadų – čeburekus primenančių sausai keptų tradicinių pyragėlių, o išsiskirdami su Valeria sutariame susitikti kitą vakarą tuo pačiu laiku, t. y. vidurnaktį. „Čia kaip per Rio karnavalą: dieną žmonės dirba ir ilsisi per siestą, vakare prigula, o naktį eina linksmintis iki pat ryto“, – argentinietišką ritmą pristato Valeria.
Valeria po trijų dienų šiame mieste prasitarė mąstanti palikti savo vaikiną Buenos Airėse ir kraustytis į Saltą.
Saltoje, Vilniaus dydžio mieste, pagundų apstu. Kas vakarą vyksta nemokami kultūriniai renginiai ir didžiulėje salėje publika vos telpa. Per viešnagę matėme tradicinių šokių kolektyvo pasirodymą, klausėmės simfoninio orkestro, o kur dar minėtos penas ir klubai iki ryto... Valeria po trijų dienų šiame mieste prasitarė mąstanti palikti savo vaikiną Buenos Airėse ir kraustytis į Saltą. „Jam rūpi tik nusipirkti namą ir gyventi netoli savo mamos. Be to, bijau, kad jis gali sugalvoti pasipiršti. Mane tokie jo planai gąsdina, – atvirauja 32 metų Valeria ir entuziastingai pritaria, kai jos istoriją palyginu su matytomis muilo operose. – Skirtumas tik tas, jog jis negali apsimesti besilaukiantis vaiko, kad priverstų mane už jo tekėti.“
Matės ritualas
„Argentina skiriasi nuo savo kaimynių ir gali nustebinti stereotipinės Pietų Amerikos besitikintį keliautoją. Priešingai nei kaimynių, didžiąją Argentinos populiacijos dalį – 90 proc. – sudaro europietiškų šaknų turintys žmonės, – sako Valeria. – Bet kas, pabuvęs Argentinoje, gali patvirtinti, kad mes esame stilinga ir rafinuota visuomenė.“
Imigrantų banga, atvykusi XX a. į Argentiną daugiausia iš Europos, su savimi atsivežė žinių, kultūrą ir darė lemiamą įtaką vystantis skoniui, menams ir gyvenimo būdui. „Kai kas sako, kad mes sumaišyti iš tiek daug kultūrų (ispanų, italų, vokiečių, Rytų europiečių ir kt.), kad neturime savo. Aš manau, kad mes iš viso to mišinio pasiėmėme tai, kas geriausia, ir sukūrėme unikalią argentinietišką kultūrą.“
Kaip tik matės gėrimo tradicija suvienijo Argentinos gyventojus, nepriklausomai nuo rasės, klasės ir pareigybių. Matės arbatą, pradėtą gerti Paragvajaus gvaranių genties indėnų, XVII a. ėmė intensyviai vartoti jėzuitų misionieriai. Nuo to laiko magiškas matės savybes pamėgo europiečiai ir ji tapo daugiau nei gėrimu. Matės gėrimas – tai dalijimosi ritualas, praktikuojamas tarp draugų, šeimos narių ir bendradarbių. Apie jo populiarumą Argentinoje galima susidaryti nuomonę iš odinių rankinių, skirtų matei neštis. Jų turi visi!
Valeria atsega savo bolsa de mate („matės krepšys“) ir pakviečia mus atsisėsti šalia. Stebime, kaip mūsų draugė atsargiai supila matės žoles į calabasa (specialus apvalios formos indas, gaminamas iš paprastojo ilgmoliūgio), uždengia jį delnu ir pakrato, kad žolė susimaišytų ir įpylus vandens didesnės dalelės nugrimztų, o mažesnės iškiltų į paviršių.
Anot Valerios, matė veikia panašiai kaip kava. „Tik ilgiau ir neturi šalutinio poveikio“, – pažymi mergina. Matėje randama unikali medžiaga – mateinas, organizmą aktyvinantis daug švelniau nei kofeinas. „Matė – it stimuliatorius, darantis įtaką fiziniam ir psichiniam žmogaus aktyvumui. Ji kelia nuotaiką, padeda susikaupti, ramina nervus ir, kas labai svarbu, gerina medžiagų apykaitą.“
Naktipiečiams drąsiai kemšame empanadas ir pusryčius pradedame taure vyno (o kur dar didžiulės argentinietiškų didkepsnių porcijos per pietus!). Žinia apie „dietinį“ matės poveikį numalšina mūsų kaltės jausmą, skatina atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu. Visai taip, kaip tai daro vietiniai…
Argentinos vizitinė kortelė
Buenos Airės
Argentinos sostinė – ir didžiausias miestas, uostas, ir kultūrinis centras. Kiekvieną pakeri karnavalai ir koncertai, tango šokiai po atviru dangumi, gatvės muzikantai ir savamoksliai aktoriai, visur skambanti muzika ir laisvai besiliejantis vynas. Čia rasite puikią europietiškos didybės ir lotyniškos aistros kombinaciją.
Igvasu kriokliai
Vienas įspūdingiausių Pietų Amerikos gamtos kampelių. Visas krioklių plotis siekia 2,5–3 km (priklausomai nuo sezono), tad jiems reikia skirti bent porą dienų ir pamatyti tiek iš Argentinos, tiek iš Brazilijos pusių. Įspūdį sustiprins plaukimas laivu iki Igvasu ar skrydis malūnsparniu virš šio unikalaus gamtos stebuklo.
Patagonija
Piečiausia Pietų Amerikos dalis – atšiaurus įspūdingų ledynų kraštas: laukinė, skurdi, bet nepaprastai graži gamta. Ją galima apžiūrėti nesudėtingų arba specialaus pasirengimo reikalaujančių turistinių kelionių metu ir plaukiant laivu. Širdis pradės smarkiau plakti išgirdus ledynų skilinėjimo garsą, stebint į vandenį krintančius didžiulius ledo gabalus ar išvydus baltąją mešką.
Andų kalnynas
Ilgiausia pasaulyje (apie 7500 km) kalnų grandinė, besidriekianti palei visą vakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Argentinai, kaip, beje, ir Čilei, priklauso Pietų Andai su aukščiausia Argentinoje kalnyno viršukalne, siekiančia beveik 7 km (6960 m), – Akonkagva. Kalnynas patiks aktyvaus sporto mėgėjams: alpinistams, kalnų dviračių ar plaukimo pripučiamaisiais plaustais ekstremalams, arba tiesiog pasikliaunantiems savo kojomis ir mėgstantiems įvairaus sudėtingumo žygius pėsčiomis. Pasakiški vaizdai ir gera infrastruktūra garantuoti.
Humahuakos slėnis
Šiurkštus, bet ryškus kraštovaizdis. Spalvų paletė čia keičiasi nuolat: nuo kreminės baltos spalvos šešėlių iki sodrios raudonos. Uolų formos vienur primena ryklio dantų karolius, kitur – pasišiaušusią nežinomo gyvūno nugarą. Kalnų aukštis – 4 km virš jūros lygio, o slėnis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
